Nuomonės

2020.05.09 09:35

Kaip rengtasi Lietuvos okupacijai ir kodėl raudonarmiečiai Lietuvą vadino „mažąja Amerika“

LRT ir Lietuvos istorijos institutas tęsia bendrą darbą skleisdami Lietuvos visuomenei kokybišką informaciją, padedančią plėsti humanitarinį akiratį ir kartu išgyventi karantino laikotarpį užsiimant prasminga veikla.

Šį sykį LRT skaitytojams siūlome ištraukas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio pulkininko leitenanto Antano Macelio (1897-1990) atsiminimų knygos „Antanas Macelis. Atsiminimai“ (kurią 2014-aisiais išleido Lietuvos istorijos instituto leidykla). Atsiminimus A. Macelis rašė po Antrojo pasaulinio karo su šeima išvykęs į JAV (rankraštis užbaigtas 1955-aisiais). Atsiminimus publikavimui paruošė (ir komentarus jiems parašė) istorikas Gediminas Rudis, kuris apie A. Macelio pasakojimą įvadiniame tekste yra taikliai pažymėjęs: „visa esmė slypi smulkmenose“.

Pirmajame prisiminimų fragmente atsiskleidžia karininko A.Macelio patirtys 1939-aisiais po Lietuvos ir Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo ir Raudonosios armijos 20 tūkstančių karių įgulos dislokavimo, kuomet sovietų režimas ėmė rengtis visiškai šalies okupacijai. Smulkios, iš pirmo žvilgsnio atrodytų nereikšmingos, detalės išryškėjančios Lietuvos karininkui bendraujant su Raudonosios armijos atstovais, padeda atskleisti tarp šių žmonių atsiveriančias fundamentalias kultūrines ir netgi civilizacines prieštaras.

I

1939 metų lapkričio mėnesį bolševikų bazės buvo įkurtos Vilniuje, Alytuje ir Gaižiūnų poligone. Mano nelaimei, buvau paskirtas ryšių karininku prie sovietų divizijos, įkurdintos Alytuje, ir lapkričio 16 d. nuvykau ten. Prieš tai dar Stalinas, pasaldindamas piliulę, grąžino Lietuvai Vilnių, bet ne su visu jo kraštu. Ta proga Petras Biržys – Pupų Dėdė – pradėjo viešai dainuoti: „Vilnius – mūsų, o mes – rusų!“

Dangus virš Lietuvos patamsėjo, bet lietuviai, nors ir suprato užgriuvusį pavojų, lygsvaros neprarado. Kita vertus, ir bolševikai, siekdami okupuoti kraštą apgaule, be kraujo praliejimo, neva nesikišo į mūsų vidaus reikalus. Bent iš pradžių. Kad jie Lietuvoje nesavavaliautų, niekur nelandžiotų, taip pat kad būtų sumažinta galimų nesusipratimų, buvo susitarta dėl ryšių karininkų.

Man buvo paskirtas lengvasis auto su šoferiu. Atsidūriau Alytuje. Apsigyvenau pas vieną advokatą netoli komendantūros ir šaulių klubo. Iš pradžių bolševikai neva naudojosi mano pagalba įsigydami jiems reikalingų gėrybių bei organizuodami duonos kepyklą. Kepykla buvo jau anksčiau įrengta ulonų kareivinių rajone, bet bolševikų žmonių Alytuje buvo kelis kartus daugiau, negu prieš tai mūsų kariuomenės, todėl duonos reikėjo daugiau. Čia jau teko pastebėti ir pajusti jų nepasitikėjimą Lietuvos pareigūnais ir buvo aišku, kad spręsdami pagal save, buvo įsitikinę, jog yra apstatyti mūsų šnipais. Net kiekvienas darbininkas jiems atrodė esąs šnipas, juo labiau kad žmonių su zuperiniais rūbais jie nesutiko, nes kiekvienas darbininkas ryšėdavo kaklaraištį. Todėl jie vengė priimti į darbą mūsų siūlomus asmenis, ėmė patys jų ieškoti.

