Nuomonės

2020.05.17 11:00

Pulkininkas leitenantas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime (II)

LRT ir Lietuvos istorijos institutas tęsia bendrą darbą skleisdami Lietuvos visuomenei kokybišką informaciją, padedančią plėsti humanitarinį akiratį ir kartu išgyventi karantino laikotarpį užsiimant prasminga veikla.

Publikuojame ištrauką iš Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio pulkininko leitenanto Antano Macelio (1897-1990) atsiminimų knygos „Antanas Macelis. Atsiminimai“ (kurią 2014-aisiais išleido Lietuvos istorijos instituto leidykla). Atsiminimus A. Macelis rašė po Antrojo pasaulinio karo su šeima išvykęs į JAV (rankraštis užbaigtas 1955-aisiais). Atsiminimus publikavimui paruošė (ir komentarus jiems parašė) istorikas Gediminas Rudis, kuris apie A. Macelio pasakojimą įvadiniame tekste yra taikliai pažymėjęs: „visa esmė slypi smulkmenose“.

Antrajame fragmente pasakojama apie A. Macelio kalinimą Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo, į kurį jis papuolė 1941-ųjų pavasarį bandydamas gauti suklastotus pasus ir pabėgti į Vokietiją, Vokietijos – Sovietų Sąjungos karo pradžia ir karininko išsigelbėjimą iš, atrodytų, mirtinų spąstų. XX a. istorijos audros laužė žmonių gyvenimus, o į šias audras patekusiųjų likimus dažnai nulemdavo lemtingi atsitiktinumai ir sutapimai. Išsigelbėjęs iš daugelio istorijos audrų A.Macelis mums padovanojo tai ką turėjo brangiausio – savo atsiminimus.

II

Buvau beginklis, tad turėjau pasiduoti. Jaunas saugumietis, apie 25–30 metų vyrukas, liepė eiti į kitą didelį Tautvilos kambarį ir atsisėsti toliau nuo durų. Kambarys buvo sujauktas, ant grindų pilna knygų ir popierių – reiškia, po kratos. Saugumietis telefonu pranešė viršininkams apie mano sulaikymą, o tie pažadėjo atsiųsti mane paimti. Žmona žinojo, kur išėjau. Po gero pusvalandžio atvyko pora vyrų mane paimti. Vadovavo toks Dembo[11]. Pasodino į lengvąją mašiną ir nuvažiavome į saugumo rūmus. Kelyje pabėgti irgi būtų buvę sudėtinga, nes jų buvo trys (ir šoferis), o aš vienas ir, be to, beginklis. Saugumo rūmuose užvedė į tretįjį aukštą ir įvedė į kambarį, kuriame buvo sofa ir du rašomieji stalai, prie kurių dirbo du uniformuoti sovietų pareigūnai. Tai buvo 1941 m. kovo 7 d., apie 12 val. Liepė visus turimus kišenėse daiktus sudėti ant stalo, o pačiam sėstis netoli to stalo. Po kurio laiko į kambarį atėjo keletas uniformuotų ir civiliai vilkinčių saugumiečių, kurie šaipydamiesi ėmė apžiūrinėti sugautą pulkininką.

Greitai jie visi išėjo. Likau vienas su stambiu uniformuotu sovietų pareigūnu. Jis kažką rašė prie savo stalo. Ant stalo gulėjo ir mano rūkalai. O taip norėjosi rūkymu šiek tiek nuraminti nervus ir susikaupti prieš garsiuosius jų tardymus. Paprašiau saugumiečio leisti užsirūkyti. Jis leido, tik pasakė, jog patariąs apie rūkymą užmiršti. Į tai atsakiau, kad jis per daug nori, nes stačias į Dangų nesiruošiu patekti, kada netekau laisvės ir visko, ką laisvė suteikia. Todėl negaliu išsyk visko išsižadėti, taigi ir rūkymo. Jis pastebėjo, kad aš ir tokią valandą dar jumoro nepraradęs. Į tai atsakiau, kad nejaučiu valandos baisumo, nes niekuo nesu nusikaltęs ir tikiuosi greitai išeiti laisvėn.

Kadangi buvo aišku, jog suėmus Tautvilą, jiems pateko ir visi mūsų metrikai, nutariau tardomas nesiginti ir klausiamas pasisakiau, kaip ir ko ten patekau. Tada tas pareigūnas pasakė, kad nors ir esu Lietuvos pulkininkas, savanoris, bet tai dar nėra bėda. Blogiausia, kad sauguman patekau. Toks jo pasakymas ir atvirumas mane tada nustebino. Jis ir vėl pakartojo patariąs mesti rūkyti. Po kelių valandų pareigūnas pakilo išeiti. Kad nelikčiau vienas, pašaukė sargybą. Atėjo keletas kareivių su šautuvais. Pamatęs mane, sargybos viršininkas nustebo. Sakė, jog esu toks panašus į jo tėvą, kad net negalįs patikėti. Jokio sargybinių priešiškumo ar neapykantos nepastebėjau ir nepajutau. Pasiprašęs buvau palydėtas išvietėn ir net sutiko nupirkti man papirosų. Pats sargybos viršininkas paėmė dalį ant stalo gulinčių mano pinigų ir nusiuntė vieną kareivį parnešti rūkalų. Siūlė ir maisto nupirkti, bet atsisakiau, nes dar nebuvau alkanas ir norėjau patirti, kaip ilgai mane šitaip ant kėdės laikys. Su savimi turėjau visus pinigus – namie jų visai nebuvo.

