Nuomonės

2020.05.21 12:37

Aušra Kaminskaitė. Piketai iš užribio ir jų palikimas

Aušra Kaminskaitė, scenos menų kritikė2020.05.21 12:37

Nors karantino sąlygos Lietuvoje palaipsniui švelninamos ir vis daugiau žmonių džiaugiasi naujais laisvės gurkšniais, apklausos rodo, kad balandžio pabaigoje išaugo pyktį ir stresą patiriančių žmonių skaičius.

Pakoregavusiems to meto statistiką greičiausiai priklausė kultūros lauko žmonės, ypač tie, kurių kūrybai būtinas žiūrovų susibūrimas. Gegužės 20 dieną Vyriausybė pritarė siūlymui vasarą kas mėnesį didinti renginiuose leistinus žiūrovų skaičius (iki rugpjūčio pabaigos neviršijant 900 žmonių atvirose erdvėse ribos), tačiau iki tol koncertų, spektaklių, festivalių, kitų renginių organizatoriai ir dalyviai gyveno nežinioje, priešingai nei dauguma kitų sričių atstovų, lengvėjančias sąlygas jaučiančių keletą pastarųjų savaičių.

Juo didesnį kūrėjų pyktį kėlė ankstyvas leidimas veikti bažnyčioms, pažadas grąžinti skrydžius lėktuvais, leidžiant juose mažesnius atstumus tarp žmonių nei renginiuose, o viską vainikavo A. Verygos pastaba, kad dar kovo mėnesį įsigaliojęs draudimas žmonėms būriuotis nereiškė draudimo repetuoti meno kolektyvams. Nesunku suprasti susierzinimą tų, kurie dėl skirtingų standartų jautėsi ar vis dar jaučiasi atsidūrę užribyje. Todėl neturėtų stebinti gegužės 11 dieną vienas po kito įvykę protestai, kritikuojantys kultūrai skirtus finansus skirstančių institucijų darbą.

Antrą gegužės savaitę dalis kultūrininkų pradėjo dviem piketais, reikšdami nepasitenkinimą finansavimą skirstančių įstaigų veikla. Pirmąjį organizavo fotomenininkas Saulius Paukštys, drauge su keliais kolegomis prie Lietuvos kultūros tarybos (LKT) atlikę kakofoniją, anot piketuotojų, būdingą Tarybos veiklai karantino metu. Piketuotojai reikalavo paleisti Tarybą, išrinkti naujus žmones ir atstatydinti pirmininkę. Anot jų, neteisinga karantino metu skirti beveik devyniasdešimt tūkstančių eurų Gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis tyrimui. Taip pat piktintasi kasdien besikeičiančiomis LKT skelbiamų konkursų sąlygomis ir prioritetais bei tariamu nebendravimu su kūrėjais, kol jie patys to nepareikalauja.

Juo didesnį kūrėjų pyktį kėlė ankstyvas leidimas veikti bažnyčioms, pažadas grąžinti skrydžius lėktuvais, leidžiant juose mažesnius atstumus tarp žmonių nei renginiuose, o viską vainikavo A. Verygos pastaba, kad dar kovo mėnesį įsigaliojęs draudimas žmonėms būriuotis nereiškė draudimo repetuoti meno kolektyvams.

Skaitant piketo organizatorių kaltinimus ir argumentus kilo abejonių jų pagrįstumu. Pirma – panašu, kad nepakankamai susipažinta su LKT veikla (karantino metu ir iki jo), antra – atrodo, kad reikalaujama suteikti skubią finansinę pagalbą, neatsižvelgiant į iki tol vystytas strategijas ir planus.

Sprendimų kaita ir tikslinimai turėtų nebestebinti – valstybei atsidūrus krizėje, kuriai spręsti niekas neturėjo reikiamos patirties ir kvalifikacijų, dėsninga klysti, persigalvoti, taisyti sprendimus. Tad neatrodo tikslu tvirtinti, jog kiti, reikalingos patirties taip pat neturintys žmonės duotomis sąlygomis (valstybinėse institucijose, o ne privačiose iniciatyvose) susitvarkytų geriau.