Kartą su jų divizijos ūkio viršininku nuvykau į Alytaus kooperatyvą. Ten jie panoro šio bei to įsigyti. Paprašė kibirų. Kooperatyvo vedėjas pasiūlė arti šimto. Ūkio viršininkas pareikalavo keturių tūkstančių, manydamas nustebinti ir nugalėti tą „mažąją Ameriką“, kaip jie tada Lietuvą vadino (ir savo kareiviams, matantiems pilnas prekių vitrinas, mėgino aiškinti, kad tai tik propaganda, o krautuvės taip pat tuščios, kaip ir pas juos namie).

Net nemirktelėjęs kooperatyvo vedėjas sutiko kitą dieną kad ir keturis tūkstančius kibirų pristatyti, jei gaus tam skaičiui formalų užsakymą. Tokio didelio užsakymo jis, deja, nesulaukė – bolševikams visiškai pakako tiek kibirų, kiek buvo krautuvėje. Jau po trijų dienų tas pats ūkio viršininkas pasiskundė, kad ulonų kareivinėse užsikimšo visos išvietės ir jie jau plaukia srutose. Pranešiau asenizatoriams ir tie turėjo vargo, kol iš kanalizacijos iškrapštė visokiausio šlamšto: autų, skardinių dėžučių ir t. t. Toji bėda jiems dažnai pasikartodavo, ypač žiemą, ir asenizatoriai turėdavo gražaus darbo ir uždarbio, nors nelabai norėjo sumokėti, nusukdavo ar uždelsdavo. Tokia pat bėda atsitiko jiems ir dėl elektros, kurios jie tais pačiais laidais sunaudojo dvigubai daugiau, negu ulonų pulkas, nes degindavo ją ir dieną. Kai gavo elektros stoties sąskaitą, nustebo ir nenorėjo mokėti.

Man, Nepriklausomybės kare prieš juos kovojusiam ir jų nekenčiančiam, tai buvo sunkios pareigos, tuo labiau kad puikiai supratau, jog tas katės žaidimas su pele turi baigtis. Matydamas, kad jie mane ignoruoja ir vengia turėti reikalų, nes patys lengvai viską susiranda, jų draugystės ir neieškojau. Tik kartkartėmis paskambindavau jų divizijos vadui ir sutardavome laiką, kada galėsiu atvykti pas juos į štabą išsiaiškinti prisikaupusių nesusipratimų.

Tokių susitikimų buvo keletas, nes divizijos vado vis neva nebūdavo namie. Kiekvienas toks mano apsilankymas jų štabe būdavo iškilmingas. Nuvažiuodavau savo auto. Prie vartų sulaikydavo sargyba ir tik atėjęs budintis karininkas (командир) palydėdavo pas divizijos vadą. Pirmasis buvo apie 40 metų amžiaus, kombrigas. Kartą jis prasitarė man, kad jam čia nuobodu ir labai norėtų patekti į suomių frontą. Kur jis pateko, nežinau, bet greit atsirado kitas, daug vyresnis ir jau komdivas. Šis buvo liurbiškesnis, ramesnis.

Įėjęs į didelį vado kabinetą visada jį rasdavau prie rašomojo stalo. Pasisveikinę abu sėdėdavome tylėdami, kol įeidavo divizijos politrukas – totorius. Šiam pasisveikinus ir atsisėdus, divizijos vadas pradėdavo pokalbį. Jie būdavo trumpi. Atsisveikinęs ir jų visų ilgu koridoriumi už nugaros palydimas, išsinešdindavau, nebūdamas tikras, kad negausiu šūvio į sprandą ar pakaušį. Karininko pro sargybas praleistas savo auto grįždavau namo, t. y. į savo butą Alytuje.

Bolševikų divizijos vadui dažnai raštu pranešdavau apie įvykusius nesusipratimus. Raštus surašydavau ranka rusų kalba, bet lotyniškomis raidėmis. Nuorašus siųsdavau Kariuomenės štaban pulkininkui Valušiui[1], tuo laiku tiesioginiam mano viršininkui (ypatingųjų reikalų karininkui ryšiams su bazėmis). Bolševikų divizijos ūkio viršininkas (pulkininkas) stengėsi su manimi suartėti, kviesdavo papietauti šaulių klube (su šnapsu ir vis kiaulienos karbonadais), kalbino pereiti į jų kariuomenę žadėdamas pulkininko laipsnį ir puikią jų uniformą. Pajutau šlykštumą, kai pamėgino pamatuoti man savo kepurę su kuodu viršuje. Juokais pasakiau, kad ir Lietuvos kariuomenėje esu pulkininkas, todėl jo pasiūlymas nevilioja, nebent generolu paskirtų. Tuo kalba ir pasibaigė.

