Nuomonės

2020.06.28 16:47

Andrej Ryčkov. Išdavystė, išryškinusi valdovo pyktį, galią ir rūstybę

Lietuvos istorijos institutas, LRT.lt2020.06.28 16:47

LRT.lt portalo skaitytojams siūlome ištrauką iš Lietuvos istorijos instituto leidykloje 2018 m. publikuotos Institute dirbančio mokslininko dr. Andrej Ryčkov monografijos „Judo bučinys: valdovo išdavystės samprata Lietuvoje (13 a. pabaiga – 16 a. vidurys)“.

Tai novatoriškas darbas, kuriame analizuojami politinės ir teisinės kultūros reiškiniai, reprezentuojantys Lietuvos didžiojo kunigaikščio institucijos galią vėlyvaisiais viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais. Valdovo galia atskleidžiama nagrinėjant sunkiausio politinio nusikaltimo – išdavystės sampratą.

Skaitytojų dėmesiui siūlomas A. Ryčkov monografijos skyriaus „Valdovo pyktis ir rūstybė“ fragmentas.

Anot Gerdo Althoffo, tyrinėdami ankstyvųjų viduramžių ikiinstitucinių valstybių valdymo praktiką, susiduriame su valdovo malonės ir pykčio (lot. ira) reiškiniu. Valdovo pykčio pasireiškimas buvo apribotas daugeliu įvairiausių nerašytų paprotinės teisės normų, kurių peržengimas buvo įmanomas. Krikščioniškų – tiek katalikų, tiek stačiatikių – kronikų, metraščių ir hagiografijų pasakojimuose pagonys Lietuvos valdovai griebdavosi fizinės prievartos, dažniausiai pagauti pykčio ir įtūžio.

Pavyzdžiui, 1369–1374 m., matyt, Arnoldo iš Serano, ilgalaikio pranciškonų ordino Akvitanijos ministro, surašytoje „24 generolų kronikoje“, pasakojime apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Vilniuje maždaug 1341 m. nukankintus du brolius pranciškonus – Ulrichą iš Adlenchovicės ir Martyną iš Ahdo, yra nedviprasmiškai užsiminta, kad dėl netinkamo Ulricho elgesio, „įniršęs [pabraukta aut. – A. R.] kunigaikštis liepė jį žiauriai nužudyti ir visą jo kūną išbarstyti“. Regis, trys stačiatikių kankiniai Vilniuje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo laikais buvo nukankinti taip pat įtūžusio valdovo.

Sunku vienareikšmiškai įvertinti, ar hagiografijose, kronikose ir metraščiuose minimi rūstaujantys Lietuvos valdovai yra viso labo krikščionių raštininkų literatūrinis topas, paaiškinantis „neteisėtą“ pagonių valdovų ir neofito Vytauto elgesį, ar po emocine valdovo būsena slepiasi pagoniškos elgsenos ritualai. Pykčio tyrimai kol kas tik žengia pirmuosius pažinimo žingsnius istorijos moksle. Vienas pirmųjų į jį dar 20 a. 4-ajame dešimtmetyje atkreipė dėmesį vokiečių sociologas Norbertas Eliasas, pasirinkęs pyktį kaip vieną iš civilizacijos proceso rodiklių. Anot N. Eliaso, būti civilizuotam reiškia mokėti pažaboti pyktį.

Nors kitas istorijos mokslo klasikas Marcas Blochas veikale „Feodalinė visuomenė“ viduramžių žmogų vaizdavo kaip perdėtai emocionalų, linkusį į iracionalumą, tačiau Stepheno D. White’o tyrimas atskleidė, kad politiniu lygmeniu pyktis brandžiaisiais viduramžiais Europoje buvo naudojamas ne vien emocijai išreikšti, bet kartu buvo politinės komunikacijos priemonė. Šią S. D. White’o poziciją iš dalies paremia G. Althoffas, kuris teigė, kad viduramžiais imperatoriaus kanceliarijoje išduodamuose dokumentuose šalia įvairiausių baudų arba bausmių, taip pat dažnai kaip sankcija buvo numatomas valdovo pyktis. Anot istorikės Barbaros H. Rosenwein, psichologijos ir antropologijos moksluose nėra sutariama dėl to, kas turėtų būti laikoma pykčiu. Yra išskiriami du požiūriai – vieni teoretikai jį laiko įgimtu dalyku, kiti socialiniu konstruktu.