Pastatytas prie manęs sargybinis buvo iš Komijos ir vos galėjo rusiškai susikalbėti. Kai kambaryje likome mudu du, jis atsisėdo ant sofos. Kai naktį likdavome dviese, jis užmigdavo ir man tekdavo jį žadinti, kad nenutvertų. O tokių valandų naktį būdavo. Prie rašomojo stalo dirbęs saugumietis po kelių darbo valandų (kad ir naktį) išeidavo ir po kurio laiko vėl grįždavo dirbti. Niekaip negalėjau suprasti, kada jis miega. Likus naktį dviese ir sargybiniui užmigus, kildavo mintis atimti šautuvą ir mėginti prasiveržti į laisvę. Sunku pasakyti, ar tai būtų pavykę. Žinojau, kad būtų tekę prasiveržti bent pro porą postų. Greičiausiai būčiau žuvęs. Be to, ir laimingu atveju vargu ar būčiau suspėjęs nubėgti pas šeimą ir su ja kur nors pasislėpti. Todėl nutariau per daug nerizikuoti, nes tuo tarpu saugume su manimi elgėsi pakenčiamai.

Kitą dieną iš ryto atėjo civiliai apsirengęs saugumietis (berods, Lietuvos rusas) ir pasisakė buvęs pas mane namie, padaręs kratą. Iš žmonos žodžių jam paaiškėję, kad ji nieko nežinanti apie mano planus išvykti Vokietijon ir kad aš palikęs ją be cento. Matydamas ant stalo gulinčius keletą šimtų rublių, pasisiūlė dalį pinigų perduoti žmonai.

Juo pasitikėti negalėjau, tačiau kita vertus, nebuvau tikras, kad tie pinigai nebus nusavinti. Tad sutikau, kad 400 rublių perduotų žmonai. Tą pačią dieną jis atnešė lapelį su žmonos parašu, kad ji tuos pinigus gavo. Apie vidurdienį (prasėdėjus ant kėdės ištisas 24 valandas be maisto ir miego) pagaliau atėjo Dembo ir surašė pirmąjį mano byloje parodymą. Viskas vyko korektiškai, nieko prirašyti jis nebandė. Aš gi parodžiau, kad paleistas iš kariuomenės, visus 4 mėnesius bandžiau susirasti darbą, bet niekur nepriėmė. Supratęs, kad Lietuvoje gyventi nebeįmanoma, nutariau per Vokietiją vykti Amerikon, kadangi Brooklyne gyvena mano dėdė. 8 val. vakaro nuvedė į rūsį, kur buvo saugumo rūmų komendantūra. Ten komendantas – irgi lietuvis, bet nepažįstamas, jau pagyvenęs inteligentiškos išvaizdos vyras – užprotestavo, kam prie mano bylos daiktinių įrodymų pridėtas pas mane rastas sodininko peilis, nes nesu kaltinamas nužudymu.

Pagaliau komendantas nusiramino ir ruselis, kuris žmonai perdavė pinigus, „juoduoju varnu“ nuvežė mane į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą Mickevičiaus gatvėje. Ten raštininkas surašė visus man paliktus daiktus: laikrodį, vestuvinį žiedą, sidabrinį portsigarą, pinigus ir kitką; išpjovė visas rūbų sagas ir kilpas; atėmė diržą bei petnešas ir kelnes rankomis prilaikantį nuvedė kalėjimo vidun. Užlipus į trečiąjį aukštą, buvau perduotas skyriaus prižiūrėtojui, kuris tuoj liepė čia pat koridoriuje nuogai nusirengti, nuodugniai apieškojo mano rūbus, apžiūrėjo visas intymias kūno vietas ir burną. Tada grąžino rūbus, pypkę, papirosus, liepė apsirengti ir įstūmė į vieną kamerą. Tai buvo kovo 8 d. vakare.

Iš šviesaus koridoriaus staiga patekęs į silpnai apšviestą nemažą kamerą, apstulbau. Prieš mane stovėjo ilgas per visą kamerą stalas, iš abiejų pusių apsėstas išbalusių tarsi lavonai žmonių. Tokių pat „lavonų“ buvo apsčiai ir pasieniais ant čiužinių. Vienas iš sėdėjusių prie stalo, žilabarzdis senukas pagaliau paklausė, kas esu. Atraportavau, jog Lietuvos kariuomenės pulkininkas, „baisiai“ nusikaltęs Sovietų Lietuvai. „O mane ar pažįsti?“ – paklausė senukas. Geriau įsižiūrėjęs pasakiau, kad lyg panašus į buvusį teisingumo ministerį p. Gudauskį[12]. „Tas pats ir esu“, – atsakė senukas. Mat jis buvo kameros vyresnysis ir aš tuoj buvau priimtas kaip savas.

Užlipus į trečiąjį aukštą, buvau perduotas skyriaus prižiūrėtojui, kuris tuoj liepė čia pat koridoriuje nuogai nusirengti, nuodugniai apieškojo mano rūbus, apžiūrėjo visas intymias kūno vietas ir burną.

