LRT ir Lietuvos istorijos institutas tęsia bendrą darbą, skleisdami Lietuvos visuomenei kokybišką informaciją, padedančią plėsti humanitarinį akiratį ir kartu išgyventi karantino laikotarpį užsiimant prasminga veikla.
LRT.lt portalo skaitytojams siūlome ištraukas iš Lietuvos istorijos instituto leidykloje 2015-aisiais publikuotų Juozo Markevičiaus atsiminimų „Mano autobiografija. Rašiau Sibire, Taišeto apyl. 1953–1956 metais“.
J. Markevičiaus (1887–1974) atsiminimai – pasinaudojant istorikų ir kino režisierių terminologija „mažojo žmogaus“ – pasakojimas apie lietuvišką kaimą 19 a. ir 20 a. pradžioje, tarnybą caro kariuomenėje, gyvenimą Vokietijos belaisvių stovykloje Pirmo pasaulio pasaulinio karo metu, darbą Nepriklausomos Lietuvos miškininkų tarnyboje, sovietinę ir vokiečių okupaciją.
J. Markevičius šiuos atsiminimus parašė kalėdamas Taišeto lageryje. 1950 m. rugpjūčio 11 d. Pabaltijo karinės apygardos Karinis tribunolas J. Markevičių nuteisė 25 metams lagerio už priklausymą antisovietinei pogrindinei rezervinei organizacijai „Organizacinis sektorius“. Taip vadinosi apie Kupiškį, Skapiškį veikęs Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanų rėmėjų tinklas. Kaip jau minėta, bausmę J. Markevičius atliko Taišeto lageryje Irkutsko srityje. Čia ir gimė atsiminimai.
Kaip rašo J. Markevičiaus pasakojimą publikavimui parengęs istorikas Gediminas Rudis, „atsiminimų rašymas atotrūkiais nuo darbo, ko gero, buvo savotiški psichoterapijos seansai, palengvinę gyvenimą už spygliuotų vielų, padėję apmalšinti artimųjų, gimtinės ilgesį. Kai 1956 m. buvo paleistas laisvėn, grįždamas į gimtąjį Skapiškį sugebėjo – Dievas žino, kaip jam tai pavyko, – parsivežti ir prirašytus sąsiuvinius.“
J. Markevičiaus pasakojimas šiandien mums suteikia puikią galimybę pažvelgti į skirtingas Lietuvos istorijos epochas, pajusti žmogaus situaciją besikeičiant pasauliui. Pasakojimas labai sąžiningas, gausus įvairių įdomių detalių, leidžiantis mums suprasti, kiek toli ir tuo pat metu – kaip arti esame 21 amžiuje nuo J. Markevičiaus patirtų bei aprašytų dalykų.
Šiandien skaitytojams siūlomoje atsiminimų dalyje pasakojama apie J. Markevičiaus tarnybą Rusijos caro armijoje. Tarnavę sovietinėje armijoje, tikriausiai, nustebs atpažinę, kiek mažai pasikeitė kareivių ir karininkų buities, mentaliteto, tarpusavio santykių sferos tarnaujant „carui tėveliui“ arba „partijai bei liaudžiai“.
Lietuvio nuotykiai caro kariuomenėje
I
„Apsistojau viename dvare ir sulygau tarnauti iki Angelų sargų, nes rudenį reikėjo stoti kariuomenėn. Sulaukęs Angelų sargų, parvykau į Skapiškį ir greitai buvau pašauktas į naujokų ėmimo komisiją. Po trijų dienų, per visus Šventuosius, prisistačiau komisijai Pandėlyje. Nors iš Skapiškio valsčiaus buvo keletas tokių kaip aš naujokų, bet, pasinaudoję įvairiomis lengvatomis, nė vienas nepateko. Patekau tik aš vienas. Komisijos pirmininkas davė lapelį, kuriame buvo pažymėta, kad lapkričio 12 dieną privalau atvykti į Zarasų miestą pas apskrities karinį viršininką.