Ūkio viršininkas pareikalavo keturių tūkstančių, manydamas nustebinti ir nugalėti tą „mažąją Ameriką“, kaip jie tada Lietuvą vadino (ir savo kareiviams, matantiems pilnas prekių vitrinas, mėgino aiškinti, kad tai tik propaganda, o krautuvės taip pat tuščios, kaip ir pas juos namie).

Kartą jis man parodė du moteriškus rankinius laikrodukus, nupirktus savo dukroms. Sakė norįs parvežti lauktuvių, bet bijąs, kad važiuojant per sieną, pakratys ir atims. Po kurio laiko kažkur išvyko. Grįžęs staiga vieną vakarą atėjo pas mane ir pasiskundė, kad laikrodukai sustojo, o vietiniai laikrodininkai nesugebėjo pataisyti. Teigė, kad laikrodininkas jį apgavęs, prastus laikrodžius įpiršęs. Nuvedžiau pas laikrodininką ir paaiškėjo, kad abu laikrodukai per jėgą persukti, spyruoklės atsipalaidavusios. Po pusvalandžio bolševikas turėjo sutvarkytus abu laikrodžius.

Gyrėsi, jog namuose gyvenąs kambario ir virtuvės bute, turįs dvi lovas, stalą ir keturias taburetes. Gyrėsi esąs komunistas nuo 1919 metų ir rodė asmens bilietą (raudoną knygutę). Esąs kilimo rumunas ir galvojąs, kad „народ – сволочи. Его вот так нужно держать (sugniauždavo kumštį). Рузвельту руку подадим и в Берлине будем!“[2] Jis vis rodė norą pažiūrėti, kaip aš gyvenu Kaune, ir siūlėsi savo mašina parvežti. Aš gi vis atsikalbinėjau. Kartą, kai vienas automobiliu važiavau Kaunan, pamatęs mane Prienuose, prisiprašė pavežti mane ligi Kauno, kur esą turįs pasiuntinybėje reikalų. Nebuvo kaip išsisukti, todėl grąžinau savo šoferį į Alytų ir nuvažiavau Kaunan su bolševiku.

Kaune norėjau kur nors išlipti ir pėsčias pareiti namo, tačiau jis vis siūlėsi atvežti iki buto. Atvežęs pats pirmas išlipo ir paskambino užstodamas mane. Buvo jau žiemos vakaras. Atidariusi duris ir išvydusi uniformuotą bolševiką žmona baisiai išsigando ir atšoko nuo durų. O jisai klausia: „Здесь ли госпожа полковничиха живет?“[3] Prasistūmiau pro jį, ir tik pamačiusi mane, žmona atsigavo.

Pakvietėme jį ir šoferį vidun. Gyvenome tada kukliai atskirame vieno buto namelyje Kapsų gatvėje, nr. 12 (pas Noskovus). Visą namelį – 5 kambariai, virtuvė, sodelis ir nemažas tuščias daržas, bet be patogumų – nuomojome už 150 litų per mėnesį. Tuo metu pas mus gyveno ir žmonos seserėčia studentė Natalija Zvierevaitė. Suėjome į salionėlį, kuriame stovėjo ir mūsų pianinas. Salionėlio puošnumas abu bolševikus pribloškė, nors nieko ištaigingo nebuvo – gyvenome kukliai, bet, žinoma, ne sovietišku, o lietuvišku masteliu. Žmonai išėjus į valgomąjį paruošti šio to arbatėlei, ūkio viršininkas irgi nusekė. Teko tad ir man prisidėti ir ten sulaukėme vakarienės. Žmona turėjo ir šiek tiek degtinės, bet svečiai mažai valgė ir gėrė. Pulkininką nustebino, kad prie bendro stalo pakvietėme ir šoferį.