Nors jau dvi dienas nebuvau valgęs, apie alkį net negalvojau. Norėjosi tik rūkyti. Pasiklausiau senuko. Jis atsakė, kad rūkoma, jei turima. Dar turėjau 8 papirosus, jaučiausi turtingas, nes apie rytojų negalvojau – ką gi planuoti patekus į bolševikų kalėjimą. Pasiūliau papirosų ir kitiems, pats likau be rūkalų. Taip susipažinau su keletu kalinių. Vienas iš jų, Vytautas Statkus – buvusio Valstybės saugumo departamento direktoriaus brolis[13], – ypač draudė kitus vaišinti rūkalais, nes jų gauti būsią labai sunku, o be jų bus labai liūdna. Deja, jau buvo per vėlu. Vėliau jis, būdamas taupus ir labai jau šykštus, pats mane retkarčiais vaišindavo iš savo išteklių. Pastebėjau, kad kiti kaliniai jo nekentė. Mat buvo didelis egoistas, priekabus, nenuolaidus, agresyvus bei išdidus. Greit jo rūkalų atsargas kažkas naktį nukniaukė, nors saugodavo po galva. Jo pasipiktinimas buvo baisiausias.

Vogdavo vienas iš kito ką tik galėdavo, o ypač duoną ir rūkalus. Kameroje buvo apie 30 žmonių, nors Nepriklausomybės laikais ten buvo vietos tik 8 lovoms. Dabar lovų nebuvo, tik ant grindų pasieniais numesti sutriušę čiužiniai. Man, vakare atvykusiam, čiužinio nedavė (jį kartu su sena kareiviška antklode gavau tik kitą dieną), tad teko miegoti pasitiesus paltą tarp Statkaus ir buvusio Jonavos valsčiaus sekretoriaus. Išsimiegojau karališkai, nejausdamas nei blakių, nei kitokių parazitų.

Ryte jau kaip senas kalinys su visa kamera atlikau visus reikalus ir nusiprausiau. Gavęs svarą juodos, sunkios duonos ir puodelį saldintos kavos, prarijau viską, kaip šuo muilą, o pavaišintas, kad ir ne visu papirosu, pasijutau nebe toks prislėgtas. Juo labiau kad kameroje atsirado daugiau pažinčių ir visiems turėjau pasakoti naujienas, kurių jie, seniai besėdėdami, buvo ištroškę. Žinoma, jokių linksmų naujienų jiems pranešti neturėjau. Kameroje buvo apie 15 metų berniukas lenkas ir keliolika vyrukų, pabėgusių iš Klaipėdos krašto. Jie ten bernavo pas ūkininkus ir pabėgdami, kaipo nekenčiamiems buožėms, pridarė eibių. Slapta grįžę Lietuvon pas „darbininkų valdžią“ tikėjosi ir patys valžion pakliūti, tačiau greitai buvo sugaudyti kaip šnipai ir sėdėjo kalėjime iki bolševikų pasitraukimo.

Jų nuotaikos buvo nekokios: atsidūrę už grotų, bijojo vokiečių–sovietų karo, nes galėjo nukentėti už klaipėdiečiams ūkininkams padarytas skriaudas. Kiti gi laukė karo kaip vienintelio išganymo. O kalbų apie būsimą karą nestigo: kalbėjo apie jį lietuviai, tikėdamiesi ištrūkti iš kompartijos globos, nes vokiečius vis dėlto vertino geriau; kalbėjo ir vokiečiai, ypač išvykstantys, kad greitai visi grįšią; pagaliau kalbėjo ir bolševikai, teigdami, kad jų draugystė su vokiečiais laikina ir falšyva, tesanti aplinkybių ir politikos išdava. Matėme ir žinojome, kad sovietai vis didina savo kariuomenę Lietuvoje, vis skuba įrengti naujus didžiulius aerodromus, stato bunkerius ir kliūtis pasienyje.

Bolševikų kalėjiman patekus, ypač pagal jų baudžiamojo kodekso 58 straipsnį – už šnipinėjimą ar kitus politinius nusikaltimus (o jų supratimu, viskas yra politika) – gresia mažiausiai 8–10 metų Sibiro (jei tardant nenukankina). Todėl buvo svarbu kuo ilgiau užsitęsti tardymą, kad ir koks jis būtų, kad nespėtų iki karo išvežti Sibiran ir gal įvyktų stebuklas – išlaisvinimas. Kad būtų įmanoma ir iš Sibiro grįžti, niekam ir į galvą neatėjo. Ten patekus – amen. Todėl ir kameroje buvo dvi grupės, du lageriai – nebuvo vienybės, atvirumo, pasitikėjimo. Dažnai būdavo grasinama pranešti prižiūrėtojui, kad tie ir tie yra smetonininkai, vokiečių belaukią. Dėl to atvirų bendrų politinių pasikalbėjimų buvo vengiama, ir tik dviese patylomis, ir dažnai rusiškai, tomis temomis būdavo pasikalbama, kad prijaučiantys sovietams nesuprastų.

Ponas Gudauskis jau 7 mėnesius sėdėjo. Buvo dar ir ilgasis Pranas Pračkys, buvęs muitinės Klaipėdos krašte tarnautojas, sugautas bandantis pereiti sieną į Vokietiją. Vėliau, jį betardydami, buvo nusigabenę į saugumo rūmus ir ten prikaustę retežiais prie sienos. Grįžo išvargintas, su kankinimo žymėmis ant rankų riešų. Buvo ir kriminalinis nusikaltėlis, svieto perėjūnas, stambus ir tvirtas kaip gorila vyras, kuris jėga ir brutalumu dažnai mėgindavo įveikti kameros draugus ir įgyti privilegijų. Jo pavardės nebepamenu. Kamera buvo laikoma esanti šnipų, tad tokie kaip šis vyras galėjo nebaudžiamai savavaliauti. Šio vyro palankumą įgijau atiduodamas sriubos ir duonos likučius, nes jis amžinai būdavo alkanas. Pritrūkę rūkalų, gražiai išskaptavome mano priskretusios pypkės vidų ir, suvynioję tuos trupinius į popierių, gardžiavomės berūką.

