Nuomonės

2020.05.10 09:11

Lukas Urkis. Kokias paslaptis man papasakos jūsų telefonas?

Lukas Urkis 2020.05.10 09:11

Labas, Lietuva. Čia ir vėl aš, Lukas Urkis. Jei prisimeni, praeitą savaitę vaikščiodamas sutikau pusamžį vyriškį. Vidury nakties. Ir dar Karoliniškėse. Tikrai geriau motina tokios istorijos pabaigą papasakotų, bet šį kartą aš į aferą įsivėliau. Iš to paties motinos pavyzdžio mokausi, kad blogiausia, kas gali nutikti, ne tiek ir daug skiriasi nuo geriausio. Kodėl nepabandžius?

Žinau, skamba keistai, gal netgi atbaidančiai, tačiau prašau mane, Lietuva, suprasti. Uždarytas namie, daugiau nei mėnesį turėjau su savimi išbūti. Trūko priemonių, kuriomis galėčiau bėgti ir nesidairyti. Todėl dairiausi. Dairiausi aplinkui, bandžiau suprasti, bandžiau seniai prarastus žmones į savo gyvenimą grąžinti.

Žmonių aš nesuprantu ir nuo praeito laiško tau, Lietuva, nebesigėdiju to pripažinti. Mačiau ir mąsčiau dalykus, kurių nėra ar nebuvo, ir tai mano laiškuose galėjai pastebėti. Pajutęs, kad pradedu jausti tai, ką galima pavadinti išprotėjimu, ėmiau darbo ieškoti. Darbu žmogus įprasmina save ir visoje gyvenimo betvarkėje įžemina. Darbas tarsi cigaretė. Sudeda tam tikram laiko tarpui viską į savas vietas.

Gyvenu kompiutery, dirbu kompiutery. Ir jei lieptų privalėti kažką mylėti, rinkčiausi kompiuterį. Kompiuterį, o tiksliau, jo sukuriamą alternatyvą, simuliaciją, kuri turi aiškią pradžią ir pabaigą. Kurioje nereikia suprasti, kodėl tavo motina geria ir šlaistosi su vyrais, kodėl tavo tėvas siunčia treningus iš Anglijos, o parduotuvės kasininkę, dirbančią šalia tavo namų, matei 104 kartus daugiau sykių nei jį. Alternatyvą, kurioje viskas atsiremia į aiškias ribas. Pradžią ir pabaigą.

Tokiomis nuotaikomis gyvenau, o tada vidury nakties sutikau vyrą, kurio malonu klausytis, kuriam norisi atsakyti. Sunku tai apibūdinti, bet būsiu priverstas, nes visas mano gyvenimas staigiai pradėjo suktis aplink jį ir tą energiją, kurią jaučiau. Nejutau niekada gyvenime jokių energijų ar vibracijų, apie kurias mano draugas Martynas Katinas nuolat šneka. Mąsčiau apie žmones kaip apie kompiuterius, buvau ir esu paskendęs simuliacijoje. Nieko niekada nesupratau apie emocijas, jausmus, empatiją, todėl ir nesigilinau. Dabar kažką tarsi pajaučiau. Norėjau išgirsti, ką tas vyras, kurio net vardo po pirmo susitikimo nežinojau, man pasiūlys.

Sulaukiau skambučio. Priminė apie save, priminė mūsų susitikimą ir pokalbį apie programavimą. Toliau liko neprisistatęs. Balsas telefonu buvo kitoks. Telefonas tarsi slopino tą charizmą, kuri man sunkiai suvokiama ir suprantama. Net ir čia jis tobulai dėliojo sakinius. Dėliojo taip, tarsi jo tikslas būtų kuo mažiau įkyrėti. Dėliojo taip, tarsi nebeliktų vietos neigiamai emocijai ar atsakymui. Dėliojo taip, kad net mane, bijantį ir vengiantį žmogaus neapibrėžtumo, privertė klausytis ir dalyvauti. Ir nepaisant visko, telefonu jis skambėjo kitaip. Tarsi trūkinėtų, tarsi kažkas jo charizmą pasisavinti bandytų.