Dalis istorikų, pavyzdžiui, Paulas R. Hyamsas, Richardas W. Kaeuperis ir Danielis L. Smailas, remdamiesi evoliucinės psichologijos prielaidomis, pyktį suvokė išskirtinai kaip visuotinį emocinį potraukį. S. D. White’o pateikė svarbius argumentus, kodėl pykčio ir keršto tyrimai istorijos moksle neturi apsiriboti vien tik evoliucijos psichologijos prieiga. S. D. White’as atkreipia dėmesį į Williamo I. Millerio, Claude’ės Gauvard ir savo tyrimus, kurie rodo, jog pyktis ir kerštas viduramžiais galėjo kilti (arba pasibaigti) dėl įvairiausių – teisinių, politinių, ekonominių ir moralinių priežasčių. Perfrazuojant S. D. White’o mintis, galima teigti, kad naratyviniuose (taip pat ir dokumentiniuose) viduramžių šaltiniuose minimas pyktis arba kerštas neturėtų būti suvokiamos vien tik kaip šių dienų emocijų atitikmuo, kadangi tokiu atveju, mes linkę perdėtai supaprastinti tą tikrovę, kurią bandome rekonstruoti. Toliau tekste siekiant atriboti du reiškinius – pyktį kaip emociją ir pyktį kaip politinės kontrolės priemonę, bus pasitelkiami du apibrėžimai. Emocija bus įvardijama pykčiu, o socialinė konstrukcija – rūstybe.

Anot S. D. White’o, lotyniškuose viduramžių Europos šaltiniuose pykčiui ir rūstybei išreikšti buvo vartojami du terminai malevolentia ir ira. Vokiškuose šaltiniuose buvo vartojamas, regis, tik vienas terminas – zorn. Rusėniškuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėlyvųjų viduramžių, ankstyvųjų naujųjų laikų šaltiniuose šį reiškinį išreiškė net penki terminai: вазнь/васнь, гнев, грозность, злость ir мерзячка. Ties šių terminų analize apsistosime šiek tiek detaliau.

Didžiausią neigiamą reikšmę turėjo terminas злость. Pavyzdžiui, šio žodžio šaknies pagrindu (зло*) taip pat buvo sudaromi terminai, nusakantys įvairiausius prasižengimus ir pažeidimus: piktadarystę / piktadarį, vagystę / vagį bei nusikaltimą / nusikaltėlį. Senojoje bažnytinėje slavų kalboje terminas зъло / зълъ buvo siejamas ne tik su blogiu arba pykčiu, bet ir su velniu. Manytume, kad esminį semantinį skirtumą tarp termino злость ir terminų гнев bei мерзячка atskleidžia 1521 m. Alberto Goštauto laiškas popiežiaus legatui, kuriame jis nurodė konflikto su Vilniaus vaivada Mikalojumi II Radvila priežastis.

Dėl Mikalojaus II Radvilos šmeižto valdovas supyko ir užsirūstino ant Alberto Goštauto – „užtraukė karaliaus, Jo Mylistos, pyktį (rusėn. гневу) ir rūstybę (rusėn. мерзячце)“, todėl „buvau karaliaus, Jo Mylistos, pyktyje (rusėn. гневе) ir rūstybėje (rusėn. мерзячце)“. Priešingai, pats Vilniaus vaivada Mikalojus II Radvila Albertui Goštautui jautė kitokį pyktį nei didysis kunigaikštis: „<…> todėl ponas vaivada, nepasotintas ankstesnio savo pykčio (rusėn. злости) <…>“ Būtent pasitelkiant šį terminą Plačiajame Lietuvos metraščių sąvade buvo pristatomas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio, siekusio pražudyti Lietuvos bajorus, pyktis: „<…> tas gi prakeiktasis, didysis kunigaikštis Žygimantas, nepasotintas savo rūstybės (rusėn. złosty) ir savo širdyje šėtono pakurstytas, [slapčia galvojo], kaip visą bajorų luomą išnaikinti ir jų kraujyje paskandinti“; arba: „<…> kadangi kunigaikštis Žygimantas rašė raštus visoms žemėms ir pasienio pilims, ir visiems ponams, slėpdamas savo pyktį (rusėn. złosty) <…>.“

Taip pat neigiamą konotaciją turi kitas terminas – вазнь / васнь. Atkreiptinas dėmesys, kad šis terminas yra kilęs ne iš senosios bažnytinės slavų kalbos žodžio вазнь (liet. „laimė“, „sėkmė“), bet iš senosios rusų – васнь (liet. „kivirčas“). Šaltiniuose jis buvo vartojamas ne tik pykčiui arba rūstybei išreikšti, bet taip pat jis nebuvo praradęs savo senosios reikšmės. Regis, pykčio ir rūstybės kontekste terminas dažniau buvo vartojamas emocijai išreikšti. Pavyzdžiui, 1526 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis pranešė Vilniaus vaivadaičiui Stanislovui Goštautui: „<…> [skundėsi mums] mūsų raikytojas, ponas Grigas Grigaitis Astikaitis, kad gi tu, pykdamas ant jo, grasini [jam]; dėl šių tavo grasinimų jis baiminasi dėl savo gyvybės.“