Rūkymo problema buvo baisi, nes rūkalių buvo arti 20, o iki mano atvykimo ten kartą per 4–6 savaites tik du gaudavo nusipirkti po 200 papirosų kalėjimo krautuvėje (Gudauskis ir Statkus). Kadangi Gudauskis beveik nerūkė, tai savo papirosus išdalindavo rūkaliams. Porą dienų kamera skendėdavo dūmuose. Statkus papirosų niekam nedalindavo, o stengdavosi išmainyti į cukrų, duoną ar dar ką nors. Užtat beveik visi jo ir nekentė.

Po kelių dienų mane pašaukė pas fotografą ir nufotografavo, o dar po kurio laiko nukirpo plaukus ir ūsus. Pirmam tardymui buvau pakviestas gal po 2 savaičių. Kalėjime tardė rusas. Jis buvo gana mandagus ir, man vis kartojant pirmąjį parodymą, nekibo, o surašęs, ką sakiau iš naujo, liepdavo išvesti. Po kurio laiko tardė kitas rusas. Šis pradėjo nuo bjauriausio rusiško koneveikimo ir keiksmų, o kartą net buvo atsistojęs mušti. Mudu buvome vienoje iš lentinių pertvarėlių-kambarėlių. Sėdėjau ant taburetės. Atsistojau, pagriebiau už taburetės ir pareiškiau, kad ginsiuos, nesiduosiu mušamas, nes tai, kaip ir keiksmai, Stalino konstitucijos ir jų baudžiamojo proceso yra draudžiami ir jis nukentėsiąs. Dar kiek pakoneveikęs, tardytojas atlyžo ir toliau rašė protokolą manęs net neklausdamas. Kartą buvo suvedęs akistaton su Tautvila-Pusdešriu, tame pačiame kalėjime sėdėjusiu. Tasai patvirtino mano parodymus.

Porą dienų kamera skendėdavo dūmuose. Statkus papirosų niekam nedalindavo, o stengdavosi išmainyti į cukrų, duoną ar dar ką nors.

Kurį laiką nebebuvau tardomas ir maniau, kad mane užmiršo. Bet ne. Kartą vėl pakvietęs tardytojas davė susipažinti su byla. Joje neradau nieko daugiau inkriminuojančio, bet tardytojo nutarime radau teiginį, kad turėjau ryšių su vokiečių šnipų organizacija. Šis nusikalstamas darbas turėjo būti įvertintas pagal kelis baudžiamojo kodekso 58 straipsnio punktus. Tardytojas jau norėjo perduoti bylą NKVD teismui. Šito labiausiai bijojau, nes greitai būtų atėjęs nuosprendis keleriems ar keliolikai metų į Sibirą, o iš ten – tik pas Abraomą. Dėl visa ko laikiau susitaupęs dviejų dienų duonos davinį ir apie svarą cukraus, kad kelionėje nemirčiau badu ar galėčiau kurį laiką verstis, jei pavyktų pabėgti. Užprotestavau, kad kaltinamasis nutarimas neatitinka bylos duomenų, nes apie jokią vokiečių šnipų organizaciją joje visai nieko nėra. Reikalavau, kad tęstų tardymą, apklaustų dar keletą liudytojų (nurodžiau tuos, kurie jau buvo Vokietijon emigravę ir negalėjau jiems pakenkti). Surašęs tai į protokolą, tardytojas mane atleido. O ką darys, kažin ar jis pats žinojo. Ką tardytojas veikė mano byloje po to, taip ir nesužinojau, nes tardyti nebekvietė.

Greitai keliems iš kameros draugų buvo pranešta, kad teismas juos nubaudęs 8 ar 10 metų Sibiro, ir išlydėjome juos (iki kameros durų, žinoma). Su jais išvyko ir lenkiukas, ir buvęs Jonavos valsčiaus sekretorius. Buvo kameroje ir jaunas vyrukas, Lietuvos jūrininkas, labai atkaklus patriotas, nuolat kovojęs ir priešinęsis prižiūrėtojams, geriausiai mokėjęs Morzės abėcėle susistuksenti su kitomis kameromis. Pagaliau jį nubaudė 2 paromis karcerio ir žiemą vienmarškinį uždarė. Laimė, suspėjo pasiimti rankšluostį. Rūsyje, vienutėje, kurios langas buvo be stiklo, iškaleno dantimis dvi paras, tik kartą gavęs duonos ir kiek vandens. Rankšluosčiu galvą susisupdavęs ir dėl to nesušalęs, nes galva ir veidas labiausiai nuo šalčio kenčia. Jam grįžus, globojome, kiek galėjome, kol jaunas organizmas nugalėjo ir tik paprastą slogą gavo.

