Nuomonės

2020.05.21 08:48

Gintautas Mažeikis. Rinkimai Baltarusijoje informacinio konflikto su Rusija fone

Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius2020.05.21 08:48

Kalbėsiu apie Kremliaus ir Drozdy, Putino ir Lukašenkos informacinį konfliktą, „lėtinį“, kaip sovietinių psichiatrinių klinikų diagnozuojama šizofrenija. Vėliau, tai kas buvo laikoma šizofrenija, tapo reklama (skaitykite V. Pelevino „Generacija P“), ryšių su visuomene technologijomis (PR) ir naująja propaganda.

Konfliktas vyksta ne dėl Baltarusijos nepriklausomybės – ji jau beveik priklausoma – bet dėl „didesnės integracijos su Rusija“, siekiant pamokyti, lupti Batką. O jo autoritarizmas Kremliui yra nereikšmingas – Maskvą diktatorių valdžia tenkina ir ji autoritarines diktatūras aktyviai remia tol, kol jos klauso.

Šių metų rugpjūčio 9 dieną vyks A. Lukašenkos perrinkimas – rinkimai, į kuriuos nebus įleisti nei užsienio, nei vidaus stebėtojai dėl COVID-19. Taigi, manykime, kad rinkimai jau įvykę, o regimoji jų dalis turi tik vieną tikslą – kandidatų savireklamą ir politinių raumenų treniravimą.

Tačiau, kad ir tokia menka proga, Kremliui tai yra galimybė pagąsdinti, paspausti ir todėl ji ragina savo info-opričnikus pasiausti. Priminsiu, opričnikai buvo Ivano Rūsčiojo galvažudžių ir prievartautojų būriai, skirti nepaklusniems bojarinams gąsdinti, bausti, valdyti. Skaitykite V. Sorokino „Opričniko diena“, apie tai, kaip šiandieniniai ir rytojaus kūno ir info-opričnikai naudojami oligarchų ir nepaklusnių klano narių gąsdinimui ir valdymui.

Info-opričnikų atakos yra kas kita nei įprastas informacinis karas, kuris vykdomas, pavyzdžiui, prieš Ukrainą. Jie nepuola šalies, jie nėra reguliari kariuomenė. Jie skirti tikslingam gąsdinimui, šantažui ir nesinaudoja sunkiąja artilerija. Opričnikų „pedagogika“ yra auklėti klano atsiskyrėlius arba išsišokėlius, jei reikia ir labai skaudžiai. Savi, taip sakant. Tačiau Lukašenka nėra paprastas bojarinas, o pasistatė savo pilis ir iškėlė vėliavas. Todėl dar ir priešinasi, ir agresyviai „broliškai“ atsišaudo, bet ir lenkiasi.

Šių metų rugpjūčio 9 dieną vyks A. Lukašenkos perrinkimas – rinkimai, į kuriuos nebus įleisti nei užsienio, nei vidaus stebėtojai dėl COVID-19.

Prilupti išsišokusį bojariną opričnikams nebūtų sunku, jei tik ne Baltarusijos opozicija, kuri visais varpais skambina ir reikalauja nepriklausomybės. O kur dar bojarino noras būti šeimininku savo žemėse. Todėl situacija yra truputį sudėtingesnė ir mums tenka aptarti informacinių kariuomenių pajėgas.

Oficialusis I ešelonas yra didžiosios televizijos – ORT, RTV, „Rosija 24", taip pat Federalinė naujienų tarnyba Rusijoje. Baltarusijos – televizija (BT I, II, III ir t.t., naujienų kanalas BT 24 ir kita). I Rusijos ešelonui atstovauja tokie sunkiaatlečiai arba vidurio puolėjai kaip V. Solovjovas, D. Kiseliovas, Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai M. Zacharova. Tačiau jie nedalyvauja opričnikų akcijose. Baltarusijos pusėje I ešalono gretose žvaigždžių nerasime – I. Eismontas ar M. Uglianica...

Ir priešinasi, ir agresyviai „broliškai“ atsišaudo, bet ir lenkiasi.