Nepagrįstai skamba ir kaltinimai LKT atsisakymu komunikuoti su menininkais bei nepatogiomis finansinės pagalbos priemonėmis. Jau kovo 12 dieną, vilniečiams dar nesusigaudant, ar klausyti sostinės savivaldybės, ar Vyriausybės nurodymų, Lietuvos kultūros taryba paskelbė sprendimą laikyti karantiną force majeure ir nereikalauti kūrėjų grąžinti lėšas už privalomai atšauktus projektus. Kovo 16 dieną Taryba informavo ieškanti sprendimų finansiškai palaikyti kultūros sektorių, kovo 31-ąją paskelbė naujus finansavimo instrumentus ir jais paskirstysimas lėšas, o balandžio 3-iąją pranešė apie naują stipendijų konkursą. Žadėta finansuoti 333 individualias stipendijas. Šiame kontekste pasigirdo kultūros atstovų nepasitenkinimas tuo, kad situacija sprendžiama naujais konkursais, o ne tiesiogine parama.

Gegužės 6 dieną LKT paskelbė apie galimybę kūrėjams prašyti vienkartinių 600, 1200 ar 1800 eurų išmokų ir pirmą kartą savo gyvavimo istorijoje pasiūlė paraiškos formą, kuriai užpildyti pakako vos poros minučių – laiko reikalavo tik dėl karantino prarastų pajamų skaičiavimas, jei kūrėjas šito nepadarė iki tol. Žadėjusi padengti 880-ties kūrėjų išmokų prašymus, kitos dienos rytą LKT sustabdė sistemą, sulaukusi daugiau nei 900 paraiškų. Socialiniuose tinkluose pasklido susierzinimas ir ironija „kas pirmesnis – tas gudresnis“ principo atžvilgiu.

Gegužės 8-ąją paskelbta, kad balandį teiktoms individualių stipendijų paraiškoms finansuoti Vyriausybė skiria papildomus 2,1 milijono eurų. Vadinasi, šiuo metu iš 991 paraišką stipendijai pateikusio kūrėjo teigiamo atsakymo laukia nebe 333, o 880 žmonių. Greta jų beveik 900 menininkų gaus vienkartines fiksuoto dydžio išmokas. Tai – Lietuvos kultūros tarybos skirstomos lėšos.

Nepasitenkinimas skambėjo adekvačiai, tik nustebino bendros piketuotojų pozicijos stygius. Pirmas Mindaugo Kluso atsitiktinai pakalbintas protestuotojas teigė atstovaujantis namų restoranui – įstaigai, kuri atrodo artimesnė verslo, o ne kultūros sričiai.

Tad kol Lietuvos kultūros ministerijos atstovai ketino, planavo, derėjosi, kalbėjo spaudos konferencijose (tai – raktiniai žodžiai iš LR KM pranešimų karantino metu), LKT per pora savaičių pakeitė numatytas finansavimo strategijas, pasiūlė naujas stipendijas, vėliau – išmokas, kurių paprašyti užteko kavos pertraukėlės laiko. Procesai tikrai nebuvo tobuli, tačiau neatrodo tikslu kaltinti Tarybą dialogo su menininkais stygiumi ar pernelyg apsunkintomis paramos procedūromis. Netgi Visuomenės pasitenkinimo kultūra tyrimas nebeatrodo toks kompromituojantis, sužinojus, kad tai – tęstinis, trečią kartą vykdomas tyrimas, kurio poreikis patvirtintas ilgalaikėse diskusijose, o jo rezultatus Lietuva privalo pateikti Europos sąjungai.

Antrasis gegužės 11-osios protestas, pavadintas aktyvių piliečių pasivaikščiojimu „Kultūros statybos“, įvyko prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, statybininkais apsirengusiems protestuotojams laisvai vaikštant po Kudirkos aikštę. Vienas organizatorių Valdas Petreikis teigė, kad piketo tikslas – atkreipti dėmesį į Vyriausybės pritarimą iš kultūros sričiai skirtų 68 milijonų eurų 43 milijonus paskirti infrastruktūrai ir į Vilniaus savivaldybės planus iš daugiau nei pusantro milijono eurų planuojamos paramos kultūrai infrastruktūrai atiduoti 800 tūkstančių eurų.

Nepasitenkinimas skambėjo adekvačiai, tik nustebino bendros piketuotojų pozicijos stygius. Pirmas Mindaugo Kluso atsitiktinai pakalbintas protestuotojas teigė atstovaujantis namų restoranui – įstaigai, kuri atrodo artimesnė verslo, o ne kultūros sričiai. Kiek vėliau pakalbintas aktorius Vytautas Rumšas jaunesnysis teigė protestuojantis prieš nežinomybę, aiškesnės komunikacijos stygių, taip pat išreiškė norą, kad būtų išgirsti kultūros sektoriaus žmonės. Pastarojo prašymo dalis, beje, patenkinta dar prieš protestą, Vilniaus miesto savivaldybei nutarus atsižvelgti į kultūros atstovų pastabas ir infrastruktūrai skiriamos sumos dalį sumažinti nuo 800 tūkstančių iki 200 tūkstančių eurų.