Po mėnesio prižiūrėtojas išdalino popierėlius užrašyti užsakymus kalėjimo krautuvėje. Užsisakyti galėjo visi, bet gaudavo tik tie, kurie turėjo pinigų raštinėje. Gudauskiui pinigų raštinėn atsiuntė žmona, o aš pats pasilikau daugiau kaip 100 rublių. Tačiau, pavyzdžiui, pas suimtą Pračkį rado daugiau kaip 2000 rublių ir juos pridėjo prie daiktinių įrodymų. Todėl jis negalėjo pirkti krautuvėje, o artimieji nežinojo, kur jis yra. Kartą per mėnesį ar kas 5–6 savaites buvo galima užsisakyti kilogramą lašinių, cukraus, muilo ir 200 papirosų. Užsisakiau viską, bet lašinius ir cukrų per leitenantą Ivašauską[14], sėdėjusį antrame aukšte po mumis, pro langą išmainiau į rūkalus. Irgi buvau alkanas, tačiau mačiau, kaip kenčia rūkaliai, todėl nutariau rūkalais įvesti taiką kameroje. Neišdalinau jų, kaip kad Gudauskis darydavo. Sugalvojau ir įtikinau jį, kad taupiai rūkydami, tik po kartą kitą kasdien, žmonės bus ramesni, nebus kruvinų muštynių, bus didesnė vienybė. O kas žino, ko tenka laukti...

Nutariau visus savo ir Gudauskio papirosus laikyti pas save (po galva, žinoma) ir kasdien visiems rūkaliams padalinti veltui. Statkus planui nepritarė ir į mano banką papirosų nedavė. Tiesa, po kelių dienų naktį juos kažkas pavogė ir dar buvo išjuoktas už egoizmą ir šykštumą. Mano banke susikaupė arti 800 papirosų, t. y. visiems po 2 papirosus per dieną. Kai visiems tą mūsų su Gudauskiu nutarimą pranešiau ir kiekvienas rūkalius gaudavo po 2 papirosus per dieną, visi pradėjo rūkyti taupiai, nes avanso neduodavau (nebent iš naktinio tardymo grįžtų sumuštas, kad nusiramintų). Užtat Gudauskio ir mano autoritetas kameroje staiga pakilo ir bolševikų draugai užsičiaupė.

Po kito pirkimo nebegalėjau iškeisti lašinių bei cukraus, nes mūsų mainus pro langą vadovybė pastebėjo ir nutvėrė. Tą mėnesį kiekvienas tegavo 3⁄4 papiroso per dieną, bet tai buvo vis šis tas. Man, pavyzdžiui, užtekdavo trijų dūmų, kad pajusčiau nikotino veikimą, o papirosas tokių dūmų turėdavo iki 12, taigi po kiekvieno valgio buvo galima parūkyti. Kad ir kaip sunku bei nejauku buvo kameroje, kankino blakės ir utėlės, tačiau galint nors retkarčiais parūkyti, vyrų nuotaika pasitaisė, atsirado dvasinė lygsvara. Vėliau kas dešimtą dieną nuvesdavo pirtin po dušu, o rūbus sukišdavo į dezinfektorių. Per tą laiką kamerą net keletą kartų išbaltino, nes kruvinos užmuštų blakių dėmės pernelyg greitai išmargindavo sienas.

Po poros mėnesių žmona atsiuntė skalbinių, o į pabaigą gavau dar kelis tokius siuntinius, todėl skalbinių buvau net per turtingas! Kartais, porą kartų per savaitę, išvesdavo į kieme padarytus užtvarus pasivaikščioti ir nors kiek tyru oru pakvėpuoti. Tačiau greitai vėl už ką nors nubausdavo visą kamerą porai savaičių be išėjimo. Garde buvo galima tik sukti ratą pasieniais laikant rankas už nugaros ir nė su kuo nesikalbant. Tik kameroje nedrausdavo kalbėtis. Pro langus nieko, be dangaus mėlynės, nesimatė, nes apačioje stiklai buvo nepermatomi, vieliniu tinklu sustiprinti. Drąsesni retkarčiais užšokdavo ant palangės ir trumpai pažvelgdavo į gatvę, kuri iš trečio aukšto buvo gerai matyti. Dažnai pro skylutę kameron pažvelgiantis prižiūrėtojas tokius stebėtojus nutverdavo, pranešdavo vadovybei, o ši bausdavo. Vėliau ant langų iš lauko pritaisė medines langines ir kameras visai užtamsino. Nė užsilipus nebuvo galima nieko pamatyti.

Pietums kasdien gaudavome po samtį kopūstų, griežčių ar burokų sriubos su keliomis bulvėmis ir mėsos kvapu. Sriuba būdavo skysta ir neriebi, bet badu nemirsi, tik pamažu liesėsi, silpnėsi. Vakarienei gaudavome po kaušą labai skystos kokių nors kruopų košės. Ir tai viskas. Kai kas iš ėdresnių išprašydavo iš prižiūrėtojų, jeigu tiems likdavo, sriubos ar košės priedo. Kameros buvo perpildytos, su kaliniais elgiamasi žiauriai, tačiau apskritai reikia pripažinti, kad maitinimas ir laikymo sąlygos bolševikų kalėjime buvo nelauktai geresnės, nei teko girdėti. Kaip minėjau, kiek mažesnė dalis kalinių viltingai laukė sovietų–vokiečių karo, bandydami kaip nors užvilkinti tardymą ir išvengti išvežimo į Sibirą. Nors Morzės abėcėle kiek susikalbėdavome su kitomis kameromis (naudodavome šaukštą ir puodelį), žinios iš laisvės, t. y. iš už kalėjimo ribų, buvo menkos, skurdžios. Pavyzdžiui, apie masines deportacijas nieko nežinojome.