„Pagrindinio eterio“ („Glavnyj efir“) aštuoni vedėjai – jiems trūksta charizmos, agresijos, jų komandoms kūrybingumo. Baltarusijos propaganda yra be ryškių lyderių, laidos anoniminės, o komentatoriaus charakteris – paslėptas. Jų prieš opričnikus nepasiūsi – baikštūs, nepatyrę. Baltarusijoje yra tik vienas TV supermenas – Batka, tačiau nei Solovjovas, nei Zacharova nėra opričnikai, jie jau seniai dvariškiai ir nedirba purvino darbo be ypatingo caro paliepimo, o vadovaujasi nuostata „nenešk šiukšlių iš trobos!“.

Opričnikai yra II ešelono veikėjai, būtent čia ir sutelkti baudžiamieji būriai. Tai yra visokiausi „analitikai“ ir populiariausi blogeriai. Rusijoje tai, pavyzdžiui, PolitViera (A. Truchanas, O. Suzdalcevas...). Baltarusijoje šis ešelonas yra silpnas, beveik juokingas. Pavyzdžiui, G. Azarionok kritikuojantis savo pačių opoziciją. Šios antrosios grandies silpnumas lemia ir lems Baltarusijos trumpalaikius pralaimėjimus, nes būtent II ešalonas purena dirvą. Kita vertus, informaciniuose karuose šie opričnikai naudojami ir kaip kovojantys žvalgai – parengia I ešelono puolimą bei išbando naujus „ginklus“ – sloganus, mitus, diskursus.

III ešelonas yra „troliai“. Turiu omenyje skandalingo „Putino virėjo“ ir privačios kariuomenės „Vagneris“ kūrėjo ir vadovo I. Prigožino „trolių fabriką“. Jis kuria internetines nuotaikas, tačiau kol kas ir jis pristabdytas.

IV ešelonas yra informacinis saugumas. Jis blokuoja netinkamą informaciją, televizijos laidas, internetinius puslapius. Šiuo požiūriu Rusija yra gerokai pranašesnė, be to Baltarusija neturi pakankamo skydo – kitokios kalbos, kaip Lietuva, kur jaunosios kartos tiesiog nemoka rusiškai. Baltarusijos bandymai kažką blokuoti yra nesėkmingi, lengvai apeinami per „Youtube", „vk.com", „Facebook" kanalus ir t. t.

Baltarusijos propaganda yra be ryškių lyderių, laidos anoniminės, o komentatoriaus charakteris – paslėptas.

Rusijos propaganda yra dinamiška, giliai ešalonuota, o Baltarusijos – vienmatė, vieno fronto linija. Tačiau ne viskas taip paprasta. Kiekvienoje pusėje yra dar po vieną grupę žaidėjų – tai „neformalioji opozicija“. Rusijoje tai yra, pavyzdžiui, A. Navalno arba išeivijoje G. Kasparovo informacijos ištekliai. Ši opozicija netiki ir nepalaiko Putino, Kremliaus komandų, veikia prieš jas, trukdo Maskvai. Be to Rusijoje, kad ir silpnas, bet yra gana agresyvus komunistinis flangas, kuris pasyviai remia Lukašenką, kartais jį, o ne Putiną, laiko tikruoju SSRS palikuoniu.

Baltarusijos opozicija daugiausia yra institucinė, o ne asmeninė. Ji sutelkta apie internetinę žiniasklaidą: „Charter 97“, „Beloruskij partizan“, „Telegram“ kanalas #Basta, Belsat TV... Čia rasime ir talentingų analitikų (Belsato V. Mackevič) ar blogerių (S. Tichanovskij ir kt.). Jie visi neblogai bendradarbiauja ir reaguoja į Kremliaus-Drozdy, Putino-Lukašenkos asmeninį konfliktą, nepalaiko savo egolomano diktatoriaus, tačiau yra susiskaidę. Kai kurie iš jų budriai seka Baltarusijos nepriklausomybės interesus ir nenusiteikę jokiai integracijai su Rusija.