Abu protestai pasižymėjo keletu bendrų bruožų. Pirma – panašu, nė vienas jų neturėjo apčiuopiamos įtakos. Antra – organizatoriai sunkiai formulavo problemas, stigo žinių apie atsakingų įstaigų priimtus sprendimus ir tai aptarta Karinos Metrikytės vedamoje laidoje „Refleksijos“. Trečia – nepaisant viso to, piketų organizatoriai išsiuntė visuomenei pranešimus, formuojančius pasąmoningą nepasitikėjimą konkrečiomis įstaigomis.

Abu protestai pasižymėjo keletu bendrų bruožų. Pirma – panašu, nė vienas jų neturėjo apčiuopiamos įtakos. Antra – organizatoriai sunkiai formulavo problemas, stigo žinių apie atsakingų įstaigų priimtus sprendimus

Visų pirma – Lietuvos kultūros taryba, kurios vardas žiniasklaidoje buvo sutapatintas su pinigų švaistymu ir vengimu atlikti savo pareigas. Kultūros atstovai netruks pastebėti, kad įstaigos veikla paneigia tokias sąsajas, tačiau detalėmis nesidomintys kitų sričių žmonės (tarp jų – politikai), tikėtina, jas išsaugos drauge su senti jau pradėjusiu mitu, kad „visi menininkai – vagys“. Panašus klaidinimas šmėstelėjo „Kultūros statybose“, kur V. Petreikis užsiminė apie gandus 800 tūkstančių Vilniaus miesto savivaldybės kultūros infrastruktūrai numatytų eurų skirti „Menų spaustuvei“.

Neturint ir nesivarginant ieškoti tokius planus ar nors užuominas grindžiančių įrodymų, įstaigos atžvilgiu visuomenės galvose pasėtos neigiamos konotacijos. Kodėl nepagrįsti kaltinimai šioms įstaigoms pavojingesni nei, tarkim, valdžios institucijoms? Nes tiek Lietuvos kultūros tarybą, tiek „Menų spaustuvę“, atliekančias svarbų vaidmenį nevyriausybinio scenos meno sektoriaus veikloje, įmanoma panaikinti.

Nepakankamai pagrįstais kaltinimais žmonės švaistosi visais laikais ir ne visuomet tai vyksta sąmoningai ar iš blogos valios. Kartais tai gali lemti apsiskaitymo stygius, nenoras suprasti, tingėjimas ieškoti informacijos, negebėjimas valdyti emocijas. Todėl labai svarbu itin kritiškai žiūrėti į kiekvieną viešumoje pasirodantį kaltinimą ir negrįsti savo pačių sampratos informacija, paremta tik žmogaus nuomone, inspiruota emocijų ar tarp kitko paminėtų gandų.

Apskritai norėtųsi sveikinti kiekvieną viešą kultūros lauko žmonių iniciatyvą, atkreipiančią dėmesį į politikų paprastai pamirštamą, mažai išmanomą sritį. Galbūt net laikas nustoti kritikuoti kultūrininkus už jų vidinį susiskaldymą – visose srityse apstu skirtingas pozicijas išpažįstančių atstovų ir kiekvienam jų priklauso teisė kovoti už savo supratimą, kaip sričiai turėtų tarnauti politika ir sistemos.

Todėl pabaigoje norėtųsi trumpai užsiminti, kad greta skambančių piketų, šiandien egzistuoja ir tokie reiškiniai kaip Nevyriausybinio scenos meno sektoriaus iniciatyvinė grupė, kurios atstovai ne tik viešai ir pagarbiai kreipiasi į atsakingas institucijas, bet ir savanoriškai skiria savo laiką, jėgas bei intelektą darbo grupėse padėdami ieškoti kuo platesniam kultūros laukui palankių sprendimų šiandien susiduriant su milžiniškomis problemomis. Tik tokios krypties darbui neužtenka emocionalios nuomonės – tenka sugebėti išklausyti ir pasiryžti dirbti kartu, o ne vien reikalauti.