Ir aš išmokau Morzės abėcėlę, bet susikalbėti nepajėgiau, nes viena ausimi neprigirdžiu. Gretimoje kameroje sėdėjo pulkininkas Saladžius. Pagaliau gegužės mėn. kameron pateko prie Vokietijos sienos sugautas ryšininkas atsargos leitenantas Dambrauskas[15]. Jis buvo sugautas su ginklu vienoje klebonijoje ir buvo įsitikinęs, kad klebonas jį išdavė. Manė, kad jį, kaipo šnipą, tuoj sušaudys, bet iki karo jo net nespėjo ištardyti. Pateko kameron ir kažkoks jaunikaitis mokytojas, kurio kalbos mums pasirodė įtartinos, todėl vengėme su juo atvirai kalbėtis. Kiek žinau, vokiečiams užėjus, jį matė bėgantį Rusijos link, nors buvo suvalkietis, o mokytojavo kažkur Klaipėdos krašte.

Kambarys skendėjo dūmuose, dvokė neapsakomai – mat iš baimės daug kam vidurius paleido. Nors prižiūrėtojas retkarčiais ir pažvelgdavo pro langelį duryse, mūsų užsibarikadavimo nepastebėjo.

Su Dambrausku, kuris tvirtino, kad karas turėjęs prasidėti apie gegužės 15 ir atidėtas tik trumpam laikui, pradėjome tartis, kaip pasipriešinti kalinių išvežimui karui prasidėjus. Galvojau, kad vienintelis pasipriešinimo būdas tėra neįsileisti į kamerą. Trumpam tai buvo įmanoma. Kiekvienas turėjome bent po rankšluostį. Pasidarius virves, jomis buvo galima pririšti prie durų – sunkių, geležinių, atidaromų į koridorių – du ilgus suolus, stovinčius pasienyje. Tokiu būdu durų nebūtų galima atidaryti iš lauko. Kadangi niekas nesugalvojo nieko gudresnio, tai šis sumanymas vienminčių buvo priimtas ir net perduotas gretimoms kameroms.

Birželio viduryje vėl gavome kalėjimo krautuvėje nusipirkti rūkalų, riebalų ir cukraus. Šį kartą išėjo po pusantro papiroso kiekvienam rūkaliui. Birželio 22 dieną, ankstų sekmadienio rytą, išgirdome lauke sprogimus, bet ką jie reiškė, iš pradžių nežinojome. Dienos metu buvo girdėti ir daugiau sprogimų. Be to, lėktuvų burzgimas ir kalėjimo tarnautojų nervingumas įtikino mus, kad tai ne manevrai, o lauktojo karo pradžia. Dambrausko žiniomis, Kaune turėjo nusileisti oro desantas ir išlaisvinti kalinius. Tą dieną nė išvietėn nieko iš kameros neišleido (teko naudotis paraška, kuri nuolat prie durų stovėjo; ja mažai kas naudojosi, ir tai tik naktį, o kasryt išplaudavome). Pusryčius ir pietus dar gavome. Mūsų pačių ir prižiūrėtojų nervingumas vis didėjo. O lauktas desantas vis nesirodė. Jautėme, kad artėja baisioji valanda.

Pavakary nutarėme užsibarikaduoti, kad nebūtų per vėlu. Kita vertus, bijojome ir per anksti tai padaryti. Surinkome ir surišome rankšluosčius, suguldėme prie sienos suolus. Kai pradėjome rišti duris, mūsų tikslą su- prato visi kaliniai kameroje. Tie, kurie labiau bijojo vokiečių nei bolševikų, šoko mums trukdyti šaukdami, kad su mumis, vokietininkais, nesutinka. Esą verčiau kur nors teišveža, nei palieka laukti vokiečių. Be to, bolševikai už tokius veiksmus visą kamerą išžudysiantys. Jų argumentai ir kumščiai buvo stiprūs, tačiau per kilusias masines muštynes mums pavyko juos nustumti nuo durų ir duris pririšti. Patys puikiai supratome, kad rizikuojame, tad drebėdami laukėme pasekmių. Tuo tarpu išdalijau vyrams papirosus, kad nors kiek aprimtų, ir pasižadėjome, jei reikės, prisiimti visą kaltę. Tai kiek paveikė ir nuramino. Kambarys skendėjo dūmuose, dvokė neapsakomai – mat iš baimės daug kam vidurius paleido. Nors prižiūrėtojas retkarčiais ir pažvelgdavo pro langelį duryse, mūsų užsibarikadavimo nepastebėjo.

Sutemus išgirdome mašinų burzgimą kieme. Kiek palaukus, pasigirdo stiprūs didelio skaičiaus žmonių žingsniai mūsų aukšto koridoriuje.

Mūsų ir širdys nustojo plakusios. Užlipinome popieriumi durų akutę, išsukome lemputę virš durų ir paskendome tamsoje, pasieniais susigūžę. Išgirdome rakinant ir laužiant kitų kamerų duris (turėjo laužti, nes ir ten buvo užsirišę). Balsai ir keiksmai artėjo prie mūsų. Pasigirdo rakto girgždėjimas duryse, patampymas, keiksmai – ir vėl nutolo koridoriumi. Laimėjome, bet ar ilgam? Greitai pasigirdo grįžtančiųjų žingsniai ir žvėriški tempiamų kalinių šauksmai. Vienas vis bliovė ir šaukė: „Nešaudykit, aš nekaltas!“ Kiti stvėrėsi už kiekvienos briaunos jėga tempiami iš kamerų vienučių, kurios buvo kitame už mūsų koridoriuje, tame pačiame aukšte. Kiek jų išvežė, nežinojome. Jie ten buvo taip stipriai saugomi, kad negalėjome su jais susikalbėti bei susitarti. Kiekvienoje vienutėje buvo po kelis kalinius. Durys buvo medinės, tai vargu ar jie būtų galėję užsibarikaduoti.

