Šią vasarą po Lietuvą pasipils tūkstančiai vietinių keliautojų. Dėl pandemijos suvaržymų daug kas pamėgins atrasti gimtąją šalį iš naujo: ieškos prasmingų maršrutų, domėsis parkais, muziejais ir kitais lankytinais objektais. Išties, per paskutinius 10 metų Lietuva vietiniam turizmui tapo žymiai patrauklesnė. O gyventojų poreikis keliauti ir pažinti savo šalį tapo daug sąmoningesnis ir nebeapsiriboja tik Vilnius–Kaunas–Klaipėda pakelių apžiūrėjimu pro automobilio langą.
O ką šalį naujai atrandantys keliautojai sužinos apie pačią Lietuvą, jos regionus ir pakraščius? Ką ji, Lietuva, lankytinų objektų (ir ne tik) pavidalu pati papasakos apie save? Pasvarstykime.
Pirmiausiai ji parodys, kad istorinių lankytinų vietų ir kultūrinio turizmo infrastruktūra yra itin pažengusi į priekį. Dauguma regioninių muziejų ir lankytojų centrų yra itin patrauklūs bei modernūs. Bet ne tik jie. Apžvalgos bokštai, suoliukai, stendai, takeliai, pavėsinės ir visur stovintys mediniai baibokai-skulptūros yra profesionaliai suręsti, išgrįsti, išdrožti bei impregnuoti. Tačiau ne visada šiuolaikiškai atrodantys rentiniai ir šalia jų pateikti istoriniai-kultūriniai pasakojimai kalba šiuolaikiškai. Priešingai, dalis jų inertiškai senstelėję, ne visuomet aktualūs, neretai pateikti tik dėl pateikimo.
Gal todėl piliakalniai daug kur „mena“ tik vaidilutes, lobius, legendinius kunigaikščius ir kryžiuočius, bet ne kur kas sudėtingesnę senųjų įtvirtinimų ir aplinkinių gyvenviečių praeitį. O apie dvarus vis dar pasakojame pro langą į rūmų vidų slapčia besidairančio baudžiauninko akimis. Nepatikliai stebimės, kad didikai ir bajorai buvo tos pačios visuomenės ir žemės dalimi. Apie pasakojimus, skirtus istorinėms Lietuvos kultūrinėms bendruomenėms (totoriams, litvakams, sentikiams ir t. t.), galima pasakyti tą patį – neretai jie primena egzotiškus tolimų visuomenių aprašymus, o ne pažintį su savo kultūrinio kraštovaizdžio dalimi. Tuo tarpu partizanų karą menantys objektai neretai kalba tik apie žūtis, kankinimus ir išniekinimus, bet ne apie dešimties metų trukmės karo pažinimą.
Pasakojimams apie Lietuvą aiškumo neprideda ir dažnai visur pritempiamas regioniškumas, kuriame unikalūs istorinių regionų likučiai neretai apraizgomi siauromis etnografinėmis klišėmis, kurios kartais būna dar ir suplaktos su baltų genčių apytiksliu teritoriniu palikimu. Todėl dažname lankytiname objekte galime sužinoti, kad esame vienokiame ar kitokiame šalies regione, tačiau neretai „iš viršaus“ nubraižytos ribos nelabai ką turi bendro su šiandienine konkrečios vietos kultūrine savastimi.
Keliaudami po Lietuvą taip pat įsitikinsite, kad čia gausiai finansuojami projektai skirti naujų aukščiausių, giliausių, didžiausių ar plačiausių objektų atradimui ar dar vieno apžvalgos bokšto ar išdrožtos laumės pastatymui. Bet taip pat akivaizdu, kad ne visuomet pakanka investicijų konkretiems kultūrinių objektų tyrimams, jų aktualizavimui, o svarbiausia, su tuo turiniu dirbančių žmonių tinkamam finansavimui. Juk nuo jų įdirbio ir prasideda vykęs maršrutas ar šiandieninis Lietuvos pasakojimas apie save.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
