Viešos nesmurtinės protesto akcijos yra vienas svarbiausių sveikos demokratijos instrumentų. Jos skirtos atkreipti dėmesį ir įtraukti visuomenę bei politikus į diskusiją, kad sprendimų priėmimas būtų skaidrus, o sprendimai būtų teisėti ir atitiktų visuomenės, o ne siaurų interesų grupių poreikius.
Todėl nustebino tai, kad, nors pasivaikščiojimas #Kultūrosstatybos nebuvo nukreiptas į kultūrininkų bendruomenę, labiausiai sujudino užsistovėjusius, o gal net užrūgusius konjunktūros vandenis. Veikiantys nomenklatūrininkai pasivaikščiojimą demonstratyviai ignoravo. Nevyriausybinių, oficialiai neegzistuojančių iniciatyvų atstovai suskubo akciją kritikuoti ir savo kolegas raginti nedalyvauti.
Kodėl? Tikėtina todėl, kad buvo pasikėsinta į dešimtmečiais siaurai interesų grupei priklausantį terminą „kultūra“, kuris per kelias savaites evoliucionavo į „rimtoji kultūra“. Trumpai stabtelsiu prie paramos kultūrai skaičių ir proporcijų. Gali būti, kad kultūros lauke nuo neatmenamų laikų veikiantiems autoritetams ir publikacijos „Piketai iš užribio ir jų palikimas“ autorei Aušrai Kaminskaitei suprantami ir tinkami tik tie skaičiai bei išraiškos, kurie pasiekia valstybės dotuojamas įstaigas.
Taip pat skaitykite
Išlaikomiems iš biudžeto kiti, veikiantys kultūros lauke, nėra „tikrieji kultūros atstovai“. Tie, kurie kuria, planuoja, organizuoja kultūros renginius, bet kartu skaičiuoja tokio renginio atsiperkamumą, įvertina ir prisiima rizikas, samdo ir iš renginio pajamų moka atlygius atlikėjams, visai renginio komandai, atsiskaito už salės nuomą, moka mokesčius į valstybės biudžetą, tačiau negauna valstybės kultūrai skiriamų pinigų, negali kėsintis į terminą „kultūra“. Bet būtent tiems kultūros atstovams kilo abejonių.
Veikiantys nomenklatūrininkai pasivaikščiojimą demonstratyviai ignoravo. Nevyriausybinių, oficialiai neegzistuojančių iniciatyvų atstovai suskubo akciją kritikuoti ir savo kolegas raginti nedalyvauti.
Tie, kurių didžiajai daliai „Kultūrai gelbėti nuo COVID-19“ paramos eurai net negresia, bet kurie turi ekonominio raštingumo ir kurie, kaip ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, akivaizdžiai mato skirstomų lėšų neadekvatumą, termino „kultūra“ savinimąsi ir strategiškai klaidingai sudėliotą žinutę visuomenės komunikacijai.
Aušra Kaminskaitė savo kritikoje autoritetingai konstatuoja: „ <...> protestai pasižymėjo keletu bendrų bruožų. Pirma – panašu, nė vienas jų neturėjo apčiuopiamos įtakos. Antra – organizatoriai sunkiai formulavo problemas, stigo žinių apie atsakingų įstaigų priimtus sprendimus.“ Įdomu, kad, pasak autorės tendencingos ir šališkos nuomonės, triviali akcija #Kultūrosstatybos tapo viena iš katalizatorių pradėti diskusiją apie lėšų kultūrai skirstymą, kurioje išsakytą poziciją pakartojo Prezidentas Gitanas Nausėda, vyriausybės kultūrai skirtą biudžetą pavadindamas „sarkofago kultūrai statymu“. Prezidentas, kaip visi puikiai žino, turi ekonomisto išsilavinimą ir didelę patirtį privačiame sektoriuje ir, atrodo, puikiai suvokė #Kultūrosstatybos pasivaikščiojimo žinutę.
Kiekvienam blaiviai mąstančiam žmogui, veikiančiam kultūros sektoriuje, ir ne tik jam, suprantamas infrastruktūros poreikis ir svarba, jos tikrai reikia – tik ar dabar tinkamiausias laikas tam skirti didžiausią dėmesį? 63,4 proc. viso vyriausybės kultūrai gelbėti skiriamo biudžeto numatyta sienoms ir vos trečdalis – kuriantiems žmonėms ir jų iniciatyvoms?