Reikia pripažinti, kad pastarasis, jaunas vyrukas, elgėsi gana padoriai, neišsišokdamas. Tik sviesto nevartojo. Šiaip pulkininko santykiai su savo šoferiu buvo gana draugiški. Užkandus ir šoferiui su studente sugrįžus salionėlin, mes trys (vaikai jau miegojo), likę valgomajame, stačiomis prie krosnies dar šnekučiavomės. Staiga pulkininkas suglaudė mane su žmona ragindamas pasibučiuoti, nes, girdi, esame seniai besimatę ir vienas kito pasiilgę. Glausdamas mudviejų galvas, jis tuo pat metu pabučiavo žmoną į kaklą. Nespėjau pamatyti, kaip nuskambėjo antausis. Žaibiškai sureagavusi į bučkį, žmona po to pati išsigando. Laukdamas pulkininko reakcijos, užčiuopiau kišenėje pistoletą.

Situacija buvo nejauki, bet bolševikas tuoj ėmė atsiprašinėti, vis kartodamas: „Простите, госпожа полковничиха – я нечаянно, я нечаянно.“[4] Žmona atsakė, kad ir ji reagavusi „нечаянно“. Tuo incidentas ir pasibaigė. Tebesijausdamas nejaukiai, pulkininkas greit atsisveikino ir išvažiavo. Kitą dieną ir aš išvažiavau į Alytų. Tas įvykis mūsų santykių su pulkininku nesudrumstė, tačiau jis mane vis rečiau beaplankydavo. Net telefonu jo nebeprisišaukdavau – vis tai sirgdavo, tai „был в отъезде“[5].

Teko ir su pirmuoju divizijos vadu važinėti po apylinkes, neva ieškoti vietų poligonams. Mūsų buvęs poligonas jų netenkino – esąs per mažas. Taigi pradėjo ieškoti vietos aerodromui. Tokią vietą radome, bet reikėjo iškelti keliolikos ūkininkų trobesius ir išpirkti jų dirbamą žemę. Kai paaiškėjo kaina, jie pareiškė, kad rastas plotas jų aerodromui per mažas, nes reikėsią dviejų kilometrų ilgio tako, o ten tebuvo vienas kilometras. (Kaip tas sumanymas pasibaigė, nežinau, nes vasario mėnesį galų gale prisiprašiau, kad mane pakeistų kas nors kitas, nes nervai nebelaikė.)

Kartą bevažinėjant po Alytaus apylinkes su tuo pirmuoju divizijos vadu, jis paklausė apie išsimėčiusius vienkiemius, dėl kurių buvo sunkiau ieškoti vietos aerodromui. Paaiškinau, kad visi tie vienkiemiai atsirado įvykdžius žemės reformą, išdalinus žemę bežemiams ir mažažemiams, panaikinant dvarus, taip pat išėjus į vienkiemius ir kaimams, kurių žemė anksčiau buvo rėžiuose ir toli nusitęsusi, o dabar patogu – viskas apie namus. „Это вы правильно сделали“[6], - atsakė divizijos vadas. Tokio atsakymo nesitikėjau ir buvau maloniai nustebintas. Kadangi drauge važiavo dar vienas majoras bei šoferis, šie žodžiai mane ypač paveikė. Tiesa, greitai po to šis divizijos vadas buvo pakeistas kitu ir išvyko.

Negaliu pasakyti, kad bolševikai būtų ką nors apiplėšę ar nuskriaudę kokią moterį – tuomet niekas dėl to man nesiskundė. Bet po Kalėdų, jau įšalus žemei, jie sugalvojo savo kareivinių rajoną apsitverti spygliuota viela. Patarus palaukti pavasario, kada atšils žemė ir bus lengviau įkasti stulpus, nepaklausė ir apsitvėrė, gavę per mane iš miško stulpų tvorai. Tiesa, girininkas dažnai skųsdavosi, kad jie be tvarkos kerta medžius. Mat visą ulonų metams turėtą ir paliktą malkų atsargą jie supleškino per du mėnesius. Girininkui užprotestavus dėl medžių kirtimo, jie pasitraukdavo, sakydami: „Больше не будем“[7]. Pavažiavę kiton vieton, vėl tą patį darydavo. Jiems buvo nesuprantama, kad negalima kirsti miško, kur tiktai nori, nes namie visur taip darydavę. Prie jų rajono vartų dieną naktį pleškėdavo didžiulis laužas, prie jo šildydavosi visa sargyba, nors čia pat stovėjo sargybos namelis.