Dabar jau reikės tarnauti rusų carui. Tarnauti reikės trejus metus. Tarnauti privalomai, už dyką. To dar negana. Atitarnavus skirtą laiką, reikės dar dvidešimt dvejus metus būti atsargoje ir prireikus būti pasi ruošusiam su ginklu rankoje stoti į karą ir ginti Rusiją ir patį carą net iki paskutinio kraujo lašo. Už ką? Už tai, kad caras savo sutepta letena turi prispaudęs lietuvio laisvę. <....>
Užbaigus pradinį mokymą, naujokams buvo paskirta priesaikos diena. Reikėjo prisiekti ištikimai tarnauti carui ir jo tėvynei ir ginti ją iki paskutinio kraujo lašo. Išvedė mus visus ir išrikiavo prie pulko cerkvės. Atnešė pulko vėliavą, išskirstė visus pagal tikybas. Susirinko visų tikybų, kurių čia mieste buvo, dvasininkai. Rusų popas, mahometonų mula, katalikų kunigas (lenkas) ir žydų rabinas. Mano draugas Šlekys buvo evangelikas. tos tikybos dvasininkų nebuvo, todėl aš jį priskyriau prie katalikų. Kiekvienos tikybos dvasininkas savaip atliko priesaikos ceremoniją.
Krikščionių tikybos kareiviams reikėjo bučiuoti kryžių ir pulko vėliavą, kurią vadino „pulko šventove“, kitiems – tik pulko vėliavą. Pasibaigus ceremonijai, pulko orkestro lydimi, išsivaikščiojome kiekviena kuopa į savo kazematus. Tą dieną pulke naujai pašventintų kareivių garbei buvo verdami geresni pietūs. Nuo šios dienos jau turėjome visišką teisę išeiti į miestą be palydovo, nes buvome patys už save atsakingi.
Vis dėlto, nors iš lietuvių mažai kuris temokėjo rusiškai žodžiu, o raštu nė vienas nemokėjo, tačiau pradiniame mokyme ne tik neatsiliko nuo rusų, bet daugeliu atvejų juos net pralenkė. Aš kiek geriau už kitus savo tautiečius mokėjau rusų kalbą žodžiu ir raštu, todėl tiesioginių viršininkų negalėjau būti nepastebėtas. Balandžio mėnesį renkant šiek tiek raštingesnius naujokus į mokomąją kuopą, buvau paskirtas ir aš. Rusų vyriausybė labai nenoromis skirdavo kitataučius rengtis į aukštesnes pareigas, bet pritrūkus rusų, paskirdavo ir kitataučių. Dabar aš jau mokomojoje kuopoje ir mane mokina puskarininkio laipsniui įsigyti, būti šiokiu tokiu viršininku.
Gerai žinojau, kad mokomojoje kuopoje mokslas sunkus. Be kasdieninių jau man įprastų užsiėmimų, čia reikalaujama išmokti dar daug įvairių statutinių žinių, kurios man gyvenime visai nereikalingos. Žinojau, kad čia prisilaikoma griežtos drausmės ir t. t., todėl įvairiais būdais bandžiau nuo tos suteiktos man garbės išsisukti, bet nesisekė. Iš mūsų kuopos nuėjome mes du. Su manimi – vienas rusas iš Saratovo srities, šiek tiek raštingesnis už kitus rusus. Mokslas truko apie septynis mėnesius. Spalio mėn. buvo paskirti kvotimai. Aš kvotimų neišlaikiau ir buvau paliktas dar antram pusmečiui kartoti tuos pačius dalykus. Buvau be galo nusiminęs, kad patekau į tokią padėtį, bet pats likimas nebuvo jau toks žiaurus.
Prie pulko buvo ryšių komanda, kurią sudarė trylika raitų ryšininkų ir dešimt telefonistų. Komandos viršininkas buvo karininkas, bet vidaus tvarkai palaikyti buvo skiriamas puskarininkis. Rudenį komandos puskarininkis turėjo išeiti į atsargą ir jo vieton buvo reikalingas iš jaunesnių, baigusių arba ir nebaigusių mokomąją kuopą. Vieną gražų vakarą į mokomąją kuopą atvyko ryšių komandos viršininkas ir pranešė, kad jam reikalingas komandos vyresnysis. „Kas norit eiti į mano ryšių komandą?“ – sušuko viršininkas. Atsirado norinčių labai daug. Tarp jų ir aš. Pradėjo kiekvieną smulkiai klausinėti apie kilmę, tautybę, išsimokslinimą, ar turėjo kokį reikalą su arkliais, ar nebijo jodinėti ir t. t. Aš į visus klausimus labai kariškai ir teigiamai atsakinėjau ir mačiau, kad jam labiausiai patikau. Pakartotinai klausė mano tautybės, o kai vis sakiau esąs lietuvis, tai jis lyg ir norėjo pasakyti, kad lietuvių nepageidauja. Užsirašė bloknote mūsų keturių pavardes ir, dar kartą į mane pasižiūrėjęs, išvyko. Po kelių dienų pulko įsakyme buvo paskelbta, jog esu komandiruojamas į ryšių komandą.
