Nuomonės

2020.06.18 16:41

Norbertas Černiauskas. Regionai, rajonai ir miestai

Norbertas Černiauskas, istorikas2020.06.18 16:41

Jau ne pirmi metai Lietuvoje diskutuojama apie regioninę politiką, demografines tendencijas. Pastarosios neramina, nes ištisi miesteliai tuštėja, o socialinė situacija aštrėja. 

Dalis minėtų procesų yra visiškai natūralūs ir jų nereikėtų dramatizuoti, gyventojai migruoja ten, kur jiems geriau. Be to, pripažinkime, kad kai kurie miestai miestais tapo tik prieš kelis dešimtmečius įgyvendinus administracinę „rajoninę“ reformą. Tačiau pastatyti fabriką, ligoninę ar keliolika daugiabučių neužtenka. Miestas turi turėti savo lokalią savivoką ir tradicijas. Jei jos nėra – tuštėjimas tik pagreitėja.

Apskritai Lietuvos miestelių kultūra 20 a. nuolatos strigo – tarpukariu lietuviai dar tik mokėsi būti miestelėnais, Holokausto metu sunaikinus tikruosius miestelių kultūros atstovus – Lietuvos žydus, o pokariu miestelėnus pavertus tik staigiai sustatytos industrijos aptarnautojais, juose iki šiol stokojama savitos, o ne dirbtinės tapatybės.

Galiausiai ar bent dešimtadalis gyventojų gali įvardinti, kuo jų gyvenamoji vietovė yra unikali Lietuvos ar net platesnio regiono mastu – žinoma, neminint banalybių apie gražiausią gamtą, linksmiausius žmones, aukščiausią bokštą ar kažkokį fontaną?

Todėl šiandieninį regionų nuosmukį lemia ne tik ekonomika ir demografija, bet ir lokalios tapatybės vakuumas. Ką aš turiu galvoje? Pažiūrėkime į kokį nors „rajoninį centrą“ keliais pjūviais. Kiek vietos gyventojų švenčių proga prie savo namų iškelia miesto vėliavą? Kiek gyventojų žino, ką reiškia jų vietovės herbas, ir ar jie galėtų apie jo simbolika pasakyti bent tris sakinius? Kiek konkrečių gatvių ar įstaigų yra pavadintos ne beržų, sietuvų, taikos ar draugysčių pavadinimais, bet vietinių įžymybių vardais? Ar namų bibliotekėlėse (kad ir kokios jos būtų) yra bent viena knyga, skirta savo miestui pažinti? Kiek mieste galime surasti žmonių (ne tik bibliotekininkų ir muziejininkų), kurie galėtų bent pusvalandį kasdieniškai papasakoti apie savo miesto istoriją, jos kultūrinį palikimą? Ar mieste gyvena rašytojas, fotografas, dailininkas? Ar miesto laikraštyje spausdinama kas nors daugiau nei skelbimai, tv programa, savialdybės užsakymai ir kriminalinės naujienos? Kiek konkrečioje mokykloje besimokantys moksleiviai per istorijos, literatūros ar geografijos pamokas skiria dėmesio lokalios aplinkos pažinimui? Kiek gyventojų yra „sirgę“ už savo miestą sporto varžybose, kokiuose nors konkursuose, nominacijose? Kuo konkretaus miesto metinė šventė skiriasi nuo kitų miesto festivalių? Galiausiai ar bent dešimtadalis gyventojų gali įvardinti, kuo jų gyvenamoji vietovė yra unikali Lietuvos ar net platesnio regiono mastu – žinoma, neminint banalybių apie gražiausią gamtą, linksmiausius žmones, aukščiausią bokštą ar kažkokį fontaną?

Atskiros savivaldybės vis dar užsiima 7 deš. nubraižytų teritorijų administravimu, o ne realios kultūrinės bendruomenės būrimu, o jų vadovai vis dar išdidžiai taria žodį „rajonas“, o miestą suvokia tik kaip statinius, įstaigas ir etatus.

Čia galima pasvarstyti ir apie tai, kad kai kurių mažesnių rajonų savivaldybės stokodamos fantazijos investuoja į šūkius, simbolius, ženkliukus ar riboženklių papuošimus, o ne į savo kultūrininkus. Manau sutiksite, kad atskiros savivaldybės vis dar užsiima 7 deš. nubraižytų teritorijų administravimu, o ne realios kultūrinės bendruomenės būrimu, o jų vadovai vis dar išdidžiai taria žodį „rajonas“, o miestą suvokia tik kaip statinius, įstaigas ir etatus.

Atsakymai į šiuos pasvarstymus galėtų iš dalies paaiškinti, kodėl vienas rajonines savivaldybes aplenkia investicijos, turistai, jose užkalami mokyklų langai, ligoninėse niekas nenori gydytis, o vietiniai gyventojai kuo skubiau mauna į Vilnių ar Londoną.

Apskritai, gal įgyvendinus platesnio pobūdžio tyrimą apie atskirų miestų kultūrinį gyvenimą ir savivoką paaiškėtų, kad jų, miestų, Lietuvoje yra gerokai mažiau nei kad matyti ant popieriaus.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Populiariausi