Nuomonės

2020.06.26 09:41

Jurga Tvaskienė. Balsų medžioklė: kam – smėlis, kam – patriotai

Jurga Tvaskienė, LRT Tyrimų skyrius2020.06.26 09:41

Labai keista, uždrausime, sako Ramūnas Karbauskis, ir taip pradeda plataus masto naujosios Laisvės partijos reklamavimo kampaniją. Konservatoriai turėtų pasipiktinti – ir ne tiek smėliu apibarstyta sostinės Lukiškių aikšte. Labiau tuo, kad jų vardą, kelerius metus visiems skleistą iš „valstiečių“ tribūnų, per vieną dieną užgožė potencialūs mažieji partneriai.

Šokiruoti – liberalų kelias. Prieš šešerius metus tą pačią Lukiškių aikštę liberalsąjūdiečiai, vesti dar Eligijaus Masiulio, užpylė milijonais vienacenčių monetų. „Mokesčių pieva“, kaip paminklas mokesčių mokėtojams, centrinę aikštę nuklojo irgi su laisvės šūkiais.

Dabar kitas kitų liberalų lyderis, Vilniaus meras Remigijus Šimašius, Lukiškių aikštėje žarsto paplūdimio smėlį. Tam, kad visi galėtume džiaugtis iškovota laisve, sako Laisvės partijos, pirmą kartą stojančios prie Seimo rinkimų starto, veidas.

Pats R. Šimašius rinkimuose, beje, nekandidatuoja. Ir partijai formaliai nevadovauja. Todėl kas galėtų prikišti, kad meras įkišo rankelę į Vilniaus kišenę – nepasitardamas su kitais sostinės politikais, nepristatydamas smėliuko pabarstymo projekto (taip tvirtina ne opozicija, bet sostinės tarybos koalicijos partneriai) – saviškių viešųjų ryšių akcijai, o ne bendrai gerovei?

Teisingai, niekas prikišti negali. Ir neprikiša. Net tie trys „valstiečiai“ Vilniaus taryboje, kurių kaip zuikelių ten niekas nei girdi, nei prisimena tokius esant. Bet už tai sostinėje kartu su Laisvės sąjunga ranka rankon dirbančių konservatorių atstovai Seime kreipiasi ne į ką kitą – į „valstiečių“ lyderį Ramūną Karbauskį. Padėk išsaugoti kančių aikštės sakralumą, apgink nuo kančių nekentėjusiųjų laisvės.

Ir R. Karbauskis prisiima jam skirtą vaidmenį. Užkirsime galimybę tolesniam Lukiškių aikštės išniekinimui. Kviesime kreiptis į teisėsaugą, reikalaujant įvertinti Vilniaus savivaldybės veiksmus Lukiškių aikštę paverčiant pliažu, ten organizuojant neaiškaus pobūdžio renginius. Tai bus gera pamoka tiems laisvės liberalams.

Teisingai, niekas prikišti negali. Ir neprikiša. Net tie trys „valstiečiai“ Vilniaus taryboje, kurių kaip zuikelių ten niekas nei girdi, nei prisimena tokius esant.

Jei žiūrėtume giliau, kildamas prieš Laisvės partijos eilinį šou ar neeilinę rekalomos akciją (čia kaip kam matosi), R. Karbauskis žengia ir dar vieną žingsnį į savo didžiausių priešininkų/oponentų konservatorių teritoriją. Ir naudos rinkimų kontekste toks žingsnis gali atnešti daugiau, nei ligšiolinė, nors taip pat neblogai pasitarnavusi taktika, pagrįsta šūkiu „konservatoriai puola“.

Jei iki šiol, nepaisant tautinio kostiumo projekto ar atnašavimo ant paties supilto Naisių piliakalnio R. Karbauskiui su kompanija teko kliautis tik tos kitos Lietuvos, vis patepamos tai pašalpomis, tai 200 eurų, tai idėjomis apie kažkokius ten vaučerius, palankumu, tai dabar – tų pačių liberalų ir paramos pasiprašiusių konservatorių dėka – jo iniciatyvos žada paliesti dalies patriotų širdis. Nes nereikia įsivaizduoti, kad pažadai uždrausti ir neleisti yra išrimtinai R. Karbauskio pamėgta sritis.

Dešiniųjų patriotų širdyse draudimų troškulys ir svajos apie gerąją moralę taip pat tvirtai įleidę šaknis. Ir tokių intencijų lydimas siekis įstatymu reguliuoti konkrečios aikštės, konkrečios erdvės gyvavimo sąlygas, pateiktas, žinoma, kieno gi daugiau – Agnės Širinskienės, su pagreičiu skinasi kelią Seime.

Konservatoriai ir vėl, kaip ne kartą pastaraisiais metais, atrodo lyg gavę antausį, bet vaizduoja, jog nieko tokio neįvyko. Nes kitaip reikėtų priimti sprendimus. Nes jei koalicijos partneriai iš laisvųjų liberalų stovyklos Vilniuje iš tikrųjų pasielgė taip, kaip viešai sako konservatoriai – nepasitarę ir nesuderinę, išleido iš miesto kišenės 60 tūkst. eurų paplūdimio smėliui ir 20–čiai gultų (nes kitkuo esą pasirūpino projekto partneriai, labai mažai tikėtina, jog deklaruoti rinkimų prievaizdams kaip rinkiminės kampanijos rėmėjai), tai Tėvynės sąjungos atstovams visai padoru būtų atsisveikinti su tokiais draugais. Išeiti iš koalicijos. Bet nesinori.

Dešiniųjų patriotų širdyse draudimų troškulys ir svajos apie gerąją moralę taip pat tvirtai įleidę šaknis.

Iš kitos pusės, gali būti, jog jaunosioms konservatorių viršūnėms tas paplūdimys, tas smėlis, tie užrašai ir tie gultai, viliojantys potencialius laisvus rinkėjus, – visai patraukli idėja. Ir jai būtų gerai pritarti, sutelkus pečius su laisvės liberalais, pasinaudojant jų apmokėta akcija savo naudai. Bet negali. Nes kitoje gatvės pusėje, prie pilkų tautos kančias menančių rūmų skanduoja ligšiolinių ištikimų partijos rėmėjų minia, kuri jau negavo Vyčio, negavo nė raudų kalnelio. Ir kuri nuoširdžiai įsiskaudino dėl smėlio, laisvės ir jaunųjų šurmulio.

Konservatoriai todėl tyli. Laisvės liberalai lyg filmuotoje jūroje maudosi miestiečių pinigais sukelto šaršalo ryškiaspalviuose pursluose. O R. Karbauskis su visais „valstiečiais“, palaikomi dorų, labai rimtai į gyvenimą žvelgiančių vertybų puoselėtojų, šiandien iš laisvojo miesto atiminėja – kol kas aikštę.