Nuomonės

2020.06.24 12:04

Aušra Kaminskaitė. Kultūringi kelrodžiai į neapykantą kitokiam

Aušra Kaminskaitė, scenos menų kritikė, LRT.lt2020.06.24 12:04

Po juodaodžio George`o Floydo nužudymo Mineapolio mieste Minesotos valstijoje Vakarų pasaulyje suaktyvėjo prieš rasizmą nukreipti judėjimai. Kol kas daugiausiai komentarų ir diskusijų sulaukusi akcija Lietuvoje – birželio 5-ąją vykusi Lietuvos jaunimo organizuota eisena nuo Katedros aikštės iki JAV ambasados Vilniuje.

Socialiniuose tinkluose daugiau ar mažiau žinomi žmonės retoriškai klausinėjo, ar vaikai apskritai supranta, apie ką kalba, ir ar rasizmas mūsų šalyje išties yra tokia opi problema, kad „apsisnarglėję vaikiščiai, kurie už tėvų pinigus geria lates miesto centre“ (netiksli citata), angliškai, o ne gimtąja kalba užrašytais plakatais drįsta reikšti savo nebrandžią poziciją.

Tokių reakcijų užtenka suprasti, kad rasizmas, tiksliau – neapykanta kitokiam, Lietuvoje yra rimta problema, kuri tyliai toleruojama veši uždarose erdvėse ir į viešumą iškyla tik susiklosčius tam palankioms aplinkybėms. Sugaudyti „buitines“ rasizmo ir kitokiu pagrindu grįstos neapykantos apraiškas nepaprastai sunku, todėl kiekvienas išviešinimas nepaprastai svarbus – jis suteikia galimybę parodyti, kad šalyje vis daugiau žmonių nepritaria diskriminacijai prigimtinių dalykų atžvilgiu.

Kiti piktinasi, kad daugybė pasisakančiųjų už kurios nors grupės teises savo poziciją garsiau pareiškia tik tada, kai „madas“ padiktuoja pasaulio įvykiai. Tačiau net ir tokiu atveju judėjimai atneša naudos, nes dauguma visuomenės narių vienu metu gauna tą pačią žinią: aplink gyvena daugybė žmonių, kuriems kitokia nei jų prigimtimi grįsta neapykanta neprimtina.

Šią poziciją ateityje turės omeny ir Kauno miesto kamerinis teatras, prieš metus išleidęs Agniaus Jankevičiaus premjerą, pavadinimu „Niggaz“. Spektaklyje neteko pastebėti rasizmo apraiškų (apie juodaodžius jame apskritai nekalbama), o pats režisierius interviu teigė, kad toks pavadinimas yra metafora, apibūdinanti vieną temų – išnaudojami žmonės dirba kaip vergai ir su jais nėra skaitomasi.

2019-ųjų pavasarį Kauno miesto kamerinio teatro administracijai tokio paaiškinimo užteko ir pavadinimas buvo paliktas bei paviešintas, taip suteikiant galimybę rasizmą sufleruojantį žodį legaliai ir didelėmis raidėmis eksponuoti viešose erdvėse. Tiesa, spektaklis per metus parodytas vos du kartus, tad minėta „galimybė“ nebuvo aktyviai išnaudota.

Asmeniškai manau, kad pavadinimas „Niggaz“ apskritai neturėjo pasirodyti. Kažin, ar jį palikus būtų prasidėję aktyvesni smurto protrūkiai (kol kas tai neįvyko), tačiau gėda, kad šalyje, kur juodaodžiai vis dar neretai suvokiami kaip blogesni, pavojingesni, tingesni žmonės, kultūros įstaiga tarsi stoja į taip manančiųjų gretas, nematydami nieko neetiško žodžio, laikomo afroamerikiečių įžeidimu, viešame vartojime.

Teatro sprendimas įtraukti spektaklį į šių metų birželio mėnesio repertuarą ir jo reklama sutapo su protestų prieš rasizmą banga. Ir jei anksčiau niekas viešai ir nuosekliai įžeidaus pavadinimo nekvestionavo, o pavienės žmonių reakcijos nepatyrė viešo Kamerinio teatro atsako, šįkart kontekstas ir aktyvesni pasisakymai, panašu, privertė Teatrą sureaguoti.

Iš pradžių administracija gynėsi propaguojanti menininkų laisvę kurti apie tai ir taip, kaip jiems norisi, o tada nutarė surengti diskusiją, pavadintą „Metafora, provokacija ar įžeidimas? Visuomenė kaip cenzorius šiuolaikinėje kultūroje ir literatūroje“ ir leisti pasirinktiems pašnekovams (tarp kurių, be šio teksto autorės, buvo teatrologė Goda Dapšytė ir kultūros filosofas Gintautas Mažeikis; moderavo publicistas Donatas Puslys) aptarti spektaklio pavadinimo poveikį bei viešas visuomenės reakcijas.

