Nuomonės

2020.05.14 11:09

Ramūnas Terleckas. Žodžiais, o ne žygiais mes Tėvynę mylim

Ramūnas Terleckas 2020.05.14 11:09

Sugrįžusi žiema atnešė liūdesio gaidelių. Ne dėl oro išdaigų, karantino ar Sveikatos apsaugos ministro melų metamorfozių. Liūdna dėl kiek kitų priežasčių. Dar prieš pusmetį verkta dėl emigracijos mastų, kurtos įvairios strategijos susigrąžinti emigrantus, milijonai eurų per dešimtmetį tuštiems plepalams išleista.

Koronavirusas emigrantus parsiuntė namo, premjeras pasitiko pareiškimu, kad dalies jų negali žmonėmis pavadinti. Puikus pavyzdys, kad Lietuvos politikams emigracija ir su ja susijusios problemos niekada nerūpėjo, jie jų nė nesuprato. Rūpėjo veiklos imitacija ir pinigų įsisavinimas per įvairias programas.

Taigi iškilmingose kalbose – apgailestavimai, vaidilučių sueigose – paverkavimai, kad Lietuva išsivaikšto, o realybė daug ciniškesnė: niekas nenori, kad visi emigtrantai sugrįžtų. „Geriuosius ir protinguosius“ lyg ir priimtų, o kiti sūnūs palaidūnai tegul ir toliau nugaras lenkia už jūrų marių.

Net ir „gerųjų“ nereikia. Vienas didžiausių Lietuvos skaudulių – neišmokom vertinti kiekvieno piliečio, su jo privalumais, trūkumais bei išskirtinumu. Rytais iš aukštų tribūnų skelbiama, kad didžiausias mūsų valstybės turtas yra jos žmonės, o vakarais net specialiųjų tarnybų vadai išmetami į gatvę darbo ieškoti.

Apskritai, trūksta gilesnio apmąstymo, kiek emigrantai prisidėjo ir prisideda prie Lietuvos visuomenės raidos. Išeivijoje sukurta ir kuriama istorija, ne visuomet suvokiama, kaip lietuvių tautos istorija.

Į Lietuvos prezidentą kreipėsi lietuvė Kanados pilietė Rima Puniška, keturiasdešimt metų gyvenanti Prancūzijoje, prašydama suteikti Lietuvos pilietybę. Jos tėvai, artėjant antrajai sovietų okupacijai, buvo priversti pasitraukti į Vakarus. Ponia Rima visuomet jautėsi lietuve esanti, nėra jokių teisinių priežasčių nesuteikti Lietuvos pilietybės, savo darbais ji turtina Lietuvos kultūrinį lauką (yra knygryšė ir su kitais lietuvių kūrėjais leidžia riboto tiražo leidinius).

Kaip ir dera, iš pradžių prašymas buvo pateiktas Lietuvos ambasadai Prancūzijoje, bet ten sužinota, kad dėl įvairiausių procedūrų, o ypač dėl tinkamų darbuotojų trūkumo Lietuvoje, pilietybės teks palaukti metus, gal kitus, todėl paprašyta prezidento pagalbos.

Iš prezidentūros atėjo atsakymas, kad pilietybė suteikiama išimties tvarka ir už itin svarbius nuopelnus. Spėju, kad prezidentas iki šiol nežino apie ponios Rimos prašymą, bet tai tik patvirtina, kad dažniau žodžiais, o ne žygiais mes Tėvynę mylim ir ne žmonės yra didžiausias mūsų turtas.

„Negaliu pasakyti, kad Lietuva labai smarkiai išlos suteikusi man pilietybę, bet ji ir nenusivils, nes jau dabar aš gyvenu aktyvų lietuvišką gyvenimą ir tikrai žinau, kad čia mano kraštas“, – prašyme prezidentui rašo ponia Puniška. Kai žinai, kad prašymas buvo atmestas, šie žodžiai, švenčiant atkurtos Lietuvos trisdešimtmetį, nuskamba liūdnai.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.