Nuomonės

2020.06.26 13:58

Rita Miliūtė. Smėlio audros pandemijos papėdėje

Rita Miliūtė2020.06.26 13:58

Viešųjų pirkimų tarnyba išanalizavo apsaugos priemonių nuo koronaviruso pirkimus ir nustatė, kad jas iš pradžių buvo delsiama pirkti, nes buvo tikima pažadais, jog priemonių užtektinai yra valstybės rezerve. Vėliau buvo perkama nekoordinuotai ir neskaidriai. Taip pat permokant, nes rinktis nebebuvo laiko.

Kitaip tariant, ta analizė rodo, kad žodžiai „visų tų kaukių turim ir visi, kam reikia gaus”, buvo melas, kainavęs ne tiktai aukštas pirkinių kainas, bet ir koronaviruso atvejus apsaugos priemonių neturėjusiose gydymo bei slaugos įstaigose, taip pat kainavo ir nesuteiktas paslaugas uždarytose ligoninėse, kai jos jau virto viruso židiniais.

Viena yra piktintis ar juoktis iš nekompetencijos, kai ministerijos lygmens nurodymai galiodavo po kelias valandas, kita yra dirbti jų laikantis, kuomet vakare iš darbo išeinantis ligoninės ar skyriaus vadovas palieka savo žmones dirbti pagal vieną tvarką, o ryte jau randa ją pakeitusį parėdymą.

Gydymo, kaip ir tyrimų, kai kurie susirgę žmonės negavo nuo pat karantino pradžios ir negaus anksčiau kaip rudenį. Dėl to, kad uždarius ar apribojus įstaigų veiklą jau ir taip susidarė eilės, kurios toliau ilgėja, nes įstaigos dėl papildomų reikalavimų negali veikti įprastu ritmu.

Ar Lietuva kuo nors išskirtinė? Jei dėl pandemijos, tai ne. Jeigu dėl per naktį pakeičiamų nurodymų, kaip turi dirbti medikai, tikrai taip. Viena yra piktintis ar juoktis iš nekompetencijos, kai ministerijos lygmens nurodymai galiodavo po kelias valandas, kita yra dirbti jų laikantis, kuomet vakare iš darbo išeinantis ligoninės ar skyriaus vadovas palieka savo žmones dirbti pagal vieną tvarką, o ryte jau randa ją pakeitusį parėdymą.

Kaip buvo galima šito išvengti? Ogi tariantis su medikais, kuriems tuos potvarkius reikėjo įgyvendinti. Kai kurie atvirai sako, kad begalinį sprendimų srautą ignoravo ir darė taip, kaip geriau pacientui. Jie ir dabar sako, kad reikia ne riboti ligoninių teikiamas paslaugas, o deramai rūpintis apsaugos priemonėmis – kad eilės neilgėtų, o žmonės sulauktų gydymo.

Ar bent dėl šito galėtų rastis tiek sveiko proto, kad be pompastiškų nacionalinių susitarimų visų lygių Lietuvos valdžia pasakytų – padarom. Imam ir padarom, kad sumažintume formalumų, nelogiškų ir vienas kitam prieštaraujančių sprendimų ir padarytume žmonėms prieinamus mirtinai reikalingus tyrimus, konsultacijas ir gydymą. Žodis mirtinai čia nėra metafora. Medikų teigimu, mirtingumas šį pavasarį buvo dešimtadaliu didesnis negu pernai ir ne dėl koronaviruso, o dėl kitų ligų. Ministras sako, kad tokių duomenų neturi. Jis taip pat sako, kad eilių gydymo įstaigose nėra, kai onkologinių ligonių asociacija jam ir patarėjams bando pasakyti, kokio ilgumo susidariusios tos eilės.

Kam iš tiesų rūpi Lukiškių aikštė, kiekvienas apie ją turi savo nuomonę. Ir su visomis jų galima gyventi, bent jau, kol niekas joje nepastatė kartuvių kitaip galvojantiems.

Metafora nebėra ir posakis „politikų žaidimai smėlio dėžėje”. Nes Lukiškių aikštėje Vilniaus meras tyliai pripylė smėlio, ir Seime jau valdančiųjų skubos valia gimsta įstatymų projektai – smėlio pilti toje aikštėje negalima.

Ne apie smėlį čia, ir būdus jo pripilti ar susemti. Kam iš tiesų rūpi Lukiškių aikštė, kiekvienas apie ją turi savo nuomonę. Ir su visomis jų galima gyventi, bent jau, kol niekas joje nepastatė kartuvių kitaip galvojantiems. Čia apie tai, kad tartis dėl gyvybiškai žmonėms svarbių dalykų yra sudėtingiau, negu vaidinti amžinąjį rūpestį – ką Vilniuje padėti vietoj Lenino.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.