Diskusijos metu G. Dapšytė paminėjo, kad visuomenė kaip cenzorius – ir ne tik menininkų atžvilgiu – veikė visais laikais. Jei žmonėms nepatinka tai, kas vyksta aplink, įprasta tai išreikšti garsiai ir reikalauti, kad būtų patenkintas pasipiktinusiųjų interesas. Aptariamo spektaklio atvejį galima skirti į dvi dalis: pageidavimą/siūlymą apskritai uždrausti spektaklį, nepateikiant rasistinį turinį grindžiančių argumentų, ir reikalavimą keisti pavadinimą, kuris greta buvimo meno kūrinio dalimi, atlieka ne mažiau svarbią reprezentacinę funkciją ir dažnai naudojamas be jokio konteksto gali kelti nuo spektaklio turinio atsietas konotacijas. Čia norėtųsi susikoncentruoti į pastarąjį reiškinį ir iškart pažymėti situacijos baigtį: spektaklio pavadinimas pakeistas, paliekant tam tikrą cenzūros žymę: plakatuose vietoj žodžio „Niggaz“ atsirado graffiti stiliumi užrašytas žodis „Reforma“.

Asmeniškai manau, kad pavadinimas „Niggaz“ apskritai neturėjo pasirodyti. Kažin, ar jį palikus būtų prasidėję aktyvesni smurto protrūkiai (kol kas tai neįvyko), tačiau gėda, kad šalyje, kur juodaodžiai vis dar neretai suvokiami kaip blogesni, pavojingesni, tingesni žmonės, kultūros įstaiga tarsi stoja į taip manančiųjų gretas, nematydami nieko neetiško žodžio, laikomo afroamerikiečių įžeidimu, viešame vartojime. Iki šiol kultūros atstovai neretai įvardina save kelrodžiu į gerovės visuomenę, pavyzdžiu, kuriuo reikėtų remtis kuriant pažangią valstybę, valdomą vienas kitą suprantančių ir gerbiančių gyventojų. Šįkart patyrėmę atvejį, kai žmogiškumo atžvilgiu toliau pažengusi visuomenės dalis edukavo šia prasme kiek atsilikusią kultūros atstovų dalį.

Besidžiaugiant didėjančiu visuomenės sąmoningumu rasizmo klausimais, įdomu pastebėti ir mūsų kovos su neapykanta kitokiems būdus, vertinimus bei reakcjas į tai, ką laikome neteisybe. Pasisakymų feisbuko komentaruose bei įrašuose turbūt nereikėtų laikyti bendras tendencijas atspindinčiu šaltiniu, tačiau šįkart išreikštos emocijos ir pamąstymai pasirodė verti dėmesio, nes dalis komentavusių yra kultūros ir/ar žmogaus teisių srityse veikiantys žmonės, kurie, be jokios abejonės, nejaučia liguisto poreikio užgauti ar nemotyvuotai apkaltinti. Pasirodo, tokiame kontekste taip pat galima pastebėti, kaip paradoksaliai gražaus tikslo siekimas gali turėti šalutinių pasekmių, iš dalies auginančių tai, prieš ką kovojama.

Daugiausiai nerimo kelia vis dar dažnas mūsų polinkis kovoje prieš neapykantą pasitelkti neapykantą. Ne ribas brėžiantį pyktį, bet ilgalaikiškesnį, užvaldantį jausmą, griežtai atmetantį bandymą suprasti (kas jokiu būdu nereikštų pateisinti) neapykanta kaltinamą pusę. Nenuostabu, kad tvirtai gynybinė Kamerinio teatro pozicija sulaukė griežto pasmerkimo. Trikdė lygiai tokia pati reakcija į įstaigos sprendimą surengti diskusiją. Pasipiktinimas paaiškintas adekvačiais argumentais – tarp diskusijos dalyvių nenurodyti nei teatro darbuotojai, nei spektaklio režisierius, nei juodaodžių bendruomenės atstovai, tad kokio pokalbio ir sprendimų galima tikėtis iš pasikalbėti susėdusių baltųjų Lietuvos kultūros atstovų? Nėra kaip nepritarti.