Pirmomis dienomis čia buvo nepaprastai sunku. Ant arklių jodinėti buvau nepratęs. Pirmąją dieną taip nutrynė pasturgalį, kad vargiai begalėjau vaikščioti. Negreit papratau jodinėti. Daug teko kentėti, kol pradėjau jaustis balne lygiai taip pat, kaip ant žemės. Bet kai jau apsipratau, tai buvau labai patenkintas, kad patekau į ryšininkus. Čia nors ir buvo man pavesti dvidešimt du pavaldiniai, bet faktiškai mūsų buvo tik trylika. Telefonistais buvo parinkti iš šiek tiek išmanančių šį darbą – iš buvusių paštininkų, geležinkelininkų–telegrafistų, elektrotechnikų ir kitokių kvalifikuotų mechanikų. Todėl jų užsiėmimai ir pamokos vykdavo atskirai, nes aš apie jų sritį mažai ką tenusimaniau. Tarp jų buvo vienas grandinis, kuris ir vadovavo.
Aš turėjau reikalą tik su raiteliais. Tiesa, kasdienėje ruošoje čia buvo daugiau darbo negu telefonistams. Reikėdavo bent pusę valandos anksčiau atsikelti, eiti pas arklius, juos pavalyti, pagirdyti, pašerti. Tą patį reikėjo daryti per pietus ir vakare po užsiėmimų. užtat užsiėmimuose arba manevruose būdavo vienas malonumas. nereikėjo vilkti kojų purvinu keliu, nešti ant kupros visos aprangos – viskas prie balno. Mūsų tarnybos manevruose pavydėdavo ne tik kareiviai, bet ir karininkai, nes bataliono vadas nebuvo numatęs skirti arklių žemesniesiems karininkams, todėl jie eidavo pėsti kartu su kareiviais.
Mūsų šeima dalinyje buvo nedidelė, bet visi vyrai – rinktiniai, kovingi, drąsūs ir energingi. Visame pulke nė vienas kareivis nepadarys to, ką gali padaryti ryšininkas–raitininkas. Niekas su juo nesusilygins. Niekas neišgers tiek degtinės arba vyno, kiek ryšininkas. Niekas neprisidarys privačioje krautuvėje tiek skolos ir jos neapmokės, kiek ryšininkas. O jeigu tu esi mėgėjas lošti kortomis iš pinigų, tai sėsk lošti su ryšininkais – bematant liksi be pinigų.
Šaunūs vyrai tie ryšininkai–raitininkai. Pagal savo gabumus jie buvo pasiskirstę įvairiomis pareigomis ir labai gerai jas atlikdavo. Jei, pavyzdžiui, šiandien norime gerti arbatą ne su juoda duona, kurios gaudavome iš kepyklos veltui po tris svarus per dieną, bet su pyragu, kurio svaras kainuoja penkios kapeikos, o pinigų šiam reikalui nė vienas neturime, tai šį uždavinį išsprendžia Filimonovas. Jis atsikėlęs neina į arklidę pas arklius. Jo arklį pavalo, pagirdo ir pašeria kiti ryšininkai. Jis nueina tik jam vienam žinoma kryptimi. Jis žino, kad šeštą valandą ryto kepykla išvežioja į krautuves baltą duoną, pyragus, riestainius ir kitus skanėstus. Kai išvežiotojas, privažiavęs prie krautuvės, atidaro dėžę ir prisikrovęs pyragų kaip su malkų glėbiu eina į krautuvę ir perduoda juos pardavėjui, Filimonovas per tą laiką labai lengvai suspėja pasiimti iš tos pačios dėžės reikiamą kiekį pyrago ir paslėpti po milinės skvernu. Ir kai mes grįžtame iš arklidės, tai randame ant stalo paruoštą arbatą ir po gabalą pyrago kiekvienam.