Niekas be specialaus leidimo negalėjo nei įeiti į rajoną, nei išeiti iš jo. Jų kariams leidimus duodavo politrukas – bendrai visai grupei (net ir divizijos štabo viršininkui kartu su visais). Tat visi turėjo kartu pro sargybos postą išeiti ir pareiti. Išėję pasileisdavo per miestelį vorele, niekuomet nesikalbėdami, nebendraudami. Būdavo klaiku žiūrėti į tas voreles karių – tylių, susimąsčiusių, lyg kaukėtais veidais. Žiemą karininkai gavo veltinius ir net avėjo juos, bet niekada neteko matyti kareivių su veltiniais. Jų visų rūbai buvo nauji, bet milinės – nešiltos. Nieko nemačiau dėvint kailinius. Tik kai kėlėmės į Gaižiūnų poligoną, divizijos vadas ir aš dėvėjome kailinius ir veltinius, visi kiti buvo batuoti ir į antklodes susisupę. O tuomet buvo gerokai šalta, sušalau net su jų veltiniais. Važiavome pro Kauną visą naktį sunkvežimiais.

Pamenu, prieš tą kelionę buvau pakviestas į posėdį jų štabe. Nuvykęs radau divizijos vado kabinetą pilną karininkų. Posėdis buvo trumpas. Atrodė, kad visi nurodymai buvo duoti anksčiau, o čia vyko tik koks tai vaidinimas. Tokioje iškilmingoje aplinkoje į kambarį kažko įslinko du jų kareiviai ir, pastovėję prie durų, niekam į juos nekreipiant dėmesio, vienas paspaudė elektros jungiklį ir mūsų puošnioji liustra staiga užgeso. Savo padarę, minėti kareiviai išslinko koridoriun. Tik divizijos vadui paliepus, kažkas susiprotėjo paspausti mygtuką ir įžiebti šviesą. Įvykis nieko nenustebino, bet mane sukrėtė. Kažką sumurmėjęs, divizijos vadas tęsė posėdį toliau ir greit išsiskirstėme, o po 10 val. vakaro išvykome į Gaižiūnus.

Kada tik ateidavau pas divizijos vadą, šis niekuomet nepradėdavo pokalbio, kol neateidavo divizijos komisaras – totorius. Jis niekuomet nė žodžio neištardavo, bet nuo divizijos vado nė sekundei akių nenuleisdavo. Nė karto nepasitaikė, kad man išėjus, jiedu liktų kabinete toliau dirbti, – tuoj pat ir jie paskui mane koridoriumi kažkur nužygiuodavo. Kai pirmą kartą atėjau pas antrąjį divizijos vadą ir šis mane palydėjo koridoriumi, pastebėjau prie laiptų šalia budinčio karininko ir seniai bematytą pulkininką – ūkio viršininką. Apsidžiaugęs priėjau pasisveikinti sakydamas: „А, и вы, господин полковник, опять здесь.“[8]

Jis padavė man ranką ir prisistatė lyg nepažįstamas, pasisakė pavardę ir atsitraukė. Toks elgesys mane apstulbino. Supratau, kad jis slepia nuo naujojo divizijos vado mūsų pažintį. Tiesą pasakius, po to jau nebeteko jo sutikti. Tik vieną sykį jam atėjus kažkokiais reikalais į šaulių klubą, pora šaulių komendantūros raštininkų nugirdė jo šoferį ir pulkininkas susijaudino, bijojo su girtu šoferiu grįžti į rajoną.

Daugelis karininkų stengėsi apsigyventi privačiai pas vietos gyventojus, užmegzti su jais artimesnius ryšius ir net susidraugauti, bet greit politrukas juos iškrapštydavo atgal į rajoną. Tik kai kuriems buvo leista gyventi privačiai. Jų žmonų Lietuvoje dar nebuvo, bet jau buvo ieškoma butų šeimoms ir net patalpų jų vaikų mokykloms. Kuo toliau, tuo bolševikai darėsi savarankiškesni ir vis naujus reikalavimus mūsų valdžiai kėlė. Mane visiškai ignoruodavo, todėl nebeapsikentęs išsiprašiau, kad pakeistų kitu, ir vasario viduryje grįžau į Kauną.

O gerti bolševikai moka! Tik žiauriausia bausmė tegali juos suvaldyti ir priversti paklusti nekenčiamam režimui. Neapykanta visuotinė ir įgėrus dažnai prasiveržia.

