Nuomonės

2020.06.27 09:00

Mykolas Drunga. Dvi patvarios kankynės

Mykolas Drunga, apžvalgininkas2020.06.27 09:00

„Aš dūstu“. Šiuos žodžius Cédricas Chouviatas iššvokštė septynis kartus, kol policijos pareigūnai Paryžiuje laikė jį prispaudę prie žemės. Tai parodė vaizdo įrašas, kurį policijos vidaus tyrimas jau buvo išanalizavęs balandžio mėnesį, bet tik praėjusią savaitę Prancūzijos žiniasklaida paskelbė apie tai pasauliui.

Cédricas Chouviatas, baltaodis 42-ejų metų siuntų bendrovės darbuotojas, po minėto susidūrimo su policija mirė nuo sumaitotų savo gerklų. O pasklidęs vaizdo įrašas privertė visuomenę įvertinti policijos naudojamą sunkių rankų taktiką tokiu laiku, kai Prancūziją užtvindė protestai prieš policijos brutalumą, ypač, bet ne tik, juodaodžių atžvilgiu.

Keturi pareigūnai, dalyvavę darbininko C. Chouviato suėmime, nebuvo dėl šio incidento apklausiami iki praėjusios savaitės ir kol kas jiems nepareikšti jokie kaltinimai, trečiadienį rašė dienraštis „New York Times“.

„Mes nesuprantame, kodėl jie net nebuvo suspenduoti“, – sakė Sofia Chouviat, nužudytojo duktė.

O anksčiau šį mėnesį Prancūzijos vidaus reikalų ministras teigė, kad dusinamieji prispaudimai bus uždrausti ir policininkams nebebus leidžiama spausti įtariamajam kaklo.

Tačiau prancūzų policija tam pasipriešino ir pareigūnams bus leidžiama šią techniką naudoti iki rugsėjo mėnesio.

Beje, George`o Floydo nužudymas policijos rankomis Mineapolyje suaktualino debatus ir dėl Europos brutalios, bet pelningos istorijos Afrikoje, ir privedė prie kelių kolonijinės eros figūroms skirtų statulų nuvertimo.

Daugelis Europos miestų pasirinko tylėti apie savo šlykščias istorijas. Tačiau Prancūzijos miestas Bordo iškėlė paminklines lentas, kad pripažintų palaikiusi vergystę ir paaiškintų, kodėl taip darė. O darė būtent dėl to, kad iš vergų darbo finansuotų garsiuosius 18 a. fasadus, padėjusius Bordo tapti UNESCO pasaulio paveldo miestu.

Už didelės dalies Europos lankomiausio pasaulyje turistinio regiono rafinuotų fasadų slypi turtai, kuriuos generavo transatlantinė prekyba vergais ir Afrikos žemyno kolonizavimas.

Tačiau praėjus dešimtmečiams nuo daugumos Afrikos kraštų nepriklausomo valstybingumo išsikovojimo, dar ne visiškai įvertinta kolonializmo istorija, o ši susijusi su šiandien tebegyvuojančiu rasizmu ir taip pat su migracijos baime.

Kai kur Europoje kolonializmo buvimas ne tik pripažįstamas, bet už jį ir atsiprašoma.

Štai Itono koledžas, vienas žymiausių berniukų internatų Didžiojoje Britanijoje, atsiprašė vieno iš savo buvusių mokinių juodaodžių už tai, kad liepė jam niekada į šią mokyklą nebegrįžti po to, kai jis 1972 m. parašė knygą, smulkiai atpasakojančią savo patirtą rasistinį priekabiavimą ir žeminimą.

Panašiai dienraščio „New York Times“ apžvalgininkė Isabella Kwai atkreipė dėmesį į tai, jog „po karo Vokietija iš pagrindų pertvarkė savo policijos sistemą tam, kad smulkiai įvertintų gėdingas, iš nacių eros paveldėtas policijos praktikas ir jų nebekartotų. Tad Vokietijos patirtis gal leistų įžvelgti tai, kaip reikia iš naujo kurti institucijas.

Tačiau aną savaitgalį vykę susidūrimai tarp policijos ir jaunų vyrų Štutgarte rodo teberusenančias įtampas, imigrantams skundžiantis, kad į juos reaguojama tik pagal jų rasę.

Ir dar viena nelinksma tema, kurią „New York Times“ įvardija taip: „Pasaulis mokosi sugyventi su mirtį platinančiu virusu“, ir toliau dėsto štai ką:

„Kinija testuoja restoranų darbuotojus ir maisto išvežiotojus kvartalą po kvartalo. Pietų Korėja liepia žmonėms turėti dviejų rūšių kaukes skirtingas rizikas slepiančioms socialinėms situacijoms. Britanija taikosi į vietinius protrūkius pagal strategiją, kurią ministras pirmininkas Borisas Johnsonas pavadino „pakarti koronę“.

Masinėms infekcijoms smogiant vietovėse, kurias jau manėme esant atsparias koronavirusui, pareigūnai prisitaiko prie fakto, jog virusas jau užsibus ilgesnį laiką.

Užtat jie taiko į konkrečius taikinius, nukreiptas ir greitai bei lanksčiai veikiančias procedūras, o ne visą šalį apimančius karantinus tam, kad sustabdytų trečią ir ketvirtą koronaviruso infekcijos bangas.

Nors šių strategijų niuansai skiriasi, visos jos reikalauja vienokio ar kitokio priemonių derinio, tarp jų – intensyvus atvejų sekimas, žaibo greitumo reagavimas į kuo greičiau nustatomus faktus, valstybinių sienų parengimas ir apsauga, taip pat ir nuolatinis savo piliečių informavimas“.

Kaip teigė Naujosios Zelandijos epidemiologas Simonas James`as Thornley: „Tai tęsis ilgą laiką. Nemanau, kad šį virusą galėsime netgi ilgalaikėje perspektyvoje sunaikinti. Mums tiesiog reikės išmokti su šiuo virusu sugyventi.“

Taigi, nuo savęs galime paklausti: kokia kankynė mus vargins ilgiau – rasinė neapykanta ar koronaviruso infekcija?