Filimonovas žinojo, kad aš labiau mėgstu pyrago kampą – kiek padžiūvusį, tai visuomet man tokį ir pataikydavo. Jeigu kartais mūsų kartožnikai, lošikai, išlošdavo kur nors didesnę sumą pinigų ir vakare atnešdavo keletą bonkų degtinės, tai dėl užkandos nereikėdavo sukti galvos – Filimonovas jau iš anksto numatydavo. Jis sužinodavo, kad mūsų lošikams gerai sekasi, ir, jausdamas nugėrimą, aplankydavo užmiesty esančius daržus – atnešdavo pilną užvalkaliuką pomidorų ir svogūnų. Jeigu norite užvalgyti ko nors riebiau arba mėsiško, tai palaukite trečiadienio arba šeštadienio. Iš Filimonovo nieko nelaukite, jis nepagelbės. Tam yra Belojedovas. Trečiadieniais ir šeštadieniais vyksta turgus. Belojedovas tomis dienomis visuomet suranda reikalą ten nueiti. Apylinkės kaimiečiai suveža į turgų įvairių maisto produktų.
Ant arklių jodinėti buvau nepratęs. Pirmąją dieną taip nutrynė pasturgalį, kad vargiai begalėjau vaikščioti. Negreit papratau jodinėti. Daug teko kentėti, kol pradėjau jaustis balne lygiai taip pat, kaip ant žemės.
Belojedovo specialybė – be pinigų nupirkti ukrainietiškų lašinių arba kaukazietiškos dešros. Tomis dienomis jūs iš anksto numatykite lėšų nugėrimui, nes užkanda garantuota. Jeigu Tutuškinui su Jelisejevu nepasiseks aplošti kortomis arba orlianka, tai nieko nelaukdami duokite Nevežinui vieną iš geresnių milinių – tegul neša į turgų, parduoda už pusantro rublio, ir bus jums pinigų, o milinę nurašysime į išlaidas kaip sunaudotą lupatoms – trylikos valdiškų arklių valymui. Pasitaiko, kad jums nuplyšta puspadžiai, jūsų kišenėje švilpia vėjai, o puspadžiai kainuoja pusę rublio, tai valgant pietus viešai pasiskųskite, ir būtinai, kad girdėtų Koževnikas, – tą pačią dieną vakare jūs pamatysite įeinant Koževniką, kuris ištrauks iš kairės rankovės atvarto dvi poras puspadžių.
Dabar žiūrėkite, neužmirškite, kad Koževniko tabokinėje netrūktų tabako, nes kitaip galite rasti savo batus vėl be puspadžių, nors jie jau ir panešioti. Nemėgink teisintis, kad neturi tabako, kad tau Melinkidzė nebeduoda skolon, kad tu jau esi iš jo paėmęs skolon daugiau kaip už 30 kapeikų. Eik į Tifliso gatvę pas Mamajų ir sakyk, kad reikia tabako tavo dalinio viršininkui jaunesniajam leitenantui Ivanovui, ir gausi 5 pakelius machorkos. o kai kartu su Ivanovu josite pro Mamajaus krautuvę ir išėjęs Mamajus pradės prašyti Ivanovą grąžinti skolą – 20 kapeikų už tabaką, greitai prisipažink, kad tabaką panaudojai asmeniniams reikalams. Ivanovas tuojau išims 20 kapeikų ir sumokės Mamajui. Žinoma, už tokį pokštą gausi nuo viršininko šiek tiek velnių, bet nenusigąsk – ateis laikas, kai ir Ivanovas prašys tabako ir, jei neturėsi savo, tai eisi pas Mamajų ir Ivanovo vardu paimsi penkis pakelius machorkos, už kuriuos Ivanovas sumokės progai pasitaikius.
Mūsų viršininkas leitenantas Ivanovas taip pat buvo nepaprastas karininkas. Buvo nevedęs ir gyveno linksmą, prabangų gyvenimą. Teisingiau sakant, pusę gyvenimo, nes algos jam užtekdavo tik pusei mėnesio. Antrąją pusę praleisdavo daugiausia pasninkaudamas. Mes apie jo pasninką labai gerai žinodavome, ypač vasarą, kai kartu gyvendavome lauko stovykloje. Tuomet jis savo palapinėje miegodavo iki pusiaudienio. Mes jį šelpdavome: Filimonovas – pyragu, o visi kiti – pagal savo specialybę gautais produktais. Aš visuomet aukodavau keletą gabalėlių cukraus, nes žinojau, kad po kelių dienų Ivanovui praturtėjus, gausiu visą cukrinę.
