Nuomonės

2020.05.23 17:25

Benas Lyris. Galia atleisti, o ne pasmerkti

Benas Lyris, kunigas ir poetas2020.05.23 17:25

„Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs” (Mt 28,19-20).

Brangus skaitytojau, būtent šie Evangelijos žodžiai skamba per šio sekmadienio Kristaus Žengimo į dangų iškilmes (Šeštines). Kristus, žengdamas į dangų, mokiniams palieka žmonių krikštijimo instrukciją dėl trejybinio Dievo vardo. Tai daroma tam, kad jie pažintų kuriantį pasaulį Dievą. Dievas Tėvas kuria pasaulį, Dievas Sūnus jį atperka, o Dievas Šventoji Dvasia jį pašventina.

Kai mes būname drauge su mylimu asmenu, net ir jo iškeliavimas į amžinybę tampa regimas per tai, ką darė jis ir ką darome mes, per tai, ką mylėjo jis ir ką mylime mes, kuo tikėjo jis ir kuo tikime mes. Būtent tai Jėzus palieka kaip testamentą ir kaip dovaną apaštalams. Jėzus turi omenyje, kad apaštalai turi dovanoti gyvenimą, viltį, prisikėlimo ir atleidimo šviesą. Kristus tai palieka savo apaštalams, kad jie eitų į žmonių gyvenimą ir visa tai dalytų tarsi dovanas.

Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.

Kristus nėra tas, kurio tikslas surinkti žmones dėl jų gausos, kaip kokius nors sektantus, ir priversti būti drauge. Ne, Kristaus logika visai kita. Jis galėtų mus visus prievarta, elektrošoku parklupdyti, kad mes jį garbintume, tačiau Dievo tikslas – mylintis ir jautrią širdį turintis žmogus. Jo kryžiaus kančios, prisikėlimo, pasiaukojimo dėl mokinių veidas yra tai, kas jaudina ir leidžia juo pasitikėti. Būtent šią dovaną apaštalams palieka Jėzus, kad jie, eidami su Dievo veidu, turėdami tokią pačią kaip jis širdį, neštų į pasaulį jo prisikėlimo vaisius, viltį ir jo gyvenimą.

Kai žmogus mus supykdo, mes primename ne tik tuo metu jo padarytą negerą darbą, bet ir keliame viską iš praeities.

Pačią svarbiausią dovaną, kurią mes galime matyti Velykų šviesoje ir kurią apaštalams suteikė Jėzus, yra galia atleisti, o ne pasmerkti ar suvedinėti sąskaitų. Būtent dėl šios priežasties atleisdami vienas kitam mes patiriame dangų. Tam, kad atleistume, reikia begalinės Dievo malonės, nes mes galime atleisti tik iki tam tikros ribos. Kai žmogus mus supykdo, mes primename ne tik tuo metu jo padarytą negerą darbą, bet ir keliame viską iš praeities. Būtent todėl apaštalai, remdamiesi Kristaus jėga atleisti nesipiktinant, leidžia gyventi kitiems.

Brangūs skaitytojai, tegul Kristaus žengimas į dangų, kurį šiandien švenčiame ir kuris yra Velykų paslapties dalis, pirmiausia padeda mums savo širdyje įkurti dangų ir jį dovanoti, atleisti ir būti dėkingiems. Būtent tada prasideda kiekvieno žmogaus šventumo kelionė prie Tėvo veido.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt