Nuomonės

2020.05.16 09:00

Mykolas Drunga. Nežinom daugiau, nei manom, kad žinom

Mykolas Drunga 2020.05.16 09:00

„Didžiojo kanjono dydžio praraja skiria tai, ką mes manom, kad žinom, nuo to, ką iš tiesų žinome“, – rašo internetiniame laikraštyje „American Conservative“ Mattas Purple‘as, vienas jo redaktorių.

Jis tęsia:

„Kaip įveikti šitą tarpeklį? Čia gal padės dvi sentencijos, kurių pirmąją sugalvojo klasikinis ekonomistas Friedrichas Hayekas (1889–1992). Ji tokia: „keistai skambanti ekonomikos mokslo užduotis yra žmonėms įrodyti, kiek iš tiesų mažai jie žino apie tai, ką jie įsivaizduoja galintys suprojektuoti ir sukurti.“

Taip F. Hayekas prabilo dėl to, kad jam susirūpinimą kėlė tai, ką jis pavadino „fatališku išpuikimu“, kurį apibrėžė kaip įsivaizdavimą, kad „žmogus gali apipavidalinti jį supantį pasaulį taip, kaip jis užsigeidžia.“

Žmogus gali apipavidalinti jį supantį pasaulį taip, kaip jis užsigeidžia

Iš to, – priduria M. Purple`as. – Plaukia išvada, kad žmogus sugeba iš anksto numatyti, koks bus tas pagal jo norus sukurtas pasaulis.

Tačiau kadangi pasaulio pažinimas yra sudėtingas ir išsisklaidęs, – argumentavo F. Hayekas. – Niekas negalės to pažinimo įsigyti tiek, kad įstengtų, pavyzdžiui, centralizuotai suplanuoti ekonomiką.

Lygiai taip pat net ir rafinuotas modelis negali sukaupti pakankamai duomenų, kad bent apytiksliai numatytų, kaip išsirutulios dabar pasaulį apėmusi koronaviruso pandemija.

Čia tiesiog įsivėlę per daug kintamųjų iš per didelio skaičiaus gyvenimo sričių.

Tai pirmoji sentencija, kurią kviečiama įsisąmoninti.

Antroji sentencija kilusi iš labai skirtingo šaltinio. Ją sumąstė Johnas Dickinsonas (1732–1808), galbūt pats konservatyviausias Jungtinių Amerikos Valstijų kūrėjas-steigėjas.

„Patirtis tebūnie mums vienintelis vadovas. Protas gali mus suklaidinti“

Jis pasakė štai ką: „Patirtis tebūnie mums vienintelis vadovas. Protas gali mus suklaidinti“.

Aišku, kalbėdamas apie protą, jis turėjo omeny ne didžiulius kompiuterio algoritmus, mėginančius septyniuose žemynuose susekti užsikrėtimą koronavirusu.

Ne, J. Dickinsonas turėjo minty 18 amžiaus racionalizmą, kurį priešpriešino patikimesniam istorinės patirties kriterijui.

Kas abstrakčioje plotmėje skambėjo filosofiškai įtikinamai, galėjo būti užteršta asmeninio intereso ar visiškai nesusiję su realiu gyvenimu.

Tuo tarpu patyrimo paliudytas precedentas buvo daug tvirčiau atsirėmęs į realybę. Tai, kas sėkmingai pasitvirtino praeityje, buvo gera nuoroda į tai, kaip tas dalykas galėtų suveikti ateity.

Tai, kas sėkmingai pasitvirtino praeityje, buvo gera nuoroda į tai, kaip tas dalykas galėtų suveikti ateity

Deja, turime labai mažai precedentų, kai kalbame apie koronavirusą. Tiesa, gal ispaniškasis gripas galėtų mus šio to pamokyti.

Šis 1918 m. užpuolęs gripas, kaip ir dabartinė pandemija, prasidėjo pavasarį ir rudenį patyrė antrąją bangą, kuri pakirto daugiau žmonių nei pirmoji.

Tada tą žiemą prasidėjo trečioji banga ir tęsėsi ligi 1919 m. vasaros.

Tai stingdo kraują, bet vis dėlto čia yra ir gerų žinių: ispaniškosios pandemijos sukeltas ūkio nuosmukis buvo trumpas ir greitai privedė prie trečiojo dešimtmečio, kada įvyko vienas labiausiai svaiginančių ekonomikos augimo periodų Amerikos istorijoje.

Tuo laikotarpiu išpopuliarėjo cilindrai vyrams ir „flapper“ stiliaus suknelės moterims. Gal kažkas panašaus ir vėl sugrįš? Mes to nežinome“, – rašo M. Purple`as.

Baisioji apie jį tiesa ta, kad turime labai mažai tikrų žinių apie tai, kiek laiko jis dar tęsis ir kaip galų gale jis užsibaigs

Ne veltui šis koronavirusas vadinamas „naujuoju“. Baisioji apie jį tiesa ta, kad turime labai mažai tikrų žinių apie tai, kiek laiko jis dar tęsis ir kaip galų gale jis užsibaigs.

O taip yra dėl to, kad ir šiaip mes iš tikrųjų žinome gerokai mažiau nei manome.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.