Alytaus geležinkelio stotis buvo prie ulonų aikštės. Kitoje jos pusėje buvo bolševikų (anksčiau – ulonų) rajonas. Taigi geležinkeliečiai geriausiai galėjo stebėti bolševikų gyvenimą. Keldavo jie 4 val. ryto ir vienmarškiniai, kad ir šaltą žiemą, dvi valandas gimnastikuodavo aikštėje, o jau 8 val. vėl išeidavo į laukus užsiėmimams. Alytaus geležinkelio stotis buvo galinė, nes čia pat buvusį tiltą per Nemuną susprogdino vokiečiai per Pirmąjį pasaulinį karą, o Vilnių su sritimi okupavus lenkams, tolimesnis geležinkelio ruožas Vilniaus link mums nebuvo reikalingas. Tad prie to buvusiojo tilto miškeliu bolševikai dažnai atvesdavo sušaudyti savo karius, kuriuos prieš tai išrengdavo ir nušovę užkasdavo. Rūbus ir batus parsinešdavo rajonan. Tokių sušaudymų buvo ne vienas. Nors tai darydavo auštant, nuo geležinkeliečių akių nebuvo galima nuslėpti. Keletas ir šiaip mirė. Juos užkasė prie plento, pastatė raudonus medinius paminklėlius.

Kartą man paskambino stoties viršininkas prašydamas susisiekti su bolševikais ir pasakyti, kad atsiimtų sargybinį, kuris trečią dieną stovi nepamainomas ir jau nebepaeina, greit mirs poste. Pasirodo, prieš tris dienas iš kažkur atėjo bolševikams ešelonas su šienu. Apsaugai, kol iškraus, pastatė sargybinį. Šieną iškrovė, o sargybinį pamiršo. Taip jis, vargšas, ir išstovėjo dvi paras, nevalgęs, nemigęs, bet nekėlė triukšmo ir nė žodelio nepratarė pro jį takeliu dažnai praeinantiems į miestelį kareiviams. Pagaliau jis taip nusilpo, kad nebepastovėjo ant kojų: kiek pastovėjęs nugriūva ir vėl stojasi. Tas jo griuvinėjimas ir atkreipė geležinkeliečių dėmesį. Jie pranešė stoties viršininkui, o šis paskambino man. Nenorėdamas pakenkti sargybinį užmiršusiam bolševikų pareigūnui, paskambinau ne divizijos vadui, o jų stovyklos komendantui majorui ir pranešiau tik apie sargybinio prie buvusio ešelono su šienu susirgimą. Nusikeikęs jis prisipažino, kad tą sargybinį pamiršo, ir pasakė, kad pasirūpins jį paimti. Dar pridūrė: „Ах, черти, опять забыли.“[9] Po valandos tą sargybinį tikrai pasiėmė.

Keista būdavo matyti jų karininkus raitus ir su veltiniais. Jų arkliai turbūt maniežo nematę, nes į šoną būdavo pasukami tik patempus atitinkamą atskirą pavadį. Jų žmonės buvo fiziškai silpnesni už mūsiškius, bet labiau užgrūdinti ir be galo užguiti. Buvo stengiamasi neduoti jiems laisvo laiko, kad negalvotų. Po vakarienės 8 val. vakaro prasidėdavo visiems privaloma politgramota ir baigdavosi dažniausiai apie vidurnaktį. Išvargintas žmogus kaip kirvis krisdavo kelioms valandoms į guolį, kad rytoj tęstų tą patį. Jiems buvo įskiepyta nepasitikėti mumis ir vengti bendravimo, nes visi mes buvome laikomi šnipais.

Šaulių klube retkarčiais pietaudavo karininkai, visiškai nemokantys naudotis peiliu ir šakute. Pasmeigę duoną peiliu, laikydavo ją iškeltą aukštyn, o mėsą imdavo pirštais. Valgydavo kaip atėję – nenusiėmę kepurių. Jau vėliau teko girdėti (okupacijos pradžioje) apie vaišes, kai Lietuvos kariuomenės vadas gen. Raštikis pakvietė keletą vyresnių sovietų generolų į karininkų ramovę. Ten jie laikėsi labai santūriai ir visai mažai tegėrė. Tačiau po vaišių vykdami nakvoti į „Metropolio“ viešbutį, čia pat ramovės bufete nusipirko po litrą spirito bei citriną kiekvienam ir iškeliavo. Reikėjo juk burną prieš miegą praplauti. O gerti bolševikai moka! Tik žiauriausia bausmė tegali juos suvaldyti ir priversti paklusti nekenčiamam režimui. Neapykanta visuotinė ir įgėrus dažnai prasiveržia. Pajėgia tylėti tik kol blaivūs. Gali išlikti, bet tokioje tironijoje tai labai sunkiai įmanoma, nes kai žmogus per daug ir per ilgai niekinamas, stumdomas, jis pagaliau pratrūksta.