Ar pamačius rasizmo apraiškas sufleruojantį spektaklio pavadinimą reikėtų užsiimti ilgalaike edukacija, aiškinant, kuo toks elgesys žalingas, ir laukiant, kol atsakingieji patys sąmoningai priims sprendimą keisti pavadinimą; ar verčiau pasiųsti pykčio bangą, kad problema būtų išspręsta šią akimirką?

Drauge glumina išankstinis diskusijos kaip vienakryptės, reklaminės, teatro poziciją teisinančios idėjos pasmerkimas. Niekas negali žinoti teatro atstovų intencijų, tad pati neapsiimčiau aklai teigti, jog nebuvo tikimasi, kad pakviestieji diskutuoti pateisins teatro poziciją apeliuodami į meno išraiškos laisvę. Tačiau dėl tos pačios priežasties neartrodo prasminga iš anksto pasmerkti bet kokį bandymą kalbėti viešai – net jei jis netobulai pristatytas, kiek paviršutiniškai suorganizuotas, stingantis tam tikros brandos aptariamais klausimais.

Antras dalykas – dažnai ignoruojame faktą, kad ne visi žmonės vienodai suvokia simbolius, metaforas, netgi tiesioginius pareiškimus. Ir tai, ką vienas žmogus laiko agresijos apraiška, kitam gali nekelti absoliučiai jokių emocijų. Kitaip sakant, žmonės, kurių veiksmus vieni vadiname neapykantos kurstymu, dažnai (dėl aptariamojo įvykio tikrai negaliu būti tikra) taip elgiasi ne sąmoningai siekdami pakenkti, bet dėl tam tikrų jiems įdiegtų įpročių. Tokiõs problemos sprendimas priklauso nuo tam paskiriamo laiko.

Ar pamačius rasizmo apraiškas sufleruojantį spektaklio pavadinimą reikėtų užsiimti ilgalaike edukacija, aiškinant, kuo toks elgesys žalingas, ir laukiant, kol atsakingieji patys sąmoningai priims sprendimą keisti pavadinimą; ar verčiau pasiųsti pykčio bangą, kad problema būtų išspręsta šią akimirką? Turbūt naudingiausia būtų užsiimti abiem praktikomis, kad būtų pasiektas rezultatas ir nauda ilgalaikėje perspektyvoje. Kol kas panašu, kad minėtu atveju apsiribojome pirmąja.

Trečia – aptariamame kontekste šmėstelėjo nedidelis konfliktas tarp aktyvios ir pasyvios kovos pasirinkimo. Konkrečiai – kas teisingiau: ignoruoti renginį, kuris atrodo organizuojamas nesąžiningai mažai įsigilinus į temą, ar jame dalyvauti, pristatant paties/pačios teisinga laikomą poziciją? Pati svarstydama šia tema visuomet prisimenu daugybę kartų girdėtus kolegų kritikų pastebėjimus, kad kartais recenzijos neparašymas reiškia poziciją ir tam tikrą įvertinimą. Tokiu atveju susimąstau, jog neištransliavus savo požiūrio nereikėtų tikėtis, kad kažkas keisis – žmonės neskaito minčių. Kas kita, kai atsisakymas dalyvauti ar reaguoti deklaruojamas ir paaiškinamas viešai – taip prasmingiau nei tiesiog tylėti. Ir drauge taip kur kas saugiau parodyti savo orumą, nerizikuojant būti paneigtam pokalbio su kitaip mąstančiais metu.

Pati svajoju gyventi šalyje (ir pasaulyje), kur žmonės nebijotų susidurti su gėdingus žmonijos periodus žyminčia simbolika, nes būtų pakankamai sąmoningi suprasti tragedijų mastus ir asmeniškai tai pasmerkti bei prisiminti, kokių milžiniškų klaidų padaryta. Tiesa, tokioje visuomenėje turbūt neatsirastų minėtą simboliką eksponuojančių – nebent švietimo tikslais. Tik kol kas tokia ateitis neatrodo pasiekiama, tad neišvengiamai tenka galvoti apie savo atsakomybę už tai, kas paleidžiama į viešumą.

Kitas žingsnis bus žengtas, kai pradėsime suvokti ir savo kaip informacijos priėmėjų atsakomybę už viešą gautos informacijos interpretavimą bei sklaidą. Ir tai nėra pateisinimas Kameriniam teatrui, kuris, mano nuomone, buvo visiškai neteisus leidęs mieste kabėti žodžiui „Niggaz“. Tiesiog naikinant gėdingus visuomenės reiškinius kartais sveika pastebėti, ką pakeliui sukuriame, ir ar skindami piktžolių stiebus drauge nepatręšiam žemės, kurioje įaugę jų šaknys.

Taip pat skaitykite

Populiariausi