Įvairiose pasaulio šalyse vis dar tęsiasi karantinas. Vienose valstybėse jis švelnesnis, kitose – labai griežtas. Šis ypatingas laikotarpis, kuriame turbūt išgyvename pačius svarbiausius savo žmogiškosios egzistencijos klausimus, Lietuvoje taip pat tęsiasi.
Per šį karantiną mane aplankė supratimas, kad esame vienas kitam ypač svarbūs ir tik būdami drauge bei apkabindami vieni kitus galime tapti stiprūs.
Kalbėdamas apie šį ypatingą metą, norėčiau pereiti prie šio sekmadienio Evangelijos, kurioje girdime Kristaus, kaip Aukščiausiojo kunigo, maldą. Šioje maldoje pats Kristus meldžiasi už kiekvieną jam pavestąjį ir paveda jį tėvui. Dėkodamas jis sako: „Dieve, aš meldžiu ne už save, bet už tuos, kuriuos man pavedei, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs, kad parodyčiau tau jų širdį ir kad jie pamatytų, jog aš atėjau kiekvieną iš jų atvesti prie tavo širdies“.
Šioje Kristaus, kaip Aukščiausiojo kunigo, maldoje, mokiniai atranda jėgą. Tikriausiai sakytume, kad iki tol jie buvo reikalingi tik toms pareigoms, kurias atliko. Tačiau patyrę Kristaus, kaip nuoširdaus mokytojo, kuriam iš tikrųjų buvo reikalingi, dėmesį, jie susiduria su pačiu didžiausiu stebuklu.
Per šį karantiną mane aplankė supratimas, kad esame vienas kitam ypač svarbūs.
Pats didžiausias mokinių stebuklas buvo ne tai, kad jie turėjo daug duonos ar vyno, kurį Dievas pavertė iš vandens, bet dėl to, kad jie kiekvieną dieną matė nuoširdžias mokytojo akis, kurios degė gyvenimu, kurios jiems dovanojo gyvenimą. Jie turėjo mokytoją, kuris nenusiplaudavo ne tik nuo jų džiaugsmo, bet ir nuo baimės, nuodėmių ar išdavystės. Turėti tą, kuris juos priėmė, mokiniams buvo pats didžiausias stebuklas.
Apmąstydami Kristaus, kaip Aukščiausiojo kunigo, maldą, dėkokime Dievui jį atpažinę. Tą, kuris nenusiplauna nuo mūsų gyvenimo. Kiekvienas prašykime Viešpaties jėgos, kaip vidinės imperatyvo jėgos sau, kad gebėtume nenusiplauti nuo vienas kito gyvenimo, kad suvoktume, jog visas krizes, sunkumus ir tikėjimą galime stiprinti tik būdami vieni su kitais, nuoširdžiai vienas kitu rūpindamiesi, kovodami ir laikydami vienas kitą, tvirtai stengdamiesi atpažinti gražiausius dalykus. Būtent tai ir taps mūsų prisikėlimo ir naujo gyvenimo galimybe.
Tada, kai mums nuoširdžiai reikės vienas kito taip, kaip Dievui reikia mūsų, mes galėsime išgyti nuo vienatvės ir abejingumo jausmo.