Bolševikas nepaperkamas, ir tai ne dėl įsitikinimo ar fanatizmo, bet todėl, kad iš patyrimo bijo sekimo ir provokacijos, gresiančios žiauria mirtimi. Jie puikiai žino, kad kiekvienas yra ne vieno sekamas. Idėjinio komunisto man taip ir neteko sutikti visi, kai tik galėjo ir kiek pajėgė, veikė tik savo naudai, dažniausiai labai rizikuodami įkliūti. Jų gyvenimas toks klaikus ir skurdus, kad gyvybė buvo mažai branginama. Automatu, pastumdėliu paverstas sovietų žmogus visada automatiškai, aklai atlikdavo pareigą ir kautynėse su jais buvo baisu susigrumti. Kaip aklas bei kurčias ėjo pirmyn į ugnį, juoba kad puikiausiai žinojo, jog nėra kelio atgal, nes specialūs daliniai buvo pasiruošę kiekvieną besitraukiantį kulkosvaidžiais sutikti. Sovietų kariui buvo nevalia ir nelaisvėn patekti. Nelaisvę išgyvenusieji Vokietijoje dar dabar tebesikankina Vorkutoje ir kitur.

Ir lietuviai su džiaugsmu kaip išvaduotojus sutiko 1941 metais vokiečius, nes užteko vienerių metų bolševikų režimą pajusti, kad jis taptų priešu nr. 1. Hitlerio vokiečiai – priešu nr. 2.

Kaip teko įsitikinti tada Alytuje ir vėliau jau okupuotoje Lietuvoje bei bendraujant su sovietų karo belaisviais Vokietijoje, beveik visi nekentė žiauraus ir kieto kompartijos režimo ir mielai laukė jo galo, nes niekam jis negarantavo saugumo, tikrumo rytojumi, o tik badą ir vergiją nešė visiems po jo letena patekusiems. Net iš kai kurių saugumo valdininkų prasitarimų bei elgesio buvo galima suprasti, kad jie to režimo nekenčia.

Kyla klausimas, kas gi tie režimo rėmėjai ir kodėl jis tebesilaiko. Yra keletas priežasčių: 1) kitų valstybių abejingumas ir net parama bolševikams pilietiniame kare padėjo nugalėti caro režimo šalininkus; 2) bolševikų apgaulė, kai darbininkams ir valstiečiams iš pradžių buvo leista apiplėšti turtingesniuosius sluoksnius, suvesti sąskaitas su asmeniniais priešais, išsidalinti dvarų žemes ir dalyvauti valdžioje; 3) teroras, pranokstąs bet kokį įsivaizdavimą; 4) milžiniški buvusios Rusijos plotai ir juose esantys žemės turtai leido bolševikams atsigauti; 5) vakariečių savanaudiškumas, neprincipingumas ir nesutarimas; 6) plačiai išvystyta propaganda viduje, o ypač penktųjų kolonų sukūrimas užsienyje, sukta diplomatija ir gudri politika, išvedusi juos į pirmaeiles galybes; 7) labiausiai juos palaikantis visų ir kiekvieno pilvo klausimas, nes sukūrus sovchozus ir kolchozus, suvalstybinus prekybą bei maitinimą, nebeįmanoma pagal jų dūdą nešokti – artistui, gydytojui, juristui, inžinieriui, profesoriui, mokytojui, rašytojui ir kiekvienam, kiekvienam. Dantis sukandęs, pilvo verčiamas, kiekvienas priverstas jiems tarnauti. Ir tai ne bet kaip, bet būtinai rodydamas didžiausias pastangas, nuolankumą, net entuziazmą. Visa tai – už menkiausią atlyginimą.

