Nuomonės

2020.05.22 12:00

Istorija apie Mosado agentus: už menkiausią klaidą grėsė sulaikymas, kankinimai ir net mirtis

knygos ištrauka
Leidykla „Briedis“2020.05.22 12:00

Knygos „Mosadas. Svarbiausios Izraelio slaptosios žvalgybos misijos“ autoriai M. Bar-Zoharas ir N. Mishalas pasakoja apie pačias svarbiausias Izraelio žvalgybos ir specialiųjų užduočių tarnybos Mosado operacijas.

1951 m. įkurto Mosado (hebrajiškas žodis „mossad“ reiškia „įstaiga“, „tarnyba“) jėgos šaltinis – anoniminiai agentai: vyrai ir moterys, rizikuojantys gyvybe dėl savo šalies interesų, gyvenantys atskirai nuo šeimų ir besidangstantys tariamomis tapatybėmis, vykdantys narsias operacijas priešiškose valstybėse, kur menkiausia klaida gali lemti sulaikymą, kankinimus ar net mirtį.

Šaltojo karo metais blogiausia, kas galėjo nutikti agentui, sugautam Vakaruose ar komunistiniame bloke, – būti apkeistam į kitą agentą ant šalto ir ūkanoto tilto Berlyne. Rusas ar amerikietis, britas ar rytų vokietis agentas visada žinojo, kad yra kas išgelbės jį iš sunkios padėties, tačiau vieniši Mosado kariai neturėjo mainų galimybės – už drąsą jie mokėjo gyvybe.

Atskirai nuo šeimų ir besidangstantys tariamomis tapatybėmis, vykdantys narsias operacijas priešiškose valstybėse, kur menkiausia klaida gali lemti sulaikymą, kankinimus ar net mirtį.

Šioje knygoje pasakojama apie svarbiausias Mosado misijas, tokias kaip nacių nusikaltėlio, už „žydų klausimo“ sprendimą tiesiogiai atsakingo SS oberštumbanfiurerio A. Eichmanno sulaikymas 1960 m. Argentinoje, ir drąsiausius herojus, atskleidžiamos klaidos ir nesėkmės, ne kartą metusios šešėlį šios tarnybos įvaizdžiui, sudrebinusios ją iš esmės. Garsiausios Mosado operacijos vėliau ekranizuotos daugybėje vaidybinių ir dokumentinių filmų. Vienas žinomesnių – 2018 m. JAV sukurta drama „Operation Finale“, kuriame Izraelio agentų pagauto A. Eichmanno vaidmenį atlieka britų aktorius B. Kingsley‘us – „Oskaro“, „Auksinio gaublio“, „Grammy“ bei kitų garbingų premijų laureatas.

Izraelio prezidentas Shimonas Peresas knygą „Mosadas. Svarbiausios Izraelio slaptosios žvalgybos misijos“ apibūdino taip: „Šioje knygoje rašoma apie žinomus ir nežinomus dalykus. Slapta Izraelio galia tokia pat grėsminga, kaip ir matoma karinė galia.“

Knygos ištrauka:

Operacijos planas buvo paruoštas ir sudėliotas minutės tikslumu: Eichmannas iš darbo grįždavo kiekvieną vakarą be dvidešimt aštuonios. Jis išlipdavo iš autobuso Nr. 203 prie kiosko ir eidavo Garibaldžio gatve. Gatvė buvo tamsi, eismo – mažai. Operaciją agentai turėjo įvykdyti naudodamiesi dviem automobiliais: vienas – pagrobimo komandai, kitas – apsaugai ir priedangai. Pirmoji mašina turėjo stovėti kelkraštyje su pakeltu kapotu, o agentai apsimesti, kad ją taiso. Kai Eichmannas eis pro šalį, agentai turėjo pulti prie jo, sulaikyti ir įgrūsti į automobilį. Tada mašina, sekama antrosios, iš karto nuvažiuotų. Gydytojas turėjo būti kitame automobilyje, jeigu sulaikytąjį prireiktų apsvaiginti.

Isseris davė išsamius griežtus nurodymus.

– Jeigu pateksite į kokią nors bėdą, – pasakė jis, – nepaleiskite Eichmanno, net jei būsite priversti sustoti. Jei policija jus areštuotų, sakykite, kad esate iš Izraelio ir veikiate savo iniciatyva siekdami pristatyti šį nacių nusikaltėlį, kad būtų įvykdytas teisingumas. Visi, kurie išvengs arešto, šalį palieka taip, kaip suplanuota.

Jis taip pat nurodė Meidadui ir Yehudithai Nissiyahu keliauti į vilą ir elgtis kaip turistų porelei.

– Kartkartėmis išeikite į lauką ir įsitaisykite ant vejos su užkandžiais ir laikraščiais.

Visiems agentams buvo įsakyta palikti viešbučius ir vykti į paskirtas slaptavietes. [...]

Gegužės 11-oji, rytas.