Likę terminai – гнев, грозность ir мерзячка – yra labiau „neutralūs“. Kaip jau buvo minėta, terminai гнев ir мерзячка galėjo išreikšti „teigiamą“ (t. y. neturintį ryškiai išreikštos neigiamos konotacijos) valdovo pyktį ir rūstybę. Tą patį būtų galia pasakyti apie terminą грозность. Būtent šiuo terminu buvo įvardijami valdovo kanceliarijoje išduodami raštai, vadinami „rūstybės raštais“. Naudodamasi tokiais raštais Lietuvos didžiojo kunigaikščio institucija siekė sutramdyti pavaldinių savivalę. Valdovo „rūstybės raštų“ problemą aptarsime netrukus. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, jog tokio pobūdžio raštai yra žinomi jau nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto epochos. Pavyzdžiui, 14 a. pabaigoje Vytautas tokiu raštu kreipėsi į Viazoveco tijūną Tilką:

Smerde Tilkau! Tas Viazoveco indininkas Pilipka skundėsi mums: tu esąs pavertęs jį arklių šėriku. Argi tu, smerde, nesibijai mūsų ir argi tu nesi buvęs po mūsų lazda, kad tu atitrauki jį nuo darbo, kur jis dirba mums indus.

Rusėniškoje raštijoje šie trys terminai, taip pat kaip ir terminas злость atsirado iš bažnytinės slavų kalbos. Anot istorinio baltarusių kalbos žodyno sudarytojų, terminų гнев ir грозность semantiniai laukai yra kur kas siauresni nei terminų вазнь/васнь ir мерзячка. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad terminas мерзячка (iš dalies terminas грозность) galėjo apibrėžti ne tik pyktį kaip emociją, bet taip pat rūstybę kaip socialinį reiškinį. Nepaisant to, šaltiniuose visi aptarti terminai buvo vartojami nenuosekliai, dažnai kaip sinonimai. Toliau tekste, versdami šiuos terminus į lietuvių kalbą, atkreipsime dėmesį į šaltinyje pateikiamą kontekstą, kuris padės geriau įvertinti, ar konkretus terminas nusako pyktį kaip emociją ar rūstybę kaip socialinį reiškinį.

Emocionalus viduramžių žmogus ankstyvųjų naujųjų laikų Lietuvoje neišnyko. Be abejo, galime pastebėti N. Eliaso „civilizacijos proceso“ apraiškų 16 a. pirmosios pusės šaltiniuose. Pavyzdžiui, Trakų vaivada Albertas Goštautas 1521 m. laiške Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam, kalbėdamas apie atsinaujinusį ir jau apogėjų pasiekusį konfliktą su Vilniaus vaivada Mikalojumi II Radvila, teigė, jog Mikalojumi II Radvila, kurį laiką slėpęs pyktį (rusėn. злость), dabar atvirai jį demonstruoja. Manytina, jog ankstyvaisiais naujaisiais laikais Lietuvoje emocijų slėpimas dar nebuvo tapęs gero tono arba „civilizuoto“ elgesio ženklu. Savo emocijas viešai demonstravo visi visuomenės nariai – nuo valstiečių ar miestiečių, smulkiosios bajorijos atstovų iki aukščiausių valstybės urėdų ir net paties valdovo. Vilniaus vaivada Albertas Goštautas 1535 m. liepos 23 d. laiške etmonui Jurgiui Radvilai savo jausmus, kilusius valdovo dvare po to, kai buvo pranešta, kad etmono pajėgos užėmė Gomelio pilį, apibūdino tokiais žodžiais:

Jo Mylista valdovas neatidėliodamas ir su dideliu džiaugsmu išklausė [pasiuntinį]: tiesą sakant, kad iš džiaugsmo net buvo linkęs apsiverkti, lygiai taip pat kaip ir kiti: valdovo dvarionys, riteriai, klausydamiesi tos naujienos, iš džiaugsmo, tiesą sakant, verkė.

Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto pagyrime teigiama, kad rūstybė (rusėn. гнев) buvo viena iš šio valdovo politikos priemonių. Sunku pasakyti, kaip dažnai didžiajam kunigaikščiui tekdavo pasinaudoti rūstybe kasdieninėje valdymo praktikoje. Šaltiniuose dažniausiai tik konstatuojamas konkretus šios praktikos pasireiškimas. Pavyzdžiui, Vytauto rūstybę „prisiminė“ Smolensko vyskupas Misailas. 1465 m. iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero gavęs Prosčių valdą, jis teigė, kad „nuo seno tie prostiečiai bažnytiniai [žmonės], senose suteiktyse užrašyti, ir [juos] buvo atėmęs gi didysis kunigaikštis Vytautas, užsirūstinęs ant pirmojo [Smolensko] vyskupo“. Tokia pat praktika, spręsdami įvairiausius valstybės vidaus gyvenimo klausimus, naudojosi ir kiti Lietuvos valdovai, pavyzdžiui, Žygimantas Kęstutaitis, Švitrigaila arba Kazimieras.

