Nuomonės

2020.05.24 18:07

Donatas Puslys. Zombiai barbarų belaukiant

Donatas Puslys, Vilniaus politikos analizės instituto medijų ir demokratijos programos vadovas, LRT.lt2020.05.24 18:07

Mes turime vis greičiau bėgti vien tam, kad išliktume toje pačioje vietoje. Skubančiame pasaulyje tai, kas neatidėliotina, vis dažniau užgožia tai, kas yra svarbu. Neretai, kai mes sėdime, mintyse jau stovime, kai stovime, mintyse jau einame, o vos pradėję eiti, mintyse jau bėgame. Šias ir panašias metaforas dažnai galėdavome girdėti apie, kaip dabar jau populiaru vadinti, ikipandeminį pasaulį.

Pandemija ir iššūkiai demokratijai

Kaip tada buvo populiaru kalbėti apie vis nuolatinį greitėjimą, karantino metu populiaru tapo svarstyti apie sulėtėjimą. Dažno pasaulis susitraukė iki vieno ar kelių kambarių, kuriuose ir miegama, ir dirbama, ir leidžiamas laisvalaikis. Galima kalbėti apie tai, kad šis karantino laikotarpis galbūt suteikė progą iš šono pažvelgti į rutina tapusią kasdienybę ir paklausti, kas joje svarbiausia, o kas galbūt rodėsi būtina, bet iš tiesų nėra taip svarbu.

Ne vienas bičiulis džiaugėsi galėjęs daugiau laiko praleisti su šeima. Ne vienas kaip didelį privalumą įvardijo tai, kad nereikia švaistyti laiko kelionei į darbą ir iš jo. Tad galbūt ir pokarantiniame pasaulyje bus galima daugiau dirbti nuotoliniu būdu, o sutaupytą laiką skirti kitiems dalykams.

Tačiau šis sulėtėjimas vis tik buvo ne sąmoningai pasirinktas, o nukritęs netikėtai, primestas nepalankių aplinkybių. Todėl šalia visų, pavadinkime, pliusų, kuriuos galime įžvelgti, šis laikotarpis atnešė ir daug nerimo. Užtenka paminėti vien klausimus, susijusius su pajamomis, darbo vietos išsaugojimu, verslo tvarumu, pradėtų projektų ir iniciatyvų likimu.

Gausiai užderėjo analizės, svarstančios, kaip COVID-19 pakeis mūsų pasaulį. Jei ir ne visas spėju perskaityti, o kur čia ir spėsi, kai tokia gausybė, tai daugumą išsisaugau. Bus labai įdomu po keleto metų pažvelgti, kaip išsipildė prognozės ir pranašystės.

Visame šiame kontekste, nesumenkinant kitų problemų svarbos, man labai svarbus yra klausimas apie tai, kaip priemonės, kurių griebtasi siekiant suvaldyti pandemijos protrūkį, paveiks demokratiją. Iš istorijos žinome, kad nežinios, nerimo ir visuomenių įsibaiminimo laikas yra palankus įvairiausio plauko autoritarams, žadantiems nuolankiai užsikrauti mūsų nebepakeliamą naštą ir išvesti žmones į šviesesnį rytojų. Tačiau ta nuo mūsų pečių nusimesta ir gelbėtojui patikėta našta netrukus gali tapti perdėtu noru reguliuoti mūsų gyvenimus, kištis į privatumą.

Iš istorijos žinome, kad nežinios, nerimo ir visuomenių įsibaiminimo laikas yra palankus įvairiausio plauko autoritarams, žadantiems nuolankiai užsikrauti mūsų nebepakeliamą naštą ir išvesti žmones į šviesesnį rytojų.

Įvairiausių apribojimų įvedimas ar papildomų galių suteikimas valdantiesiems pradžioje gali būti pateisinami susiklosčiusiomis aplinkybėmis, tačiau tai automatiškai nereiškia, toms aplinkybėms dingus, apribojimai bus lengvai atšaukti, o įgavusieji papildomų galių lengvai jų atsisakys. Demokratija nėra savaime veikiantis automatas, jos kokybė priklauso nuo daugelio faktorių, kurių vienas esminių – pilietinės visuomenės stiprumas. Pilietinės visuomenės raumenys yra be galo svarbūs tam, kad pandemijos metas netaptų autoritarizmo dirbtuvėmis.

Zombiai ir demokratija

Susimąstyti apie demokratijos likimą paskatino ir neseniai peržiūrėtas režisieriaus Jimo Jarmuscho filmas „Mirusieji nemiršta“, pasakojantis apie zombių apokalipsę mažame jaukiame JAV Centervilio miestelyje. Puikus filmas žiūrėti, kai aplinkui ir taip netrūksta apokaliptinių kalbų.

