Nuomonės

2020.06.28 09:05

Vaiva Rykštaitė. Ar tu tikrai turi vaiką, jei neįkeli jo nuotraukos į socialinius tinklus?

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2020.06.28 09:05

Mano buvusi klasiokė, Aurelija iš 7b klasės, pagimdė kūdikį ir nepasidalijo nė viena naujagimio nuotrauka socialiniuose tinkluose. Su Aurelija mudvi nesikalbėjome jau kokius dešimt ar dvidešimt metų, nuo tada, kai ji pradėjo aštuntą klasę lankyti kitoje mokykloje. Bet per socialinius tinklus kadaise kažkaip viena kitą susiradome ir gavome galimybę stebėti gyvenimų fasadus: vestuves, keliones, kavos puodelius, Aurelija dar mėgsta kartais įkelti savo naujo manikiūro nuotraukas. O, va, dukters ir neįkėlė. Parašė, kad gimė, ir tiek.

Žinoma, žmonės kantriai laukė, laukiau ir aš, nes jau pastebėjau įdomų prietarą: kai kurie tėvai vengia kelti naujagimių nuotraukas, mano supratimu, saugodamiesi nuo „nužiūrėjimo“. Dauguma jų vis tik deda feisbukan nuotraukas kūdikio veidą pridengdami piešinukais, širdelėmis arba pradeda dalintis jau kiek paaugusio mažylio atvaizdais. Bet kad visai nekeltų vaiko nuotraukos į socialinius tinklus? Retenybė.

Pastebėjus tokį elgesį, mano vidinė davatka iškart svarsto: tai gal su tuo Aurelijos naujagimiu kažkas negerai – vaikas apsigimęs ar tiesiog negražus? Gal Aurelija nemyli vaiko ir todėl nesidalina dukters nuotraukomis, arba gal tos dukters apskritai nėra ir niekada nebuvo?

Gyvenimo transliavimo internete laikais gali būti sunku suprasti, kodėl kai kurie tėvai pasirenka slėpti vaiko nuotraukas. Tačiau žodis „slėpti“ šiame kontekste skamba kiek dramatiškai. Veikiau tėvai tiesiog išmintingai renkasi gerbti vaiko teisę į atvaizdą ir privatumą. Įstatymiškai toks apibrėžimas egzistuoja, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad dalytis vaiko nuotraukomis apskritai yra nelegalu.

Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas siekia apsaugoti vaiko garbę ir orumą, taip pat draudžiama filmuoti, fotografuoti ar daryti vaiko balso įrašus be nors vieno iš tėvų (ar globėjų) ir paties vaiko sutikimo. Vis dėlto viena yra gauti vaiko arba jo tėvų sutikimą, kita – išjausti ribą, skiriančią mielą nuotrauką nuo ateityje galbūt žeminsiančios vaiko orumą. Bendru sutarimu neviešinamos apsinuoginusių vaikų nuotraukos. O kaip, pavyzdžiui, su iki ausų išsitepusiais kūdikiais? Verkiančiais, rėkiančiais, valgančiais, miegančiais, sėdinčiais ant puoduko?.. Iš esmės siūloma vengti nuotraukų, kurios vėliau vaikui galėtų kelti gėdą, nejaukumą ar tapti patyčių priežastimi.

Geriau pagalvojus, tokia gali tapti kas antra tėvų dabar matoma kaip linksma ar šmaikšti vaiko nuotrauka. Nes tėvai kiekvieną vaiko veiksmą mato kaip džiugų, juokingą, o jei ir liūdną, vis tiek – įsimintiną. Todėl jau dabar randasi atvejų, kai užsaugę vaikai paduoda savo tėvus į teismą dėl jų vaikystės nuotraukų viešinimo internete.

Bendru sutarimu neviešinamos apsinuoginusių vaikų nuotraukos. O kaip, pavyzdžiui, su iki ausų išsitepusiais kūdikiais? Verkiančiais, rėkiančiais, valgančiais, miegančiais, sėdinčiais ant puoduko?..