Kalėjimo kieme pasigirdo keletas šūvių, riksmas ir išvažiuojančios mašinos burzgimas. Kurį laiką dar girdėjome prižiūrėtojų žingsnius koridoriuje, bet greitai nutilo. Ramu viduje, ramu ir lauke. Jei Kaunas dar neužimtas – perspektyvos blogos. Negalėdami išvežti, bolševikai turėjo mus sudeginti ar susprogdinti. Taigi nervai buvo be galo įtempti ir apie miegą niekas nė negalvojo. Taip sulaukėme birželio 23-iosios ryto. Tylu, lyg kalėjimas būtų tuščias. Tačiau netrukus kitose kamerose kilo baisus triukšmas, nes kaliniai mėgino suolais išmušti užrakintas duris. Norėdami bent kiek susiorientuoti, surizikavome atkabinti vienos langinės kablį. Tai nesunkiai pavyko. Langinė pasviro ir pamatėme dalį gatvės. Joje buvo pilna pasimetusių žmonių ir į abi puses einančių sovietų kariuomenės dalinių. Reiškia, vokiečių dar nėra! Tada pradėjome šaukti kitoms kameroms, kad nelaužtų durų, nekeltų baisaus triukšmo, nes išgirdę sovietų kariai gali mus tuoj likviduoti.

Netrukus iš lauko pasigirdo vyro balsas lietuviškai: „Vyrai, nesijaudinkite, mes jus greitai išlaisvinsime!“ Bet raminimai mažai padėjo, nes durų daužymas nesiliovė. Greitai vėl pasigirdo iš lauko šįkart moteriškas balsas: „Vyrai, aš turiu raktus ir tuoj visus išleisim!“ Po keliolikos nerimo minučių visos durys buvo atrakintos ir kaliniai išvirto į koridorius. Kaip vėliau paaiškėjo, NKVD viršūnės, nujausdamos blogį, jau penktadienį apleido Kauną. Jų pavaldiniai, vis žemyn perduodami savo pareigas, vienas po kito pasekė viršininkų pavyzdžiu. Sekmadienio vakare su keliais šimtais vis dėlto ištrauktų kalinių išvyko į Rytus ir likusieji pareigūnai. Prižiūrėtojai daugiausia buvo lietuviai. Iš pradžių suklaidinti bei suagituoti, bet ilgainiui supratę klastą, nepanoro ilgiau rizikuoti, vienas po kito išsibėgiojo palikdami, deja, užrakintas kameras. Moterų skyriuje durys buvo medinės, jas pavyko išlaužti, per išdaužtą langą išlipti į kiemą, patekti į atdarą raštinę ir, suradus ten tebekabančius raktus, mus visus išlaisvinti.

Bet ką daryti išėjus iš kamerų, jei gatvėmis tebežygiuoja sovietų daliniai? Buvo sudarytas neva komitetas nuspręsti, bet jo mažai kas klausė. Greitai visi kaliniai išsipylė kalėjimo kieman. Komitete, pamenu, buvo ir gen. Rėklaitis[16]. Vis dėlto tuoj buvo sutarta uždaryti kalėjimo vartus ir tik mažomis grupelėmis išleisti, bet be teisės grįžti atgal, jei gatvėje kas nors persekiotų. Nieko nelaukdami mudu su Gudauskiu išsmukome pro vartus į gatvę. Abu apžėlę kelių savaičių barzdomis, išbalę, žieminiais rūbais, nors birželio 23 d. buvo puikus, šiltas oras. Paėję porą kvartalų Laisvės alėjos link, greitai supratome, kad vilkint žieminiais rūbais ir su ryšulėliais – į kalėjimą atsiųstais skalbiniais – pavojinga eiti, nes per daug jau visiems aišku, kas mes ir iš kur. Pamenu, vienas sutiktas nepažįstamasis tik paklausė: „Ką, jau paleidžia?“ „Jau“, – atsakėme ir skubiai įsmukome į vieno advokato, Gudauskio draugo, butą, ir paprašėme laikinai pasaugoti mūsų daiktus, o patys vėl išbėgome lauk, namų link, kad tik kuo toliau nuo kalėjimo atsidurtume. Bijojome gaudynių. Tačiau sovietų kariai jokio dėmesio į žmones nekreipė.

Eidamas Mickevičiaus gatve, pamačiau žmonos siuvėją, besikalbančią su kitais. Staiga ji sušuko: „O, Dieve, čia gi pulkininkas!“ Tai mane dar labiau paskatino skubintis namo į Kapsų gatvę, kad kaip nors pakeisčiau išvaizdą ir apsiginkluočiau namie paslėptu pistoletu. Kapsų gatvėje iš tolo pamačiau žmoną, ant šaligatvio su kažkokia moteriške besikalbančią. Staiga ji pažino mane ir puolė artyn. Iš susijaudinimo taip nusilpo, kad vos parvedžiau namo. Vaikai iš karto manęs nepažino, manė, kad tai tėvas Rokas. Greit persirengiau, nusiskutau, bet apsiginkluoti nepavyko, nes, deja, mano pistoletą kratos metu surado. Beginklis nieko negalėjau veikti. Beliko tik slapstytis. Susišaudymai buvo girdėti visą dieną, naktį, taip pat ir antradienį. Ir visą laiką keliais į Rytus traukė sovietų kariuomenė. Kaune niekas jų iš oro nebombardavo. Jau pirmadienį lietuviams partizanams pavyko užimti radijo stotį ir prabilti lietuviškai. Tik trečiadienį šešetas vokietukų, partizanų priprašyti, įžengė į Kauną ir prabilo per radiją vokiškai. Girdi, Kaunas esąs jų užimtas.

