Jie išsitepdavo veidus suodžiais. Kartais užsimaukšlindavo kaukes. Pasiimdavo ginklus, ne visada tikrus, būdavo ir medinių šautuvėlių. Išeidavo iš namų jau sutemus, susiburdavo ir eidavo plėšti nuošaliau gyvenančių kaimynų.
Kad patektų į trobas, prisistatydavo miškiniais. Arba žaliaisiais. Arba tiesiog – Lietuvos partizanais. Nepaisant to, partizanai jie niekada nebuvo.
Patekę vidun, suvarydavo visą šeimą į vieną kambarį – kad nematytų, kad nepažintų. Jei pažindavo, mušdavo, grasindavo, versdavo bučiuoti šautuvų vamzdžius. Plėšdavo. Prievartaudavo moteris. Kartais žudydavo. Tai darė be jokių politinių motyvų – nes jie nebuvo partizanai.
Jie – kriminaliniai nusikaltėliai, banditai. Banditai – tikrąja mums suprantama šio žodžio prasme. „Banditas“ – tai „ginkluotas kriminalinis nusikaltėlis, veikiantis organizuotoje gaujoje“. Sovietmečiu, tiesa, oficialiai net baudžiamajame kodekse buvo straipsnis „Banditizmas“, kuris taip ir aiškintas: „ginkluotų gaujų organizavimas, dalyvavimas jų vykdomuose užpuolimuose“. Tai oficialiai – akims apdumti. Sovietiniuose dokumentuose „banditais“ vadinti tie, kuriuos mes suprantame kaip partizanus, laisvės kovotojus. Tie, kurie iš tikrųjų buvo partizanai.
O šitie – partizanais apsimetinėję kriminaliniai nusikaltėliai – net sovietinių okupantų požiūriu nebuvo laikomi banditais. Kai juos teisdavo, kaltinamojoje išvadoje ar teismo nuosprendyje pasitaikydavo frazė „vydavali sebia za banditami“ („apsimetinėjo banditais“). Paradoksas – teisia pagal straipsnį „Banditizmas“, bet kaltina, kad banditais tik apsimetinėjo. Kognityvinis disonansas.
Ar daug jų, banditų, kurie apsimetinėdavo partizanais? Atsakyti sunku. 1945–1957 m. laikotarpiu Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas (o tai aukščiausia sovietų okupuotos Lietuvos teisinė instancija) nagrinėjo 21 baudžiamąją bylą, kurioje buvo užfiksuota, kad teisiamieji (teisiami pagal RSFSR BK 59-3 straipsnį „Banditizmas“) vienu ar kitu savo veiklos (ginkluoto plėšikavimo) epizodu „apsimetinėjo banditais“. Kitaip sakant, Lietuvos partizanais.
Dvidešimt viena užfiksuota gauja, apsimetinėjusi partizanais, – tai daug ar mažai? Visų pirma, reikėtų atkreipti dėmesį, kad milicininkais, stribais ar emgėbistais apsimetinėjama buvo dargi dažniau – per tą patį laikotarpį užfiksuoti 27 tokio apsimetinėjimo atvejai. Antra, LSSR Aukščiausiasis Teismas – tik ledkalnio viršūnė: žemiau buvo visas tinklas liaudies teismų, kuriems būdavo patikimos spręsti pavienių ginkluotų plėšimų bylos – juose, kaip suprantame, apsimetinėjimas galėjo reikštis lygiai taip pat.
Trečia, tikėtinas didelis šio reiškinio latentiškumas: daugybė apsimetinėjimo atvejų galėjo būti neužfiksuota (nes sovietiniai tardytojai to galėjo tiesiog nesureikšminti) arba nepranešti (keršto baimė), o galiausiai – netgi nesuvokti (apiplėštas gyventojas galėjo nesuprasti, kad jo grūdus ir lašinius pasisavino ne partizanai).
Taigi, kiek tų apsimetėlių buvo? Atsakyti į šį klausimą iš esmės neįmanoma – galima tik teigti, kad LSSR Aukščiausiojo Teismo suolan pakliuvusi 21 banditų gauja (apie šimtą asmenų) – tik ledkalnio viršūnė. Tikrasis šio reiškinio mastas galėjo būti keliskart didesnis.
