Nuomonės

2020.05.01 13:01

Andrius Bielskis. Corpus Christi gegužės 1-ąją

Andrius Bielskis 2020.05.01 13:01

Pandemija ir karantinas keičia mūsų mėgavimosi kultūra įpročius. Kultūros badas – negalėjimas nueiti į teatrą ar koncertą – smogė ne tik jų kūrėjams, bet ir meno mylėtojams. Tiesa, perfrazuojant Thomo Manno „Daktaro Fausto“ velnią, sekuliarizuota kultūra iki šiol buvo semiama geležiniais kaušais ir dėl to taip visiems įgriso.

Pandemija ir karantinas keičia mūsų mėgavimosi kultūra įpročius. Kultūros badas – negalėjimas nueiti į teatrą ar koncertą – smogė ne tik jų kūrėjams, bet ir meno mylėtojams. Tiesa, perfrazuojant Thomo Manno Daktaro Fausto velnią, sekuliarizuota kultūra iki šiol buvo semiama geležiniais kaušais ir dėl to taip visiems įgriso. Tad galbūt trumpa pertrauka bus į naudą ir mums, ir kultūrai. Galbūt ji paskatins kultūros baruose dirbančiuosius ieškoti prasmių, kurios nesiduoda semiamos geležiniais kaušais.

Kai skambės šis komentaras bus saulėtas gegužės 1-osios rytas. Paprastai šią dieną kartu su draugais žygiuoju eitynėse švęsdamas tarptautinį darbininkų solidarumą. Šiais metais to padaryti, deja, mums nepavyks. Tačiau dėl to kova už darbininkų teises – orius atlyginimus bei pagarba ir laisve grįstus įvairaus darbo santykius – nei kiek nesumenksta.

Priešingai, pandemija ir karantinas demonstruoja, kokių yra svarbių, bet labai nuvertintų darbų.

Priešingai, pandemija ir karantinas demonstruoja, kokių yra svarbių, bet labai nuvertintų darbų. Tai gamyboje dirbančiųjų, o taip pat ir darbas, kuris, kaip pasakytų kairiosios feministės, yra susijęs su socialine reprodukcija. Pastaroji yra ne tik vaikų auginimas ir priežiūra, rūpinantis namų ūkiu, bet ir slaugos, socialinės rūpybos darbai, o taip pat bendruomenes palaikantys emociniai solidarumo saitai. Feminizmo teoretikė Nancy Fraser yra, žinoma, teisi, sakydama, kad šioje sferoje daugiausia dirba moterys ir kad jų pastangos buvo ir yra neleistinai nuvertintos, be to, dar ir nematomos. Iki pandemijos slaugių, valytojų ir mažiausiai apmokamų medicinos darbuotojų darbai buvo nematomi ir neaptarinėjami. Per mažai aptarinėjami jie ir dabar.

Gegužės 1-oji primena kaip tik tokių moterų ir vyrų teises ir jas ragina ginti. Sykiu ji gina ir proto, vaizduotės ir emocijų darbininkų – taip galima vadinti menininkų, mokslininkų, mokytojų, žurnalistų ir kitų kūrybinių grupių – darbą. Tai yra žmonių, kurių pastangos Lietuvoje yra taip pat neteisėtai nuvertintos. Tačiau jos nuvertintos dar ir dėl to, kad šie žmonės nesuvokė arba nenorėjo suvokti, kad yra darbininkai ir turi solidariai ir organizuotai ginti savo teises.

O šį suvokimą, tiesa, netiesiogiai, byloja sėkmingai į namus persikėlusio Kino pavasario filmas „Corpus Christi“. Tai filmas apie sutraukytus socialinės reprodukcijos saitus, apie tai, kaip disfunkciniai socialiniai ryšiai naikina jaunų žmonių likimus, o sykiu apie tai, kad Dievo išgelbėjimas veikia per tuos, kurie tiki juo, o ne per oficialiai dirbančius Bažnyčiai. Tai filmas apie malonę išsiliejančią per kalinio kūną, kurį įkvepia Bažnyčia, o vėliau jį sulaužo vien dėl to, kad nėra oficialiai įšventintas. Sykiu jis ir apie tai, kad Dievo kūnas visuomet yra tarp tų, kurie būdami sulaužyti ir stipriųjų pavergti, sugeba solidarizuotis ir veikti kartu.