Teatrai, muziejai, galerijos, koncertų salės, meno inkubatoriai būtini kuriantiems žmonėms. Tik, jei netyčia primiršote, tos įstaigos jau keletą mėnesių uždarytos, o kai galų gale atvers duris, galės operuoti tik daliniu pajėgumu. Todėl ir kyla paprastas klausimas – ar negaudami galimybės visu pajėgumu dirbti pusmetį, o gal ir ilgiau (festivaliai turės išlaukti ir išsilaikyti mažiausiai metus), kultūros sektoriuje dirbantys ir iki šiol iš savo veiklos užsidirbę žmonės galės išgyventi? Atsakymas TAIP – jei bus palaikomi dirbti savo darbą, dirbti tai, ką moka geriausiai. Ir šio darbo rezultatas (po krizės) vėl galėtų džiuginti ne tik mus, bet ir užsienio valstybes, į Lietuvą parvežti tarptautinius apdovanojimus, su kuriais mielai fotografuotųsi politikai ir kultūros autoritetai.
Išlaikomiems iš biudžeto kiti, veikiantys kultūros lauke, nėra „tikrieji kultūros atstovai“.
Šiuo metu valstybės mastu prisidengiant skambiu šūkiu „Biudžetas gelbėti Lietuvos kultūrą nuo COVID-19“ bus remiamas statybų sektorius. Noriu aiškiai pabrėžti: ne parama ir skiriamos lėšos yra kritikuojamos, o ciniška proporcija būtent šiuo laikotarpiu.
Gal ši diskusija net nebūtų kilusi, jei būtų ne prisidengiama skambiu kultūros gelbėjimo šūkiu, o sąžiningai ir nedviprasmiškai pasakoma, kad lėšos skirtos ne kuriantiems ir kultūros sektoriuje dirbantiems žmonėms, o valstybinių kultūros objektų statybai ir remontui. Bet realybė kitokia – panašu, kad premjeras su kultūros ministru, užmiršę visą kultūros ir renginių sektorių (ne vien išlaikomą iš valstybės biudžeto), į nokdauną paguldžiusį koronavirusą, su džiaugsmingu entuziazmu ruošiasi remontams.
Deja, šiandien yra tūkstančiai be galo talentingų ir sąžiningai kultūros sektoriuje dirbančių žmonių, kuriems nebuvo mokamas joks atlygis iš valstybės biudžeto, kurie dirbo savarankiškai ir teisėtai (turi individualios veiklos pažymas ar verslo liudijimus), tačiau prasidėjus pandemijai, liko valstybės paramos užribyje. Juk pandemija ir karantinas nutraukė visą natūralią grandinę kultūros renginių industrijoje, kuri generuoja pajamas ir moka mokesčius į valstybės biudžetą, iš kurio šiandien iš dalies skiriama parama valstybiniam kultūros sektoriui. Aiškumo dėlei noriu atkreipti dėmesį, kad privačių kultūros renginių pajamos sudaro milijonus eurų. Taip, visos industrijos mastu milijonus eurų, kurie sumokami dainininkams, šokėjams, aktoriams, muzikantams, režisieriams, scenografams, scenos technikams, renginio vietų nuomotojams, bilietų platintojams, reklamos, grafinio dizaino kūrėjams ir videomenininkams, grimuotojoms...
Ir taip būtų galima tęsti be galo, nes bet kurio renginio grandinė tik prasideda atlikėju, jungia daugybę žmonių ir baigiasi valytojais ir šiukšlių išvežėjais. Taip, jie be jokios valstybės pagalbos ir dėmesio kūrė pridėtinę vertę visuomenei (nes būtent visuomenė rinkosi tokius kultūros renginius), mokėjo atlyginimus ir nuomą, mokesčius valstybei ir šiuo konkrečiu #Kultūrosstatybos pasivaikščiojimu prašė valdžios atstovų sąmoningumo pirmiausia gelbėjant labiausiai pažeidžiamą sektoriaus dalį – ŽMONES (o ne sienas).
Bet realybė kitokia – panašu, kad premjeras su kultūros ministru, užmiršę visą kultūros ir renginių sektorių (ne vien išlaikomą iš valstybės biudžeto), į nokdauną paguldžiusį koronavirusą, su džiaugsmingu entuziazmu ruošiasi remontams.
Ir iš tiesų jau keletą savaičių taip aktyviai analizuojamas ir aptariamas pasivaikščiojimas ne tik sukėlė pasipiktinimą, kritiką ir diskusijas (toks pirmiausia ir buvo pasivaikščiojimo tikslas), bet ir sukūrė realų rezultatą, o tai minėto komentaro autorei Aušrai Kaminskaitei pasirodė mažai reikšminga ir vertinga – iki Vilniaus miesto savivaldybės #Kultūrosstatybos dalyviai nenuėjo.
Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius pademonstravo sąmoningumą, gebėjimą klausyti ir išgirsti bei ekonominį raštingumą – pasivaikščiojimo išvakarėse Vilniaus miesto biudžetą, skirtą kultūrai nuo COVID-19 gelbėti, pažadėjo ne tik perskirstyti ŽMONIŲ, o ne sienų naudai, bet ir padidinti. Iš 60 proc., skirtų infrastruktūrai, bendrame biudžete, kuris buvo padidintas, liko tik 11,8 proc., o tai blaiviai mąstančiam ir skaičius suprasti gebančiam kultūros atstovui yra labai adekvati ir sveikintina proporcija pandemijos akivaizdoje.
Pasivaikščiojimą organizavusius ir palaikiusius „užribio atstovais“ pavadinusi kritikė Aušra Kaminskaitė, atrodo, nepasistengė atlikti nuoseklios faktų analizės, tikėtina, remdamasi tik nuogirdomis ir „rimtosios“ kultūros autoritetų patarimais. Taikiame pasivaikščiojime #Kultūrosstatybos dalyvavusių pozicija buvo labai nuosekli ir ją buvo galima nesunkiai rasti kartu su visais tiksliais biudžetų skaičiais ir proporcijomis.
Pasivaikščiojime dalyvavo ir idėjiškai jį palaikė kultūros renginių sektoriaus organizacijos, kurių vadovai ne nuolankiai nuleidę galvą prieš kultūros ministrą ir ištiesę delną laukia, kol į jį eurų įdės valstybė, o patys su komandomis, savo idėjomis ir darbu kuria vertę visai kultūros renginių industrijos grandinei. Ir gal publikacijos autorė nežino, bet jos lyg tarp kitko komentaro gale paminėta „nevyriausybinė scenos meno iniciatyvinė grupė”, kuriai taip noriai atstovauja Kultūros ministerija ir kurią nuolat cituoja LRT žurnalistai, nėra oficiali pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus registruota organizacija, kuri skaidriai deklaruotų savo steigėjus, valdymo organus ir, svarbiausia, interesus, kuriems atstovauja. Nors komentaro autorė yra tikra, kad „nevyriausybinė scenos meno iniciatyvinė grupė“ veikia „neatlygintinai“.
Kadangi Aušrai Kaminskaitei nepavyko rasti laiko ar noro faktams ir skaičiams patikrinti (pavyzdžiui, ji mini, kad Vilniaus miesto savivaldybė turėjo skirti 800 000 eurų, nors iš tiesų buvo 600 000 eurų), norėčiau informuoti ir šiandien kritikei padėti renkant ir analizuojant realius faktus, o ne gandus. Taip pat padėti galėtų daugybė teisėtai ir skaidriai kultūros srityje veikianti asociacijų, kurios aiškiai deklaruoja savo poziciją, tikslus ir narius. Viena iš jų, palaikiusių #Kultūrosstatybos pasivaikščiojimą, yra neseniai įsteigta Renginių industrijos asociacija (RIA), oficialiai vienijanti daugiau kaip 40 narių – patyrusių, privačiame kultūros sektoriuje aktyviai dirbančių organizacijų, gebančių veikti konstruktyviai ir išskirtinai greitai ir, svarbiausia, nepretenduojančių į aktyviai dalinamą „kultūros paramos eurų“ maišą.
Ir pabaigoje – kultūros sektoriuje veikiančios privačios organizacijos, kurios veikia kaip verslo vienetai (t. y. neišlaikomos iš valstybės biudžeto), demokratiškame Vakarų Europos žemėlapyje yra palaikomos ir skatinamos veikti kaip būtina kultūros lauko vystymosi dalis. Tačiau stebint tai, kas šiandien vyksta Lietuvos kultūros lauke, atrodo, kad Kultūros ministerija ir jai poziciją padedančios formuoti neaiškios iniciatyvinės grupės vis dar dirba pagal Rytų Europos žemėlapio teritorijos principus, kur įprasta „kitą“ nuomonę nutildyti, tarpusavyje susitarti, ramiai, „iš po stalo“ viską pasidalinti ir entuziastingai džiaugtis, kaip viskas puikiai (pa)vyksta.
P. S. Trumpai mintimis sugrįžtu į #Kultūrosstatybos pasivaikščiojimą, kai ramiai ir taikiai išėjusių pasivaikščioti žmonių asmens dokumentus ėmė fotografuoti policija. Ar tikrai tai atitinka laisvos, demokratinės valstybės ir visuomenės principus? Man tai labiau primena kai kurių mažai su demokratija bendro turinčių kaimynų jėgos struktūrų elgesį.