Maža to, kiekvienas verčiamas garbinti kompartijos sumanymus ir darbus: rašytojai privalo kurti veikalus, keliančius kompartiją į padanges, šmeižti viską, kam partija yra priešinga. Artistai tuos veikalus entuziastingai vaidina teatruose, kine. Pamažu prieita prie kompartijos ir jos vadų garbinimo kaip dievų, visur iškabinant jų paveikslus, pastatant paminklus. Saugumo organai išsivystė į masinį aparatą, kiekvienam gyventojui sudaryta atskira byla ir kiekvienas žinojo, kad veik kiekvienas užverbuotas kitus sekti ir apie kiekvieną įtartiną žodį ar elgesį pranešinėti saugumui. Vaikai buvo verčiami sekti savo tėvus, o vienas toks, savo tėvus išdavęs (Morozovas[10]) už paskutinių grūdų paslėpimą, buvo visoje SSSR išgarsintas ir išgarbintas. Kuo begalėjo sovietų žmonės bepasitikėti, su kuo susitarti, kad valdžiai pasipriešintų? O sunaikinti ir pakeisti valdžią buvo ir tebėra didžiausias jų troškimas. Tik, deja, niekas negalvoja jiems padėti, o patys jie per daug terorizuoti, vergijoje ir skurde paskendę, nebegali nekenčiamos valdžios nuversti.

Visiškai suprantamas sovietinių žmonių džiūgavimas, kai 1941 metais vokiečiai bolševikus iš kai kurių gana didelių SSSR plotų išstūmė. Vokiečiai buvo su džiaugsmo ašaromis, duona ir druska sutikti kaipo išgelbėtojai, o ir sovietų kariai, nužudę savo komisarus, masiškai ėjo nelaisvėn, tikėdami, kad naujas valdovas bus geresnis. Tačiau išprotėjęs Hitleris jų džiaugsmą greit pakeitė neapykanta, nes jie jam buvo tik mėšlas būsimai vokiečių žemei.

Ir lietuviai su džiaugsmu kaip išvaduotojus sutiko 1941 metais vokiečius, nes užteko vienerių metų bolševikų režimą pajusti, kad jis taptų priešu nr. 1. Hitlerio vokiečiai – priešu nr. 2. Tad pasistengsiu nušviesti, kaip lietuviai pajuto sovietų režimą.

PAAIŠKINIMAI

[1] Aloyzas Valušis (1901–1998) – pulkininkas, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. Mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, evakavosi į Rusiją. Grižęs į Lietuvą, 1919 m. kovo mėn. savanoriu stojo į kariuomenę. Baigęs Karo mokyklą (II laida), buvo paskirtas į 1-ąjį raitelių pulką, dalyvavo kovose su Lenkijos kariniais daliniais. 1925 m. perkeltas į Vyriausiąjį kariuomenės štabą. 1927 m. tarnavo Respublikos prezidento adjutantu. Baigė dvi aukštąsias karo mokyklas Prancūzijoje, karo akademiją Belgijoje. 1931 m. paskirtas į husarų pulką, 1934 m. – vadu. 1937 m. pakeltas į pulkininkus. 1938 m. paskirtas karo atstovu Lenkijoje, 1939 m. – ypatingųjų reikalų karininku prie krašto apsaugos ministro. Nuo 1940 m. gegužės – Vytauto Didžiojo aukštosios karo mokyklos lektorius. Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą, kartu su prezidento A. Smetonos šeima pasitraukė į Vokietiją. Vėliau emigravo į JAV.[2] Liaudis – niekšai. Ją štai taip laikyti reikia. Paduosim ranką Ruzveltui ir būsim Berlyne (rus.).
[3] Ar čia ponia pulkininkienė gyvena? (rus.).
[4] Dovanokite, ponia pulkininkiene, – aš netyčia, aš netyčia (rus.).
[5] Būdavo išvykęs (rus.).
[6] Teisingai padarėte (rus.).
[7] Daugiau taip nebedarysime (rus.).
[8] O, ir jūs, pone pulkininke, vėl čia (rus.).
[9] Ot, velniai, vėl pamiršo (rus.).
[10] Pavelas Morozovas (1918–1932). Pasak oficialios versijos, kuria dabar abejojama, 1932 m. įskundė savo tėvą NKVD ir už tai buvo giminių nužudytas. Sovietų propaganda jį šlovino kaip kankinį. Dabar Morozovo pavardė yra tapusi skundiko sinonimu.