Po maždaug metus tai stipriau žaižaruojančio, tai silpniau, bet vis tiek nepaliaujamai rusenančio konfliko rytų Ukrainoje, – rašo amerikiečių nevyriausybinio strateginių tyrimų instituto „Stratfor“ analitikai, – Kijevo ir Maskvos santykiai paskutiniuoju metu ėmė po truputį gerėti. Ką tai gali reikšti?
Iš tiesų, susidūrimų ir žūčių sausumoje skaičiai sumažėjo, paskutinėmis keliomis savaitėmis būta postūmių ir derybose, abi pusės pradėjo spalio pradžioje atitraukinėti sunkiąją artileriją nuo fronto linijos.
Be to, Rusija ir Ukraina pasiekė laikiną susitarimą dėl gamtinių dujų ir abi šalys pradės tiesiogines derybas dėl sąlygų, kuriomis Kijevas turės sumokėti už Maskvos išduotas obligacijas, kurioms gruodį sueis terminas.
O separatistų valdomos Donecko ir Luhansko teritorijos, nusileisdamos Kijevui ir jo rėmėjams Vakaruose, spalio 6 d. paskelbė, kad jos atidės vietos rinkimus.
Šie poslinkiai rodo pažangą ieškant išeities iš dabartinės patinės padėties Rusijos ir Vakarų konflikte dėl Ukrainos. Tačiau vargu, ar iki metų pabaigos bus pasiektas koks nors aiškesnis, patvaresnis, platesnis susitarimas, – abejoja instituto „Stratfor“ analitikai.
O kodėl išvis tokios viltys kilo? Kaip tik dėl minėtų teigiamų poslinkių. Maskva rodo naujų pasiruošimo bendradarbiauti požymių, nes jos sąmonėje pagaliau užsiregistravo dramatiškas, ne vien keleto savaičių ar net mėnesių trukmės, bet tikrai ilgalaikis ir rimtas ūkio susitraukimas.
Be to, Maskva pajuto savo postūmio į rytų Ukrainą politines ir karines ribas. Tuo tarpu bent kelios Europos Sąjungos valstybės taip pat suinteresuotos konflikto dėl Ukrainos sušvelninimu, ypač tos, kurių ekonomikoms pakenkė Europos sankcijos bei Rusijos atsakomosios sankcijos.
Tačiau, nepaisant šių viltį žadinančių faktų, yra keletas priežasčių, dėl kurių platesnis susitarimas tikriausiai greitai pasiektas nebus.
Pirma ir galbūt svarbiausia, Minsko protokolų nubrėžtas kelias atviras skirtingoms interpretacijoms. Nėra aiškaus apibrėžimo, kas toms separatistų teritorijoms numatytas „ypatingas statusas“ iš tikrųjų reiškia.
Anot sukilėlių, tas statusas jiems suteikia ilgalaikę autonomiją tokiais klausimais kaip gynyba ir užsienio politika. O pasak Kijevo, statusas tik laikinas, provizorinis ir apima vien biudžeto ir kultūros bei švietimo klausimus.
Antroji nesutarimų priežastis yra amnestijos separatistų kovotojams klausimas. Pastatrieji reikalauja visiškos bendros amnestijos. O Ukrainos vyriausybė pasiryžusi amnestiją suteikti tik atsirinkdama, įvertindama kiekvieną atvejį individualiai.
Trečia, net jeigu Ukrainos vadovai ir separatistai šiais klausimais maždaug susitartų, didelių problemų gali sukelti situacija pačiame Kijeve.
Iš vienos pusės, Rusija ir separatistai drauge spaudžia Kijevą padaryti dar didesnių politinių nuolaidų rytų Ukrainoje, o iš kitos pusės, ultranacionalistinės jėgos, ypač „Dešinysis sektorius“ ir „Svoboda“, spaudžia Kijevą visiškai priešinga kryptimi.
Jos prieštarauja bet kokiam kompromisui su separatistais ir, kaip parodė smurto neišvengęs ultranacionalistų mitingas prieš konstitucijos pataisas Kijeve rugsėjį, šie kraštutiniai dešinieji gali destabilizuoti šalies politinę sistemą.
Tai palieka Kijevą sunkioje pozicijoje – palankūs posūkiai į vieną pusę gali sukelti grėsmingą reakciją iš kitos.
Galop, Jungtinės Amerikos Valstijos irgi gali sudaryti kliūčių greitam vienokiam ar kitokiam sprendimui. Kai kurios Europos šalys, įskaitant Vokietiją ir Prancūziją, norėtų konfliktą sušvelninti, tačiau Amerika laikosi Rusijos atžvilgiu griežtesnės pozicijos.
Vašingtonas Ukrainai sustiprino finansų paramą, padažnino karinius mokymus ir svarsto gynybinių ginklų Ukrainai tiekimo padidinimą.
Jungtinės Valstijos mažiau pralaimėtų iš sankcijų Rusijai išlaikymo bei pratęsimo ir jos daug mažiau suinteresuotos tų sankcijų švelninimu nei Europos Sąjunga.
Kiekvienu atveju joks esminis susitarimas dėl Ukrainos neapsieitų be Jungtinių Amerikos Valstijų, vis dėlto Vašingtonas nepritartų tokiam sandoriui, kuriuo nebūtų numatytas visiškas Rusijos dalinių pasitraukimas iš rytų Ukrainos.