Nors, man rodosi, suprantamas vaikų, ypač paauglių pyktis dėl tėvų be saiko į internetą keliamų jų nuotraukų, tačiau bet kokie šeimos santykių aiškinimaisi teisme byloja apskiritai apie santykių šaltumą ir tarpusavio supratimo trūkumą. Kitaip tariant, jei man kada nors tektų paduoti savo mamą į teismą, vadinasi, ir iki teismo tarp mūsų jau trūko tarpusavo pagarbos, ryšio, susikalbėjimo. Nuotraukos tokiais atvejais – tik ledkalnio viršūnė.

Vis dėlto, net ir tais atvejais, kai dalijantis vaiko nuotraukomis internete jose nepažeidžiamas vaiko orumas, beveik visada pažeidžiamas vaiko privatumas. Sparčiai besivystant veido atpažinimo technologijoms, vaiko veido bruožai išsyk atsiduria virtualiose duomenų bazėse. Pridėjus dar šalia naujagimio nuotraukų dažnai tėvų mėgstamą viešinti vaiko gimimo datą ir visą vardą, kyla tapatybės vagystės grėsmė. Taip dažnai nutinka JAV, kai pilnametystės sulaukęs žmogus bando gauti pirmąją kreditinę kortelę ir sužino, kad jo vardu jau kurį laiką kažkas buvo daroma, galbūt net yra skolų.

Iki mūsų buvusios kartos turėdavo vos po kelias savo vaikystės nuotraukas, o aš savo vaikų atvaizdais galėčiau nesunkiai ištapetuoti visą namą. Niekas nežino, kaip tai pakeis mūsų būtį ir fotografuojamų vaikų pasaulėjautą, tačiau turbūt nepakenktų būti atsargesniems.

Kitas vaikų nuotraukų viešinimo niuansas – patekusios į viešą virtualią erdvę tos nuotraukos gali atsidurti bet kur. Pavyzdžiui, fotošopu vaiko veidas gali būti įkomponuotas į nelegalų pornografijos tinklalapį. Arba vaiko nuotraukos gali būti naudojamos nejaukiam soc. medijose pilntančiam reiškiniui, žymimam grotažymėmis #babyrp #kidrp, kur vaiko nuotraukos pavagiamos tam, kad jomis savo paskyroje besidalijantis nepažįstamas žmogus žaistų keistą žaidimą, apsimesdamas, kad jis yra tas vaikas.

Šis #adoptionrp arba virtualaus vaiko įvaikinimo žaidimas vyrauja nuo beveik mielų vaikų nuotraukų personifikacijų iki nešvankių pokalbių po vaikų fotografijomis. To sustabdyti neįmanoma, vieninteis kelias – apskritai vengti vaiko nuotraukų viešinimo internete.

Pridėjus dar šalia naujagimio nuotraukų dažnai tėvų mėgstamą viešinti vaiko gimimo datą ir visą vardą, kyla tapatybės vagystės grėsmė. Taip dažnai nutinka JAV, kai pilnametystės sulaukęs žmogus bando gauti pirmąją kreditinę kortelę ir sužino, kad jo vardu jau kurį laiką kažkas buvo daroma, galbūt net yra skolų.

Čia, kaip ir esant bet kokiam kraštutinumui, įžvelgiu grėsmę. Kaip tuomet nustatysime ribas – apskritai uždraudžiant bet kokį vaikų atvaizdavimą, t. y. ne tik soc. tinkluose, bet ir žurnaluose, sauskelnių reklamose, televizijoje, fotoateljė vitrinose? Ar apsiribosime tik keliais garsenybių vaikais, visus kitus palikdami už kameros akies iki pilnametystės? Mat net jei ir nekeliat vaiko nuotraukų į socialinius tinklus, visada išlieka vaiko fotografijų vagystės galimybė, jei tos nuotraukos daromos su intereneto prieigą turinčiu įrenginiu, t. y. fotografuojama išmaniuoju telefonu arba nuotraukos vėliau saugomos kompiuteryje ir pan.