Štai vienoje iš scenų regime, kaip akliną naktį du policininkai kalbasi automobilyje apsupti zombių minios. Billo Murray vaidinamas policijos viršininkas klausia savo kolegos, kurį vaidina Adamas Driveris, kodėl šis nuo pat pradžių kartojo, kad viskas baigsis blogai, tačiau į viską reagavo labai ramiai. Pastarasis atsako, kad režisierius jam atskleidęs visą scenarijų.

Viena vertus, galime traktuoti sceną tiesiog kaip režisieriaus pokštą. Kita vertus, ji gerai iliustruoja istoriko Timothy Snyderio knygoje „Kelias į nelaisvę“ išsakytą problemą, kad esame praradę gebėjimą mąstyti apie istoriją kaip žmogui atsiveriančių galimybių ir laisvo pasirinkimo, kuris sukelia vienokias ar kitokias pasekmes, lauką.

Vietoje to prisidengiame naratyvais, kurie ar pasakotų apie neišvengiamai ateisiantį šviesų rytojų, ar apie prarastą auksinę praeitį ir amžiną pasmerkimą kovoti su mus supančiomis tamsos jėgomis, perša vieną ir tą pačią išvadą – kad ir ką darytume, istorijos tėkmė nuo mūsų nepriklauso. Tad telieka atlikti vaidmenį, kurį mums suteikė režisierius.

Kitoje savo knygoje „Apie tironiją“, kurią lietuviškai išleido leidykla „Hubris“, T. Snyderis kaip tik ir akcentuoja, kad demokratija nyksta ir autoritarizmas vis labiau įsigali patiems piliečiams iš anksto paklūstant ir be pasipriešinimo susitaikant su besikeičiančia situacija. Galiausiai belieka tik skėsčioti rankomis tariant, kad, matai, štai kaip viskas nutiko visame tame nematant savo vaidmens ir atsakomybės.

„Žmogau, mane pykina zombiai“, – duodamas interviu apie žurnalui „Rolling Stone“ teigė J. Jarmuschas. Jis priminė savo ankstesniame legendiniame filme „Išgyvena tik mirusieji“ nuskambėjusią citatą, kai tarpusavyje besikalbantys vampyrai pareiškia, kad jiems žmonės atrodo kaip zombiai, kurie yra visiškai nesąmoningi juos supančios aplinkos atžvilgiu. Anot jo, jei Frankenšteinas, Godzila ar kiti siaubūnai įkūnija iš išorės kylančią grėsmę, tai zombiai yra tai, kas ėda mūsų socialinę struktūrą iš vidaus. Jei Aušvicą išgyvenęs austrų psichologas Viktoras Franklis savo knygoje „Daktaras ir siela“ kalbėjo, kad būti žmogumi reiškia būti sąmoningu ir atsakingu, tai zombis yra visai tai, kas lieka atėmus šiuos dalykus.

J. Jarmuschas perspėja ne kažkur anapus sienos mūsų tykančius barbarus, net ne apie tuos, kuriuose galėtume įvardinti kaip problemas mūsų pačių visuomenėse. Jis kalba apie pavojų, kuris slypi kiekviename iš mūsų – potencialas nusiristi iki nesąmoningų ir atsakomybės nejaučiančių padarų, kuriems viskas, net ir kitas žmogus tebūtų tik suvartotinas objektas ir kurie tik naudotųsi esamos sistemos vaisiais vadovaudamiesi požiūriu, kad po manęs nors ir tvanas. J. Jarmuschas vaizduoja pasaulį, kuriam pražūtį atneša ne iš išorės ateinantys barbarai, o mūsų pačių ydos.

Kaip byloja graikų poeto Konstantino Kavafio eilėraštis „Barbarų belaukiant“, susitelkimas tik į anapus vartų esančio pavojaus identifikavimą gresia tuo, kad pražiūrėsime ar sąmoningai pabėgsime nuo vidinių problemų ir savo pačių vaidmens suvokimo jose. Visa tai tam, kad nenutiktų taip, kad barbarai vis dar už vartų, o mes jau praradome tai, ką tarėmės saugantys.

Kad demokratija veiktų

Sąmoningi, t. y. savo pasirinkimų padarinius suvokiantys, ir atsakingi, t.y. įsipareigoję rūpintis ne tik savimi, bet ir savo artimu, bendromis mūsų institucijomis, piliečiai yra svarbi demokratijos dedamoji suvokiant, kad demokratija nėra savaime veikiantis mechanizmas. Demokratijos turime tiek, kiek norime, kiek atsakomybės esame pajėgūs prisiimti. Be viso to demokratija rizikuoja likti tik gražia popierine deklaracija, po kurios priedanga piliečiai noriai atiduoda savo atsakomybę politikai ar rinkai taip vis siaurindami pilietinės visuomenės erdvę.

Karantino metas atskleidė mūsų pilietinės visuomenė potencialą, kai regėjome ne dairymąsi, kas imsis atsakomybės, o iniciatyvą veikti padedant labiausiai krizės paveiktiems – netekusiems pajamų, jaučiantiems atskirtį ir pan. Galėjome puikiai suvokti, kad mums svarbių dalykų išlikimas nėra garantuotas, tačiau stipriai priklauso ir nuo mūsų indėlio. Tad ne vienas galėjome susidaryti savo žemėlapius, kuriuose atsispindėjo vietos – knygynai, teatrai, galerijos, muziejai, barai ar parduotuvės – be kurių neįsivaizduojame savo miesto žemėlapio.