Ir nors Rusija bando naudoti savo didėjantį vaidmenį Sirijos konflikte tam, kad priverstų Jungtines Amerikos Valstijas sėstis prie derybų stalo, kol kas šios rusų pastangos nedavė vaisių.
Tai nereiškia, kad negali būti dalinės pažangos Rusijos, Ukrainos ir Vakarų šalių derybose tam tikrais ribotais karo, politikos ir ūkio klausimais, tačiau visapusiškas susitarimas geriausiu atveju yra tik tolesnės ateities klausimas, – rašo „Stratfor“ analitikai.
Viena jų, Reva Bhalla, primena, kad jau žlugus Sovietų Sąjungai, Kremlius vis tiek rasdavo laiko ir pinigų skatinti ir globoti – ne nuo jau ir taip susitraukusios Rusijos, bet nuo nepriklausomų kaimynų atskilusias mažas, pusiau valstybėles.
Tai Pietų Osetija ir Abchazija Gruzijoje ir Padniestrė Moldovoje. O Rusijai kurį laiką ekonomiškai atsigaunant, rusų karių kiekis tose teritorijose pastoviai augo, ir iš Maskvos biudžeto reikėjo vis daugiau pinigų, kad šios pusiau valstybėlės nesubliukštų.
Jos visos mažos. Pietų Osetijos plotas – 3,900 kvadratinių kilometrų, gyventojų – apie 40 tūkstančių. Abchazija užima 8,500 kvadratinių kilometrų ir turi apie 240 tūkstančių gyventojų. Padniestrė – 4,100 kvadratinių kilometrų ir turi 555 tūkstančius gyventojų.
Jų ekonomika izoliuota, juoda arba pilka, ir kad išvis išgyventų, remiasi Rusijos finansų dotacijomis. Tačiau šios sritys Rusijai strategiškai svarbios dėl rusų karių buvimo jose ir todėl didesnės intervencijos potencialu galima stipriau paspausti Gruziją ir Moldovą, jeigu šios per daug priartėtų prie Vakarų.
Tų Rusijos karių buvimas ten taip pat yra laidas, kurį palietus suveikia sprogdiklis, todėl Gruzijos ir Moldovos draugai Vakaruose dels ant jo užminti, net kai šioms valstybėms grės realus pavojus. Tokia ir yra tų Rusijos globojamų atskilusių teritorijų atgrasomoji vertė.
Tačiau pastaruoju metu Rusijos strategija darosi vis brangesnė. Ji ne tik iš naujo pasisavino 26 tūkstančių kvadratinių kilometrų turintį Krymą su dviem milijonais gyventojų, bet į savo krepšelį įsidėjo ir dvi pusiau valstybėles rytų Ukrainoje.
Tai, žinoma, apsišaukėliškos Donecko ir Luhansko Liaudies Respublikos su bendru 16 tūkstančių kvadratinių kilometrų plotu ir trimis su puse milijono gyventojų kartu sudėjus.
Ir nors prie tikslių skaičių prieiti sunku, iš įvairių kompiliuotų spėjimų atrodo, kad Rusija kasmet į Abchaziją sukiša 300 milijonų dolerių ir bent po 100 milijonų dolerių į Pietų Osetiją bei Padniestrę tam, kad finansuotų jų metinius biudžetus, aprūpintų jas pigia nafta, senatvės pensijomis ir taip toliau.
Be to, Rusija 2015 m. paskyrė beveik du su puse milijardo dolerių Krymui paremti (neįskaitant karinių išlaidų) ir, pasak ekonomikos analitiko Sergėjaus Aleksašenkos, Rusija asignavo bent 20 milijardus dolerių iš federacijos 2015 m. biudžeto savo karinėms operacijoms rytų Ukrainoje padengti, o ši suma tik auga.
Kartu ilgėja ir Rusijos remiamų objektų sąrašas. Paskutinėmis savaitėmis pasidarė aišku, kaip smarkiai sustiprėjo rusų karių pagalba Sirijos lojalistų pajėgoms alavitų anklave Latakijoje prie Viduržemio jūros. Visi ženklai rodo, kad rusai ten ketina užsibūti ne trumpai.
Jų planas – padėti Sirijos alavitams sukurti savą valstybėlę, nujaučiant, jog bet koks įvairių šalių suderėtas Sirijos krizės sprendimas tikriausiai nepaliks nieko panašaus į dabartinę Siriją.
Be to, seniai įšaldytas konfliktas dėl Kalnų Karabacho ateinančiais mėnesiais irgi gali pasisukti kita linkme. Gausėja ženklų, kad Rusija, bendradarbiaudama su Azerbaidžanu, gali bandyti sudrumsti dabartinius Azerbaidžano ir Armėnijos santykius, pasiųsti savo taikdarius, kad sustiprintų savo kontrolę tame regione.
Tiek iš strateginių tyrimų instituto „Stratfor“ analitikų pranešimų apie dar nepriartėjusią taiką Ukrainoje ir kitose Rusijos spaudžiamose pietinės Europos, Kaukazo bei Artimųjų Rytų teritorijose.
