„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“, – būtent šie žodžiai skamba šio sekmadienio Evangelijoje pagal Joną. Juos esame ne kartą girdėję Bažnyčios liturgijos tekstuose ar katechezėse. Jie reiškia, kad Jėzaus gyvenimas ir laikysena žmogaus atžvilgiu yra būdas, leidžiantis kiekvienam iš mūsų gyventi ir patirti gyvenimo pilnatvę.
Tikrasis mūsų gyvenimo pilnatvės, tiesos ir kelio pavyzdys yra Jėzaus laikysena. Tai, kaip jis mato pasaulį, žmones ir kiekvieną iš mūsų. Jeigu mes turėtume galią perimti visus jo veiksmus, žodžius, dvasinį būdą, laikyseną vienas kito atžvilgiu, mes patys taptume pilni gyvenimo. Apie tai kalba Evangelija.
Ne kartą matome, kaip Jėzus sutinka paleistuvaujančią moterį, tačiau jos nesmerkia. Moters gyvenime jis ieško naujos galimybės, suteikiančios pilnatvę.
Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.
Kai mes kalbame apie Jėzų, kaip apie kelią, tiesą ir gyvenimą, mane ypač paliečia jo gebėjimas pamatyti ne paviršutiniškus, bet giliau esančius dalykus. Jėzaus žvilgsnis į žmogų, kitaip nei mūsų žvilgsnis į vienas kitą, yra ne žlugdantis, neveikiantis, kritikuojantis, bet pirmiausiai laiminantis ir kuriantis. Dievas, dovanodamas gyvenimą kiekvienam iš mūsų, pats tampa mūsų gyvenimu. Tai yra pavyzdys, kad mes, būdami panašūs į jį ir dovanodami vienas kitam gyvenimą, kuriantį ir laiminantį žvilgsnį, taptume patys pilni gyvenimo.
Daugumai žmonių dažnai sakau, jog tam, kad patirtume dangų, reikia juo gyventi. Tai yra tas pats, kas patirti atleidimą: atleidimą labiausiai patiria tas, kuris atleidžia iš savo širdies gelmių, nes jis žino, kiek valios ir pastangų reikia tam, kad pamirštum nuoskaudas, kad žinotum, kaip patirti dėkingumą, kaip išmokti dėkoti, kaip viską matyti kaip stebuklą.
Tam, kad patirtume dangų, reikia juo gyventi.
Turbūt tik tada, kai gebame dėkoti ir išgyventi laimę, dovanodami ją kitiems, išmokstame išvengti pykčio. Svarbiausia paleisti pyktį, nuoskaudas, baimes, paleisti tai, kas sutrikdina, ir kurti gyvenimą. Apie tai kalba ir Jėzus. Mūsų gerumas yra mums reikalingas, nes jis kuria mūsų pačių širdis.
Pragaras nėra vieta, į kurią mus nusiunčia Dievas. Pragaras yra vieta, kai mes iš savo gyvenimo, tarpusavio santykių išstumiame Dievą, kai išvarome meilę, supratingumą, atlaidumą, pradedame gyventi abejingumu ir tampame nejautrūs.
Brangus skaitytojau, šiandien linkiu tau ir sau atsiremti į Viešpaties Jėzaus Kristaus šio sekmadienio Evangelijoje pasakytą mintį, kad „aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“, ir įgyvendinti ją savo kūnu. Dievas mato mūsų pastangas, kad mes ne tik ieškome dangaus, bet įprasminame savo gyvenimą, kad ne tik trokštame atleidimo, bet ir tampame atleidimo ženklu vieni kitiems.
Labai dažnai norime, kad mus kiti suprastų, tačiau nieko nepadarome, kad suprastume kitus.
Labai dažnai norime, kad mums dėkotų, tačiau dėkingumą patiriame tada, kada patys išmokstame dėkoti. Labai norime, kad laimė aplankytų mus, tačiau mes patys tampame pilni laimės, kai dovanojame ją kitiems. Labai dažnai norime, kad mus kiti suprastų, tačiau nieko nepadarome, kad suprastume kitus. Šie Evangelijos ir Jėzaus principai, kuriais jis dovanoja savo mokiniams gyvenimą, yra mūsų gyvenimo ir susitikimo su Dievu principai. Dėl jų mes tampame pilni gyvenimo ir pažįstame Dievo veidą, kuris ateina mylėti ir padovanoti gyvenimą. Amen.