Ryšininkų dalinys buvo garsus įvairiomis išdaigomis ne tik visame Vladikaukazo mieste, bet ir gerokai už jo ribų. Priešpietiniams užsiėmimams dažnai pasirinkdavome užmiesčius. Nujodavome į artimesnius, kartais ir tolimesnius kaimus – stanicas už 10–15 kilometrų, kur daugiausia gyveno kazokų šeimos. Kazokai šiose apylinkėse gyveno pasiturimai ir dažniausiai mus tai vienas, tai kitas kiemas pakviesdavo ir pavaišindavo. Neretai pasitaikydavo ir nugėrimų. Be savo darbo vyno, vaišindavo ir valdiška degtine. Po tokių vaišių grįždavome į namus linksmi ir su dainomis. Bet mūsų ryšininkams to buvo maža. Jie stengdavosi iš tokių vaišių ką nors parsinešti atminčiai, todėl antrą kartą į tą patį kaimą joti būdavo nedrąsu ir gėda. Bet skundų ilgai nesulaukėme.
Tačiau kai vieną kartą grįžtant iš tokių vaišių vienas ryšininkas norėjo įjoti į toje pačioje stanicoje buvusią krautuvę ir sulaužė laiptus, o išjojus iš stanicos kiti du apstumdė kokį tai pilietį, kuris pasiskundė pulko vyresnybei, tai mums ne tik uždraudė tokias iškylas, bet ir atidavė visus teisman, kurio reikalavo nuskriaustasis pilietis. Tardymo metu išaiškėjo daug mūsų padarytų išdaigų. Dėl to turėjau labai daug nemalonumų ir kaip dalinio vyresnysis už viską buvau kaltinamas. Teismas ne visus pripažino kaltais, nes mes buvome susitarę versti kaltę dviem, kurie ir buvo aršiausi tvarkos priešai. Jiems teismas paskyrė po dešimt parų daboklės, ir viskas tuomi užsibaigė. Nuo to laiko į stanicas nebevykome, nes ir tarnybos jau buvo paskutinieji metai.
Tuo laiku Kaukazo kalnuose gyveno garsus plėšikas Zelimchanas. Jis turėjo ištisą būrį bendrininkų ir dažnai užpuldavo bei apiplėšdavo valdiškas įstaigas, bankus ir stambius dvarininkus. Paprastų piliečių nepuldavo.
Pavasarį nuo gegužės iki rugsėjo pradžios pulkas išvykdavo į vasaros stovyklas užmiestin. Gyvendavome palapinėse. Paskutinį stovyklavimo mėnesį išvykdavome į manevrus. Pirmaisiais mano tarnybos metais, kai dar buvau mokomojoje kuopoje, manevrai vyko kalnuose Gunibo apylinkėje. Čia teko pabuvoti ant beveik trijų kilometrų aukščio kalnų, nuo kurių pro debesis nematyti žemės. Laipioti po tokius kalnus, ypač lyjant lietui arba po lietaus, nepaprastai sunku ir pavojinga, nes akmenys, iš kurių daugiausia ir susideda kalnai, pasidaro slidūs, apsitraukia plonu ledo sluoksniu. Nuslystum nuo tokios viršūnės, ir tavo kaulelių nebesurinktų.
Kitus dvejus metus, kai jau buvau ryšininku, manevrai vykdavo gražiausiose Kaukazo apylinkėse, kurortinėse vietovėse: Piatigorsko, Kislovodsko, Jesentukų ir kitose apylinkėse. Šios vietos labai išgarsėjusios mineraliniais vandenimis, iš kurių garsiausias ir mėgstamiausias „narzanas“. Didžiausia jo versmė yra Piatigorske. Jo tynėmis gydosi nuo daugelio ligų. „Narzanas“ yra ir gėrimas. jis panašus į sitro ir apylinkės gyventojų labai vertinamas. Manevrai tose apylinkėse man labai patikdavo ir aš nė kiek nepavargdavau. Tik bėda, kad kiekvienais metais iš jų pargrįžęs susirgdavau drugiu ir toji liga mane gana ilgai kankindavo. Vietiniai Kaukazo gyventojai šios ligos nepažįsta – matyt, pripratę prie klimato, bet žmonės, atvykę iš šiaurinių kraštų, visi be išimties turi persirgti.
