Nuomonės

2020.05.15 10:27

Andrius Bielskis. Apie humanistinį imperializmą ir virtualumo dis(u)topiją

Andrius Bielskis 2020.05.15 10:27

Žinios apie pandemiją ima atsibosti. Viso pasaulio žiniasklaida kalba tą patį. Spekuliuojama apie galimą poveikį ekonomikai, džiaugiamasi, kad švelninamas karantinas ir nuogąstaujama, kad nekiltų naujos viruso bangos.

Kur kas įdomiau reflektuoti negrįžtamus pokyčius ir jų priežastis. Teisūs tie, kurie sako, jog pasaulinio karantino pasekmės bus tokios fundamentalios, jog jos reikšmingai pakeis mūsų pasaulį.

Socialinė izoliacija pagilino ir taip šiuolaikinėse visuomenėse išplitusią atomizaciją, kuri yra ir bus kompensuojama virtualybe. Skaitmeninės kultūros apologetai gali džiaugtis. Nauja pasaulio tikrovė – Kitas juodo ekrano fone – tapo aktualybe. Mūsų užsidarymas privačioje erdvėje – kambary su mirgančiu ekranu jo cente – ir socialumo virtualizacija beveik įvykdyti. Distopija ar utopija tai, spręskite patys.

Apie pasaulio ir kultūros skaitmenizaciją diskutuojama jau seniai. Virtualybė buvo apmąstoma ne tik 20-ame., ši sąvoka buvo naudojama jau ir 13 amžiuje. Visgi, pandemijos kontekste ji įgavo naują reikšmę. Virtualybė – tai, kas tikra, bet nemedžiagiška, kaip neabstrakti idealybė, vaizdinys be materijos ir forma be medžiagiškumo – šiandien tapo kone mūsų vieninteliu langu į pasaulį. Neabejotina, kad socialinė izoliacija, panašių virusų grėsmė, be to, ir ekologinė krizė dar labiau spartins tikrovės virtualizaciją ir ateityje.

Tačiau mūsų gyvenimų kūniškumas ir medžiagiškumas kol kas dar niekur nedingo. Spekuliacijos apie sąmonės ir būties persikėlimą į skaitmenizuotą virtualią tikrovę yra iš fantastikos žanro. Bendra globalaus karantino sukurta tendencija yra tokia.

Proto ir vaizduotės darbininkai, užsidarę savo namuose, dirba ir bendrauja virtualiai, dalis šių funkcijų ir darbų bus toliau perkeltos į virtualią erdvę (tai, beje, pasakytina ir apie įvairias akademines konferencijas: klimato krizės kontekste akademinis turizmas vargu ar grįš į iki-pandeminį laikotarpį).

Tačiau materialius daiktus, būtinus mūsų kasdienei egzistencijai, gaminantys negali perkelti savo darbo į namus. Pastarieji toliau suksis materialiuose globalaus kapitalizmo gamybos tinkluose. Mūsų vartojami daiktai ir valgomas maistas gaminami fabrikuose, kurių pandemija nesustabdė, o šiai medžiagiškai gamybai būtinos žaliavos ir gaminiai, nepaisydami užsidariusių sienų, toliau juda iš vieno pasaulio krašto į kitą. Pasaulinis karantinas, per sekundę politiškai primestas nacionalinių valstybių, nesustabdė globalaus kapitalizmo materialumo.

Ši krizė yra humanistinio imperializmo (arba tai, ką šiandien madinga vadinti antropocenu) ir nelygybę generuojančio kapitalizmo pasekmė. Tokių virusų, tikėtina, tik daugės. Žmonija gamtą kolonizavo tiek, kad naujų zoonotinių virusų atsiradimas, jiems peršokant iš vienos gyvūnų rūšies į kitą, o po to patenkant žmonėms, skurdo išvargintoje pasaulinės ekonominės sistemos periferijoje, yra beveik neišvengiamas. Net jei uhanų turgūs bus panaikinti Kinijoje, panašios praktikos egzistuos kituose skurdžiausiuose pasaulio kraštuose. Tokia yra pasaulinės nelygybės kaina.

Sykiu ši krizė parodė, kad valstybė, ekonominės globalizacijos kontekste, nėra bejėgė. Ji gali sustabdyti (ekonominę) globalizaciją politiškai. Tiesa, tik iš dalies. Bet kaip tik dėl to, jog tiek ilgai girdėjome „nėra alternatyvos!“ dainą, ši pamoka yra tokia svarbi. Tačiau ji taps reikšminga tik tuomet, jei „naujai“ atrasta politinė galia bus panaudota pertvarkant materialius gamybos tinklus taip, kad juose dirbantieji pagaliau būtų deramai įvertinti, o mūsų humanistinis imperializmas, neleistinai naikinantis gamtą, sustabdytas.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.