Savaime suprantama, kad jie – banditai, apsimetinėjantys partizanais, gyventojų akyse diskreditavo partizaninį judėjimą.
Koks nors skaitytojas galėtų užsikabinti už aukščiau paminėto fakto, kad apsimetinėti sovietinių struktūrų atstovais buvo linkstama dažniau. Taip. Tačiau tai neturėtų stebinti, visų pirma, tokį vaidmenį patogiau pasirinkti buvo lietuviškai nekalbantiems plėšikams – sunkoka vaizduoti lietuvį partizaną nemokant lietuvių kalbos, o sovietinėse jėgos struktūrose visais laikais, ypač pokariu, buvo gausu atvykėlių iš kitų sovietinių respublikų. Antra, plėšikaujančiais stribais apsimesti buvo lengviau, nes iš tikrųjų stribų daliniuose būta labai prastos disciplinos ir net sovietiniuose dokumentuose užfiksuota gausybė plėšimų, prievartos ar žudymo faktų.
Galiausiai, sovietinės jėgos struktūros reprezentavo okupacinį, prievarta primestą režimą, kuris didžiajai daliai gyventojų buvo nepatrauklus, kai partizanai, tuo tarpu, reprezentavo laisvos ir demokratiškos Lietuvos siekį – gerokai patrauklesnį žmonėms, jau mačiusiems ir trėmimus, ir žudynes, ir kitus baisius dalykus.
Savaime suprantama, kad jie – banditai, apsimetinėjantys partizanais, gyventojų akyse diskreditavo partizaninį judėjimą. Reikia suprasti, kad tais niūriais pokario metais gyventojai neturėjo prabangos aiškintis – į jų trobą atėjo tikrieji partizanai ar tik kokie nors apsimetėliai: ginklai, įremti šeimininkams į krūtines, būdavo patys tikriausi.
Sovietams, kurie patys „iš viršaus“ organizuodavo partizanais apsimetusių provokatorių grupes, šis „iš apačios“ susikūręs apsimetinėjimo partizanais reiškinys buvo visokeriopai naudingas.
Patekę vidun, suvarydavo visą šeimą į vieną kambarį – kad nematytų, kad nepažintų. Jei pažindavo, mušdavo, grasindavo, versdavo bučiuoti šautuvų vamzdžius. Plėšdavo. Prievartaudavo moteris. Kartais žudydavo. Tai darė be jokių politinių motyvų – nes jie nebuvo partizanai.
Viena didžiųjų Laisvės kovų laikotarpio šiandieninio suvokimo problemų yra ta, kad dalis žmonių linkę labai schematiškai įsivaizduoti situaciją. Jiems atrodo, kad buvo tik dvi kovojančios jėgos: partizanai, kovoję už laisvą Lietuvą (taigi, geriečiai), ir sovietai okupantai bei jiems talkinę kolaborantai (taigi, blogiečiai).
Į šį dvilypį sudėtingo laikotarpio, kurį išgyveno mūsų tauta ir valstybė, suvokimą dera visiems laikams įskiepyti (būkime modernūs – instaliuoti) dar vieną kovojančią pusę – kriminalinius nusikaltėlius: nevientisą, įvairialypę, sunkiai atpažįstamą, bet kartu ir itin mobilią (galimybė apsimetinėti kitais – viena iš to mobilumo apraiškų) blogio jėgą.
Suvokus tai, kad pokaris Lietuvoje buvo ne tik partizanų kovos su sovietais, bet ir žiauraus ir gerai ginkluoto kriminalinio gaivalo siautėjimo laikas, apie šį, neabejotinai vieną tragiškiausių, mūsų istorijos puslapių bus galima kalbėti(s) žymiai brandžiau.
Reikalinga tik viena sąlyga – nebūti atvirkštiniais daltonikais ir matyti, kad žaliai ir raudonai spalvai kovojant, viskas aplink skendėjo juodoje juodoje naktyje.