Teisinės kultūros praktikos, kurios buvo taikomos, sprendžiant vidaus gyvenimo klausimus, taip pat buvo taikomos santykiuose su kaimyninių politijų valdovais. 1449 m. taikos sutartyje tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus II, Maskvos valdovas įsipareigojo Kazimierui, jog „jei norėtų brolis mano jaunesnysis, didysis kunigaikštis [Ivanas] Fiodorovičius tau tarnauti, mano broliui, didžiajam karaliui, ir man didžiajam kunigaikščiui Vasilijui dėl to ant jo nepykti nei kerštauti jam [pabraukta aut. – A. R.]“.

Dar 15 a. pabaigoje, [1498] m. pasiuntinybėje pas Lietuvos didįjį kunigaikštį Aleksandrą Didžiosios ordos chanas Šeichas Achmetas tokiais žodžiais apibūdino savo tėvo, chano Achmeto, sąjungos su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Kazimieru prieš Maskvos valdovą priežastis: „<…> kartą supyko [pabraukta aut. – A. R.] [kunigaikštis Kazimieras ir chanas Achmetas] ant maskviškio Ivano, ir susitarė dėl laiko, kada jį kartu užpuls.“

Pyktis ir rūstybė buvo visuotinis teisinės (kartu ir politinės) kultūros reiškiniais ne tik Lietuvoje, bet ir aplinkiniuose kraštuose. Šiai prielaidai pagrįsti reikėtų atskiro išsamaus komparatyvistinio tyrimo. Be jau minėtų, tarpvalstybinius santykius atskleidžiančių pavyzdžių (Lietuvos ir Maskvos valstybės, Didžiosios ordos ir Lietuvos), yra žinomas Moldavijos teisinės kultūros praktiką reprezentuojantis atvejis. 15 a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje Moldavijos vaivada Steponas išdavė apsaugraštį dar 1457 m. į Lenkijos Karalystę pabėgusiam logotetui Michailui. Remiantis šiuo raštu, bajorui ir jo aplinkos žmonėms buvo leista laisvai grįžti į Moldaviją, bet taip pat buvo pabrėžta tokia vaivados pozicija: „<…> visą pyktį ir rūstybę atleidome iš visos mūsų širdies, ir daugiau niekada per amžius [to] nepriminsime, ligi mūsų gyvenimo pabaigos.“

Nors nežinome specialių tyrimų, kuriuose būtų analizuojami ne naratyviniai, bet dokumentiniai viduramžių šaltiniai, tačiau panašios pykčio ir rūstybės formuluotės, regis, taip pat buvo vartojamos viduramžiais Vakarų Europos valdovų kanceliarijose, pavyzdžiui, Anžu dinastijos valdomoje Anglijoje arba Šventojoje Romos imperijoje imperatoriaus Henriko III laikais.

Valdovo išdavystės kontekste valdovo pyktis įgaudavo vienokią arba kitokią rūstybės formą. Didysis kunigaikštis iš pavaldinių atimdavo valdas, net pareigybes ir laisvę, todėl pyktis iš emocijų pereidavo į teisinės ir politinės kontrolės lauką. „Emocijų“ debesys atslūgdavo, rūstybę pakeisdavo valdovo malonės spinduliai. Valdovo rūstybę užsitraukę pavaldiniai leisdavosi į kelią, bandydami susigrąžinti valdovo malonę. Toliau tekste sieksime rekonstruoti pykčio ir rūstybės funkcionavimą teisinės ir politinės kultūros lauke, ypač susikoncentruodami į išdavystės kontekstą.

Šio poskyrio pradžioje aptarti kunigaikščio Jono Boratinskio ir Eustachijaus Daškovičiaus pavyzdžiai iškelia kelis klausimus. Ar valdovo pyktis ir rūstybė buvo laikomi neteisėtu reiškiniu? Ar jie buvo tapatinami su kaltinimais valdovo išdavyste, ar tik su tais kaltinimais, kurie nepasitvirtindavo? Kokiu būdu vyko išdavyste kaltintų, valdovo pyktį ir rūstybę patyrusių, asmenų reabilitacijos procesas?

Taip pat skaitykite

Populiariausi