Ketvirtadienį pradėta organizuoti Lietuvos kariuomenę ir mudu su sūnumi prisistatėme savanoriais. Užrašė abu, bet dar nepaėmė, paleido. Vėl gavau pistoletą ir 200 šovinių (viską išsaugojau iki 1944 metų, kada jau Vokietijoje, Mecklenburgo provincijoje, bijodamas bausmės, atidaviau mus aplankyti atvykusiam Zigmui Staugirdui. Jam dar anksčiau Lietuvoje atidaviau ir puikųjį Stucerį, o vokišką karišką šautuvą, gautą iš Baisogalos policijos, paslėpiau šiauduose per pirmąją nakvynę peržengus sieną į Klaipėdos kraštą, pakeliui į Bitėnus, kur gyveno Martynas Jankus[17]). Atžygiavusi vokiečių kariuomenės vadovybė sutrukdė organizuoti Lietuvos kariuomenę, nors ir pasiskelbė veikianti Lietuvos valdžia, nors veik visi valdininkai grįžo į savo postus, atsirado ir susitvarkė lietuviškoji policija, lietuviai perėmė ir kalėjimų administravimą. Tuomet atgavau ir Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo raštinėje rastus savo daiktus: vestuvinį žiedą, laikrodį, peilį, portsigarą ir kt. Tik pinigų nerasta. Iš kalinimo bylos išplėšiau savo fotografiją ir gavau pažymėjimą, kad kalėjime išbuvau nuo kovo 7 d. iki birželio 23 d. kaipo politinis kalinys.

PAAIŠKINIMAI

[11] Icikas Demba (Dembo, 1901–1983) – komunistinio judėjimo dalyvis. 1928–1931 ir 1934–1940 m. kalėjo. 1940–1941 ir 1944–1947 m. dirbo sovietiniame saugume. Vėliau dirbo Partijos istorijos institute, Spaustuvių tresto direktoriumi.

[12] Jonas Gudauskis (1890–1980) – teisininkas. 1933–1940 m. buvo Apeliacinių rūmų pirmininkas su pertrauka, kai 1938 m. gruodžio 5 d. – 1939 m. kovo 28 d. buvo teisingumo ministras. Sovietų Sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą, lapkričio 3 d. suimtas, kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Prasidėjus Vokietijos–SSRS karui, išėjo laisvėn. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1949 m. emigravo į JAV.

[13] Arba klaidingas, arba tai antras vardas. 1941 m. sausio 11 d. buvo suimtas buvusiojo Valstybės saugumo departamento direktoriaus Jono Statkaus-Stacevičiaus brolis Antanas. Kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Prasidėjus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karui, išėjo laisvėn.

[14] Juozui Ivašauskui 1937 m. buvo suteiktas majoro laipsnis.

[15] Marijonas Dombrauskas (1912–1989) – leitenantas. Literatūroje dažniausiai vadinamas Dambrausku. 1936 m. baigė karo mokyklą. Tarnavo 3-iajame pėstininkų pulke. Sovietų Sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą, rugsėjo mėn. išleistas į atsargą. Vėliau pabėgo į Vokietiją. Grįžęs į Lietuvą su Kazio Škirpos instrukcijomis LAF veiklai Lietuvoje, gegužės 15 d. buvo suimtas, kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Prasidėjus Vokietijos–SSRS karui išėjo laisvėn. Dalyvavo antinacinėje rezistencijoje. 1944 m. rugpjūčio mėn. įstojo į Tėvynės apsaugos rinktinę, spalio mėn. dalyvavo kautynėse su Raudonąja armija prie Sedos. Vėliau pasitraukė į Vokietiją. 1949 m. emigravo į JAV.

[16] Mikas Rėklaitis (1895–1976) – divizijos generolas, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. 1915 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją. 1916 m. pradžioje buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Baigė Aleksejaus karo mokyklą Maskvoje. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. 1918 m. rudenį grįžo į Lietuvą. 1919 m. sausio mėn. savanoriu stojo į 1-ąjį pėstininkų pulką Alytuje. Dalyvavo kovose su bolševikais ir Lenkijos kariniais daliniais. 1923 m. paskirtas į I karo apygardos štabą, 1927 m. – Kėdainių apskrities karo komendantu. 1930 m. paskirtas 1-ojo pėstininkų pulko vadu. 1935–1940 m. – 3-iosios pėstininkų divizijos vadas. 1938 m. pakeltas į divizijos generolus. Sovietų Sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą, birželio 25 d. iš kariuomenės atleistas. 1941 m. birželio 11 d. suimtas, kalintas Kaune. Šeima ištremta į Sibirą. Prasidėjus Vokietijos–SSRS karui, išėjo laisvėn. 1941 m. birželio 24 d. Laikinosios vyriausybės paskirtas Lietuvos ginkluotųjų pajėgų štabo viršininku. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1949 m. emigravo į JAV.

[17] Martynas Jankus (1858–1946) – Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, publicistas, spaustuvininkas, vienas iš „Aušros“ leidėjų. Vokietijai 1939 m. atplėšus nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą, iš Bitėnų atvyko į Kauną. 1944 m. grįžo į Bitėnus, tačiau buvo priverstas evakuotis į Vokietijos gilumą. Mirė Flensburge. 1993 m. perlaidotas Bitėnuose.