Tuo laiku Kaukazo kalnuose gyveno garsus plėšikas Zelimchanas. Jis turėjo ištisą būrį bendrininkų ir dažnai užpuldavo bei apiplėšdavo valdiškas įstaigas, bankus ir stambius dvarininkus. Paprastų piliečių nepuldavo. Vieną dieną, kaip tik per pietus, Zelimchano būrys atjojo į Georgijevsko miestą ir apiplėšė valdišką banką. Jame buvo kareivių sargyba, bet ją taip staigiai užklupo ir privertė stovėti vietoje, kad ginkluotas susirėmimas neįvyko. Pagrobę pinigus, plėšikai nudūmė į kalnus. Staigiai buvo pakelti visi kariuomenės daliniai jų vytis ir ieškoti. Teko joti ir mūsų ryšininkams–raiteliams. Jojo ir mūsų viršininkas Ivanovas. Mes jojome pirmutiniai žvalgydami kariuomenės daliniams kelią. Nujojus toli į kalnus, užpakaly pasigirdo susišaudymas. Kai grįžome atgal, paaiškėjo, kad vienoje iš tarpukalnių buvo nušauti trys karininkai: pionierių dalinio viršininkas ir du pirmosios kuopos karininkai. Pasirodo, užpuolė tik karininkų grupę, nes nė vieno kareivio net nesužeidė. Tą pačią dieną grįžome atgal nieko nelaimėję ir netekę trijų karininkų.
Paskutiniaisiais mano tarnybos metais rudenį vyko pulko šaudymo varžybos. Iš kiekvienos kuopos buvo atrinkta po keletą kareivių. Šaudymas vyko Plikojo kalno papėdėje. Aš ir dar trys iš mūsų buvome paskirti saugoti kalną iš abiejų pusių, kad niekas neitų ir nevažiuotų. Buvome pasidaliję į dvi grupes po du žmones. Šaudymo metu pamatėme iš kalnų išjojantį kelių raitelių būrį, kuris artėjo prie Plikojo kalno. Greit abi grupės išjojome prieš juos ir davėme ženklą sustoti, nes pavojinga. Raiteliai mūsų neklausė ir jojo pirmyn. Kai prisiartinome, pamatėme, kad visi jie – čečėnai, apsirengę čerkesėmis, apsiginklavę karabinais, kardais, pistoletais ir durklais. Mes kiek nustebome. Tuojau supratome, kad tai Zelimchano grupė, bet kodėl jie čia dabar pasirodė?
Vienas jų, gražios išvaizdos vyras, matydamas, kad aš puskarininkis, prijojo visai arti, mandagiai pasveikino ir labai švaria rusų kalba pradėjo klausinėti, kokie karininkai dalyvauja šaudyme, ar nėra kapitono Chimševo ir poručiko Krimšamchalovo. Aš jį įtikinau, nes pats gerai žinojau, kad šie karininkai šiandien saugo garnizoną ir čia jų nėra. Šis atsakė: „tai jų laimė“, ir pasuko arklį atgal. Atsisveikino ir liepė niekam apie šį susitikimą nesakyti. Skubiai prijojo prie savo draugų, kurie buvo kiek tolėliau, ir vienam iš jų kažką pasakė. Šis tuojau atsiskyrė nuo kitų, pamojo mums ranka prieiti artyn ir iš dėtuvės prie balno pradėjo traukti bei mėtyti ant žemės geros rūšies tabaką, papirosus, rūkomąjį popierių ir degtukus. Ištuštinęs dėtuvę, pasakė, kad tai nuo Zelimchano, ir nujojo į kalnus. Ką jie būtų darę, jei čia būtų buvę tie karininkai, apie kuriuos teiravosi, taip ir liko neaišku.
Zelimchanas – tai anksčiau buvęs karininkas, tarnavęs šiame Apšerono pulke. Jis dėl kažko susikivirčijo su pulko karininkais, pabėgo iš kariuomenės į kalnus ir tapo valdžios bei karininkų priešu. Eiliniams kareiviams jis niekuomet nieko nedarydavo ir, kaip teko girdėti, juos sutikęs, kuom nors apdovanodavo.
Buvo jau 1911 metų ruduo ir mano karinė tarnyba ėjo į pabaigą. Buvau susitaupęs keletą rublių ir pasisiūdinau šiokį tokį kostiumą. Pinigų atsiųsdavo brolis Petras, nes man tarnaujant, pardavė pusantro ha žemės, kurią paveldėjome po tėvelio mirties.
Į namus grįžau prieš pat visus Šventuosius. Apsistojau pas brolį Petrą, kuris jau buvo vedęs.“