Dalis Baltarusijos opozicijos veikia tarptautiškai, ieško paramos šaltinių Lenkijoje, Ukrainoje, Lietuvoje, ES. Kremlius tokios agresyvios, išrankios, protingos opozicijos paramos informaciniame konflikte neturi. Nors Baltarusijos opozicija negailestingai kritikuoja diktatorių ir jo pražūtingą politiką dėl COVID-19, vis dėlto ginasi nuo Rusijos, kai ši kėsinasi į nepriklausomybę. Todėl Rusija kalba tik apie „gilesnę integraciją“.

Nauja konflikto banga prasidėjo dėl Gegužės 9 dienos „Pergalės“ parado Minske. Pirmas atakavo Kremlius, ORT televizija, prieš pat paradą parodžiusi reportažą apie tai, kad Baltarusija slepia tikruosius COVID-19 aukų ir sergančiųjų skaičius. Lukašenkos žiniasklaida ORT duomenis neigė, rodė, kad jie meluoja, ir apibendrino, kad meluoja ir Maskva.

Vėliau Kremlius paleido II ešalono opričnikus. „Analitikų“ užduotis yra pripratinti Rusijos televizijos, radijo ir interneto vartotojus prie to, kad Lukašenka yra niekšas, kurio negalima remti. Iki šiol Rusijoje plito Batkos – gudraus derybininko, tačiau „savo iki kaulų“ smegenų mitas.

Nauja „analitikų“ užduotis yra remitologizuoti Lukašenką parodant Rusijos vartotojui, kad Batka yra sukčius, melagis, kad jis išnaudoja, niekina ir Rusijos, ir Baltarusijos tautas. Jie siekia sumažinti Batkos populiarumą tarp Rusijos informacijos vartotojų, tam, kad, prasidėjus didesniam informaciniams karui su Drozdy diktatoriumi, būtų galima efektyviai pasinaudoti I ešalono galia.

Į tai reaguoja Lukašenkos pagrindiniai TV kanalai ir įrodinėja, kad tikroji Sovietų Sąjunga yra Baltarusija, kad baltarusiai ir rusai yra broliai, kad jiems kenkia tik Rusijos oligarchai. Į tai Kremliaus opričnikai grėsmingai atsako, kad po V. Berezovskio mirties Rusija yra caro valstybė, valdžios vertikalės sistema, ir jokių „nepriklausomų“ oligarchų seniai neliko.

Nors Baltarusijos opozicija negailestingai kritikuoja diktatorių ir jo pražūtingą politiką dėl COVID-19, vis dėlto ginasi nuo Rusijos, kai ši kėsinasi į nepriklausomybę.

Ir jie teisūs: opričnikai ir saugumas juos išnaikino ir liko tik valstybės kontroliuojami valdininkai. Lukašenkai tokia pastaba – nepriimtina, nes jis neketina būti stumdomu „valdininku“, todėl Pergalės parado akcija bandė suaktyvini prosovietines Rusijos jėgas ir sumenkinti Putino populiarumą. O Maskvos II ešalonas parengė daug kaltinimų Lukašenkai:

- Baltarusija yra netikra kontrabandinė valstybė. Ji įpakuoja Vakarų pasaulio produkciją, draudžiamą įvežti į Rusiją, ir tiekia kaip savo: Baltarusijos krevetės, kiviai, saulėje džiovinti pomidorai, vasario mėnesio šviežios bulvės... Svarbiausia Baltarusijos kontrabandos sritis – cigaretės. Jie jas įvairiais keliais iš Gardine esančios gamyklos veža „furomis“ į Rusiją arba kuria nelegalius cigarečių gamybos „cechus“ pačioje Rusijoje.

Teigiama, kad šiame nelegaliame versle dirba dešimtys tūkstančių baltarusių. Rusijos propagandistai tokią kontrabandą vadina „liaudies verslais“. Esą Lukašenka „liaudies verslams“ skelbia: vežkite į Rusiją parduoti visa, ką tik galite, užsidirbkite. Kremliaus opričnikai, proputiniškos istorijos gerbėjai, teigia, kad ir visa LDK buvo kontrabandininkų teritorija („jie taip elgiasi visados: šlėktos, baudžiauninkai ir kontrabanda“, sako, kad čia nebuvo „tikros“ valstybės), taip vėl ir vėl pateisinant Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) padalijimus ir okupaciją.