Operatyvinis būrys baigė pasiruošimą. Pėdsakai pradėti maskuoti dar prieš operacijos pradžią. Dauguma nuomotų transporto priemonių buvo grąžintos. Kiekvienas grupės narys pasiruošęs maskuotę – makiažą, dirbtinius ūsus, barzdas ir perukus. Kiekvienas turėjo naujus dokumentus, kurie atitiko jų naują išvaizdą. Dvylika atvykusiųjų į Buenos Aires prieš kelias dienas – vaikščiojusių gatvėmis, nuomojusių mašinas ir butus, įsiregistravusių viešbučiuose, besižvalgiusių į namą Garibaldžio gatvėje – pradingo; dvylika kitų, kitaip atrodančių, turinčių kitus dokumentus su kitokiais vardais, užėmė jų vietą.

Isseris taip pat išsiregistravo iš viešbučio, savo bagažą paliko geležinkelio stotyje ir grįžo į miestą. Tądien, kaip ir kasdien, jis vaikščiojo po kavines. Dabar maršrutas ėjo per verslo ir pramogų teritoriją, kur kavinės buvo vos penkių minučių pėsčiomis atstumu viena nuo kitos.

13 val. 00 min. Isseris, Rafis Eitanas ir keli kiti svarbesni operatyvininkai susitiko galutiniam apsitarimui dideliame restorane miesto centre. Aplink juos linksmai juokėsi, gėrė ir vietinius grilio patiekalus į pilvus kimšo argentiniečiai.

14 val. 00 min. komanda išsiskirstė.

14 val. 30 min. iš didelio garažo miesto centre agentai pasiėmė automobilį, skirtą pagrobtajam vežti, laukusį ten jau kelias dienas, ir nuvažiavo į „Bazę“. Antroji mašina pajudėjo iš kito garažo.

15 val. 30 min. paruošti išvykti automobiliai laukė prie „Bazės“.

16 val. 30 min. įvyko paskutinis pasitarimas „Bazėje“. Operatyvinės grupės vaikinai pasikeitė drabužius, pasiėmė dokumentus ir pasiruošė išvykti.

18 val. 30 min. automobiliai išvyko. Pagrobimui skirta mašina važiavo keturi agentai: vairuotojas Zvi Aharonis, vadas Rafis Eitanas bei Moshė Tavoras su Zvi Malkinu. Trys kiti agentai sėdėjo antroje mašinoje: Avrahamas Shalomas, Yaacovas Gatas ir gydytojas Elianas, kuris turėjo lagaminą su vaistais, instrumentais ir migdomaisiais.

Automobiliai vyko atskirai ir susitiko kryžkelėje netoli Klemento namų. Agentai patikrino vietovę ir pranešė, kad netoliese nėra nei kontrolės punktų, nei policijos pajėgų.

19 val. 35 min. dvi mašinos atvažiavo į Garibaldžio gatvę. Jau buvo nusileidusios tirštos sutemos. Pagrobimui skirtas automobilis „Chevrolet“ sedanas buvo pastatytas prie šaligatvio ir atsuktas į Klemento namą. Du agentai išlipo ir pakėlė kapotą, Aharonis liko prie rato, o ketvirtasis susigūžė automobilio viduje, stebėdamas vietą, kur iš tamsos turėjo pasirodyti Eichmannas. Vienas vyras apsimovė plonas pirštines, jeigu prireiktų Eichmanną paliesti; vien ši mintis jam kėlė pasibjaurėjimą. Kitoje gatvės pusėje sustojo antrasis automobilis, juodas „Buick“. Du agentai išlipo ir ėmė vaikštinėti aplink automobilį. Trečiasis liko prie vairo, pasirengęs įjungti šviesas ir apakinti Klementą, kai šis priartės. Spąstai buvo paruošti.

Bet Klementas nepasirodė.

19 val. 40 min. autobusas sustojo, bet niekas neišlipo.

19 val. 50 min. vienas paskui kitą pravažiavo dar du autobusai. Nė viename iš jų Klemento nebuvo. Agentus apėmė nerimas. Kas nutiko? Ar jis pakeitė įpročius? Gal pajuto pavojų ir pabėgo?

20 val. 00 min. Per ankstesnį pasitarimą Isseris grupei buvo nurodęs, kad jeigu Klementas nepasirodytų iki aštuntos, jie turi nutraukti operaciją ir išvykti. Vis dėlto Rafis Eitanas nusprendė palaukti iki pusės devynių.

20 val. 05 min. prie kampo sustojo dar vienas autobusas. Iš pradžių izraeliečiai nieko nepastebėjo. Bet Avrumas Shalomas, buvęs antroje komandoje, staiga įžvelgė siluetą, einantį Garibaldžio gatve. Klementas! Jis įjungė šviesas, nukreipdamas akinantį spindulį į artėjančią figūrą.