Taip pat lieka klausimas, kaip pilietinė visuomenė reaguos ir į pastarųjų dienų istorijas. O jose ne tik nauji įtarimai susisiekimo ministrui, tačiau ir valdančiosios partijos lyderio elgesys, kai jis savo kalboje dėmesį sutelkė ne įtarimų sulaukusį ministrą, kuris jau anksčiau buvo paskelbtas persona non grata prezidentūroje, tačiau ėmė taikytis į problemą viešumon iškėlusią žiniasklaidą.

Tiesa, pilietinės visuomenės, kuri, laikydamasi rekomenduotino fizinio atstumo, puikiai suvokė socialinio artumo ir solidarumo svarbą, dar laukia ne vienas išbandymas ir nebūtinai susijęs tik su karantino režimo lengvinimu. Kalbant apie pastarąjį, pilietinė visuomenė neturi likti pasyvi ir aklai paklūstanti. Nei pandemija, nei karantinas nepanaikino nei teisės, nei būtinybės reikalauti iš valdžios atskaitomybės, priimamų sprendimų pagrindimo. Priešingai, valdžios kontrolė tokiais laikais, kai priimama gausybė svarbių sprendimų, yra ypatingai svarbi.

Todėl pagrįstą pasipiktinimą turėtų kelti sveikatos ministro raginimai neieškoti logikos karantino režimo lengvinime. Priešingai, dera akylai stebėti, kelti klausimus ir teikti argumentuotus siūlymus siekiant užtikrinti, kad būtų veikiama visuomenės labui, o ne tiesiog vedinam noro pavaldyti, pademonstruoti savo galią.

Taip pat lieka klausimas, kaip pilietinė visuomenė reaguos ir į pastarųjų dienų istorijas. O jose ne tik nauji įtarimai susisiekimo ministrui, tačiau ir valdančiosios partijos lyderio elgesys, kai jis savo kalboje dėmesį sutelkė ne įtarimų sulaukusį ministrą, kuris jau anksčiau buvo paskelbtas persona non grata prezidentūroje, tačiau ėmė taikytis į problemą viešumon iškėlusią žiniasklaidą. Jau cituotoje knygoje „Apie tironiją“ T. Snyderis ragino ginti institucijas, kurios garantuoja demokratijos gyvybingumą, nes jos pačios to nepadarys.

Blogiausia, kai į visa tai imama reaguoti tariant, kad čia nieko naujo, kad tokie didesni ar mažesni skandalai jau yra pernelyg įprastas dalykas, kad į juos reaguotum kažkuo daugiau nei tik garo nuleidimas socialiniuose tinkluose. Toks numojimas yra pats blogiausias scenarijus, nes nusiplauna rankas ir problemos sprendimą atiduoda kitiems – tarsi pilietinė visuomenė nevaidintų čia jokio vaidmens. Tai yra kapituliacija akivaizdoje elgesio, kuris menkina pasitikėjimą bendrapiliečiais ir kertinėmis institucijomis, kuris ne tiek atvirais pažeidimais, kiek spragų, landų, apėjimų paieška siekiant naudos sau, iš vidaus pagraužia egzistuojančias institucijas ir normas.

Demokratija yra nepatogus režimas, nes atsakomybės dėl jo kokybės ir ant kiekvieno iš mūsų, piliečių, pečių. Būtent todėl demokratijoje valdžiai adresuojama jos piliečių kritika visada kviečia pažvelgti ne tik į tuos, kurie yra kritikuojami, tačiau ir užmesti akį į veidrodį, kad atsakytume, ką visa tai pasako apie mūsų visuomenės situaciją. Kiek atsakomybės ir atskaitingumo išsireikalaujame, kaip gebame pasinaudoti egzistuojančias instrumentais tam, kad nubaustume tuos, kurie ciniškai laužo rašytas ir nerašytas taisykles?

Karantino metu stebėjau, kaip žmonės Tel Avive, laikydamiesi visų reikalavimų dėl fizinės distancijos, išėjo protestuoti prieš korupcija įtariamą laikinąjį premjerą Benjaminą Netanyahu. Protestų jau regėjome ir Lietuvoje. Tiesa, kol kas jie daugiausiai buvo inspiruoti nepasitenkinimo lėšų nukentėjusiems nuo krizės paskirstymu. Norisi tikėti, kad galime mobilizuotis ir ten, kur nėra tiesioginio finansinio intereso, ir kur tiesiog tenka ginti normas, principus ir institucijas, be kurių demokratija palaipsniui suyra. Demokratijos kokybė yra mūsų sąmoningumo ir atsakomybės išraiška.

Populiariausi