- Melo energetika. Teigiama, esą Baltarusija spekuliuoja Rusijos nafta ir dujomis, bet nenurodo, kad visos trys Baltarusijos naftos perdirbimo įmonės yra seniai integruotos į Rusijos verslus. Vargu, ar čia rasime teisius: peštynės dėl „naftos dolerių“ tęsiasi jau 26 metus. Natūralu, biznis yra biznis.

- Lukašenka kuria „asmenybės kultą“ ir „nacionalsocialistinę“ valstybę. Tik nepainiokime su fašizmu. Apie tai nekalbama. Turimas omenyje staliniškas „asmenybės kultas“, o žodis „nacionalinis“ remiasi „geresnio ruso“, „ruso su kokybės ženklu“ idėja. Ši kritika nėra skirta Baltarusijos internetinei opozicijai, kurie savęs nepozicionuoja Rusijos tautybės asmenimis, o laiko save slavais litvinais ar dar kuo.

- Baltarusija bando pavogti iš Rusijos pergalę Antrajame pasauliniame kare. Šios tuščios senai suvalgyto patiekalo dalybos yra sunkiai suvokiamos tiems, kas gyvena anapus išpažįstamo „Pergalės šventumo“. Jų ginčas dėl „aukos“ privilegijos, dėl „šventumo“ valdytojo reiškia kovą dėl emocinės įtakos vyresnio amžiaus sovietinio mąstymo žmonėms. Ir Lukašenka į tai gerokai investuoja.

- Kreditinės netesybos, esą Baltarusija ne grąžina Rusijai kreditus, o spekuliuoja jais. Šis propagandos aspektas mažiausiai įdomus, satelitinis ir turi palaikyti Baltarusijos, kaip vagių režimo, paveikslą. Šis kaltinimas pavojingas tuo, kad parodo esą Rusijos bankai neveiklūs, o turtuoliai – naivūs. Tikra lėtinė šizofrenija.

- Baltarusija beveik niekada nesielgė kaip Rusijos sąjungininkas: nepripažįsta Krymo Rusijos dalimi bei esą parduoda „banderovcam“ automatus, neva čia prasideda „ukrainizacijos“ pavojus, nors kažin ar kas labiau nei Batka bijo Maidano.

- Baltarusijos armija bejėgė, ji negali apginti Rusijos, beprasmiška kalbėti apie jos potencialą, o Lukašenka meluoja, esą jie gina Rusiją, tuo šantažuoja, reikalauja pinigų.

Kremliaus info-opričnikai rodo aroganciją, pasipūtimą, demonstruoja Baltarusijos tyrėjų, administratorių kvailumą, kaip, beje, ir Baltijos šalių. Jie kalba apie Ukrainą, Baltarusiją, Baltijos šalis kaip apie netikras valstybes, valstybes-tarnus, elgetas prašytojus, tautas be savigarbos.

Aišku, tai įžeidžia ir atstumia Baltarusijos patriotus. Kai pasiklausai agresyvios arogancijos, suvoki, kodėl šis įtikinėjimas neveiksnus Baltarusijoje, juo labiau Baltijos šalyse. Tai, ką pasiekia Rusijos politiniai technologai pilkosios propagandos analitika, žlunga dėl arogancijos, paniekos, didžiarusiškumo, teigimo, kad mes geriau žinome istoriją, statistiką, mūsų universitetai geresni, o jums „sodiečiai“ – bulvės.

Dalis propagandinių atakų skirtos klausimui, kas galėtų būti vietoje Lukašenkos? Tačiau nė vienas iš oponuojančių Batkai kandidatų nėra atvirai prorusiškas. Realiausi antrosios vietos laimėtojai – bankininkas V. Babariko arba medijų technologijų verslininkas V. Cepkalo – laikosi atokiai nuo info-opričnikų.

Jie abu yra turtingi verslininkai, giliai suinteresuoti taika su Drozdy šeima ir yra tik alternatyvos iliuzija, demokratijos kaukė, nors, atsitikus nenumatytoms aplinkybėms, abu iš jų galėtų užimti prezidento postą. O Baltarusijos radikali opozicija ir toliau neranda rinkiminio Lukašenkos problemos sprendimo.