JAV dažnas penkerių metų sulaukęs vaikas turi apie tūkstančio nuotraukų bagažą socialiniuose tinkluose. Šis reiškinys pašaipiai pavadinamas „sharenting“. Išgirdusi tą terminą, kukliai nusuku akis. Pati šiuo klausimu esu sutrikusi, mat, nors ir suprasdama teisinius ir etinius niuansus, vis tiek nesutinku su nuomone, kad vaiko atvaizdą reikia slėpti iki pilnametystės. Maži vaikai yra didelė mano tapatybės dalis, todėl nesįsivaizduoju, kaip galėčiau pasakoti savo istoriją juos palikdama nuošalyje.

Vis dažniau save įvardiju ne kaip rašytoją, o kaip istorijų pasakotoją, mat istorijas pasakoju ne tik tekstais, bet ir nuotraukomis, vaizdo įrašais, trumpais gyvenimio etiudais, ištransliuojamais į eterį per soc. tinklus. Vieniems toks transliavimas tampa saviraiška, kai kam net pragyvenimo šaltiniu. Žinoma, pastaruoju atveju kyla vaiko eksploatavimo klausimas ir apskritai, ar etiška iš kūdikio pozavimo su kremu uždirbti pinigų? Atsiranda besipiktinančių nuomonės formuotojų sugebėjimu soc. tinkluose „įdarbinti“ ir savo mažylius. Tačiau noriu pabrėžti skirtumą tarp vaiko žaidimo pozuojant nuotraukai ir tikro, juodo, nelegalaus vaikų darbo jėgos eksploatavimo ūkiuose ar fabrikuose – tai esmingai skirtingi dalykai, kurie, mano galva, neturėtų būti gretinami.

Maži vaikai yra didelė mano tapatybės dalis, todėl nesįsivaizduoju, kaip galėčiau pasakoti savo istoriją juos palikdama nuošalyje.

Dar šiame kontekste būtina paminėti meną ir saviraišką. Taigi ne komerciškai patrauklias mažylių nuotraukas, kuriose reklamuojami ekologiškos medvilnės šliaužtinukai, bet tikrą meninę fotografiją – šios objektyve juk atsiranda ir vaikai. Pavyzdžiui, amerikietė fotografė Sally Mann daug kritikuota už savo nuogų vaikų fotografavimą. Jos nuotraukos iki dabar, t. y. net po keleto dešimtmečių, neabejotinai turi meninę išliekamąją vertę. Dabar tokios nuotraukos jau nebegalėtų atsidurti socialinėse medijose, mat bet koks vaikų nuogumas yra blokuojamas dėl feisbuko ir instagramo taisyklių pažeidimo.

Tačiau visada lieka saviraiška ir buities fetišizavimas vardan virtualios bendrystės jausmo – nuotraukose klykiantys, nešvarūs, pikti vaikai ir kažkur antrame plane atsidūrę pavargę tėvai, priverčiantys geriau pasijusti kitus panašų gyvenimo etapą išgyvenančius tėvus.

Tik čia apsukę ratą sugrįžtame prie pirminio klausimo: o kaip vėliau į šias nuotraukas žiūrėdami jausis vaikai? Sunku nuspėti. Gyvename keistu ne tik informacijos, bet ir vaizdų pertekliaus metu. Iki mūsų buvusios kartos turėdavo vos po kelias savo vaikystės nuotraukas, o aš savo vaikų atvaizdais galėčiau nesunkiai ištapetuoti visą namą. Niekas nežino, kaip tai pakeis mūsų būtį ir fotografuojamų vaikų pasaulėjautą, tačiau turbūt nepakenktų būti atsargesniems.

Populiariausi