Ricardas Klementas ėjo link savo namo. Akinančios šviesos smigo jam tiesiai į veidą ir jis nusuko akis. Klementas ėjo toliau. Jis pastebėjo automobilį šalikelėje – matyt, bėdos su varikliu – ir pora žmonių šalia jo. Tuo momentu vyriškis, buvęs prie „Chevrolet“, atsisuko į jį.

– Momentito, señor, – pasakė jis.

Tai buvo Zvi Malkinas. Jis pasakė vienintelius du ispaniškus žodžius, kuriuos mokėjo.

Klementas siekė žibintuvėlio kišenėje, kuriuo dažnai pasišviesdavo tamsiojoje gatvės atkarpoje. Tada viskas įvyko žaibiškai. Malkinas išsigando, kad Klementas traukia ginklą. Jis šoko prie Klemento ir nustūmė jį į šalikelės purvą. Klementas garsiai, veriamai suriko. Kitas vyras iš automobilio ir dar vienas šoko ant jo. Stiprios rankos sugriebė jo galvą ir užspaudė burną. Jie įgrūdo jį į mašinos galą ir apstulbusį nustūmė ant grindų. Vairuotojas užvedė mašiną ir nulėkė pirmyn. Tarp Klemento pasirodymo ir automobilio išvykimo praėjo vos pusė minutės. Po kelių sekundžių antroji mašina nusekė paskui.

Vikrios rankos greitai surišo Klemento rankas ir kojas. Kažkas į burną įbruko skudurą. Jo akiniai buvo nuimti ir pakeisti matiniais tamsintais stiklais. Balsas šalia ausies vokiškai suriko:

– Vienas judesys ir tu miręs!

Jis pakluso: per visą kelionę nė nekrustelėjo. Dabar dvi rankos įlindo jam po drabužiais ir ėmė čiuopti odą. Rafis Eitanas ieškojo randų – vieno po kairiąja pažastimi ir vieno dešiniajame pilvo šone. Eitanas pažvelgė į Malkiną ir linktelėjo. Jie paspaudė vienas kitam ranką. Eichmannas buvo jų gniaužtuose.

Eitanas manė, kad kontroliuoja savo jausmus. Bet staiga suprato, kad niūniuoja žydų partizanų karo dainą prieš nacius ir kartoja priedainį: „Mes čia! Mes čia!“

Automobilis važiavo labai greitai, paskui staiga sustojo, tačiau variklio neišjungė. Klementas negalėjo žinoti, kad tai traukinių užtvaras. Dviem pagrobėjų automobiliams teko laukti ilgas minutes, kol pravažiuos nesibaigiantis krovininis traukinys. Agentams tai atrodė kaip sunkiausias visos operacijos momentas. Jų mašinos stovėjo tarp kitų, laukiančių prie užtvaro. Kiekvienas garsas galėjo būti išgirstas, bet Klementas nedrįso net pajudėti. Niekas iš argentiniečių nepastebėjo nieko keista ant mašinos grindų. Po kelių minučių užtvaras pakilo ir visos mašinos pajudėjo pirmyn.

20 val. 55 min. du automobiliai sustojo „Bazės“ aikštelėje. Klementas, tarsi aklas klupinėdamas tarp savo pagrobėjų, buvo nuvestas į namą. Jis nesipriešino, kai jį pradėjo nurenginėti. Jo buvo pareikalauta išsižioti. Jis pakluso. Jie patikrino jo burną, ieškodami nuodų kapsulės, kuri galėjo būti įtaisyta tarp dantų. Vis dar būdamas su tamsiais akiniais jis nieko nematė, bet jautė rankas, vėl tikrinančias jo kūną ir liečiančias randus. Eksperto ranka palindo po kairiąja pažastimi ir užčiuopė nedidelį randą, kuris liko, kai prieš kelerius metus jis bandė panaikinti mažą tatuiruotę su kraujo grupe, įprastą tarp SS karininkų.

Staiga vokiškai pasigirdo:

– Kepurės dydis… batų dydis… gimimo data… tėvo vardas... motinos vardas...

Jis atsakinėjo vokiškai kaip robotas. Net kai jie paklausė, koks jo nacių partijos bilieto numeris, koks SS numeris, jis netylėjo.

45326. Ir kitas – 63752.

– Tavo vardas?

– Ricardas Klementas.

– Tavo vardas? – pakartojo balsas.

Jis sudrebėjo.

– Ottas Heningeris.

– Tavo vardas?

– Adolfas Eichmannas.

Stojo tyla. Jis ją nutraukė.

– Aš esu Adolfas Eichmannas, – pakartojo jis. – Aš žinau, kad esu Izraelio rankose. Aš taip pat šiek tiek moku hebrajiškai, nes studijavau Varšuvoje su rabinu...

Jis prisiminė kelias eilutes iš Biblijos ir pradėjo cituoti jas, bandydamas tinkamai ištarti hebrajiškus žodžius.

Niekas neprabilo.

Izraeliečiai nustebę žiūrėjo į jį.