Susitarėme susitikti ir pasikalbėti apie galimybes, kurios, kaip ir žmonės, pakeliamos tik tada, kai netikėtai aplanko. Taip ir pasakė, žodis į žodį. Nesupratau, kodėl tai pasakė, bet atrodė labai vietoje ir laiku. Atrodė, kad supranta mano nerimą ir bando raminti. Raminti nerimą. Kvailoka, bet realu.

Realu ir tai, kad laukiau to susitikimo nežinodamas kodėl. Susitarėm pasivaikščioti viename iš miškų. Vaikštau aš visą gyvenimą. Ir labiausiai mėgstu būtent miškais vaikščioti. Kokia tikimybė, kad nepažįstamas žmogus pasiūlys miške pasivaikščioti? Taip, galima sakyti, kad karantinas nulėmė pasiūlymą. Ne kavinė, ne restoranas, ne valgykla, o miškas todėl, kad karantinas. Logiška, bet tada kokia tikimybė, kad sutiksiu šitą vyrą būtent per karantiną? Visada tikimybėse kažkas neįtikėtino slypi. Tie, kurie tiki, jog viską tikimybėm gali paaiškinti, nesupranta tikimybių. Net nemato jų. Mato tik save ir įsivaizduoja, kad visos tikimybės tik aplink juos ir sukasi.

Dėl to ir nesuprantami žmonės, nes nėra tose tikimybėse pradžios ir pabaigos. Nuolatiniai atsitiktinumai, kažkokia trapi ir laikina tvarka, kuri kinta neįspėdama, neaiškindama ir visur, kur įmanoma. Nei pradžios, nei pabaigos. Tik atsitiktinumai, istorijos ir jų interpretacijos. Žmogus žmogui – tik interpretacija. Nemėgstu aš interpretuot. Suprast man patinka, nenoriu samprotaut ir aplink ieškoti. Vyras, sutiktas vidury nakties Karoliniškėse, kalbėjo taip aiškiai, gražiai ir rišliai, kad interpretuoti nereikėjo. Viską, ką turėjai žinoti, jis tau pateikė ant lėkštutės. Ką reikia žinoti, irgi sugalvodavo jis, bet viskas vyko milisekundėmis. Tarsi programavimas, tarsi mano sistema nulaužta būtų pati to nesuprasdama.

Susitikom sutartoje vietoje. Dieną atrodė dar aukštesnis. Kaip ir tada, pasitempęs, šį kartą plikę dengė kepurė, kurios atspalvis buvo kone toks pats, kaip ir jo smėlio spalvos striukė. Kaip pusamžiam vyrui – gana aptempti džinsai, jaunatviški sportiniai batai, plati šypsena ir malonus, tarsi iš kino filmo, juokas. Jis mane pasitiko, puolė pokštauti ir kalbinti. Atrodė, kad visi jo sakomi žodžiai tobulai pritaikyti esamai situacijai ir realybei, kad kiekviena frazė kažkaip paliečia dalykus, kurių jis negali žinoti ar suprasti. Nieko panašaus nesu jutęs.

Vaikščiojom ilgai. Vaikščiodamas visada žinau, kur esu, kiek nuėjau. Sunku tai paaiškinti, niekada nesuprato nei Katinas, nei Kopūstas, kai vaikystėje miškais klaidžiodavom, kaip mano smegenys veikia. Žemėlapis mano galvoje, o aš judėdamas kūnu savo – kartu ir galvoje judu. Visada turiu žinoti, kur esu. Negaliu nežinoti ir nesuprasti savo judėjimo greičio, krypties ir galutinio ar tarpinio tikslo. Gal dėl to nekalbu vaikščiodamas, kad navigacija nenusimuštų. Dėl to arba dėl to, kad vaikštau vienas. Su savimi kalbėjimo mano ribotai sąmonei būtų per daug. Tačiau šį kartą buvau ne vienas ir nepaisydamas navigacijos kalbėjau.

Nepaisiau ir to, kad vyras išliko neprisistatęs. Visą kelią aš atsakinėjau į jo klausimus apie tai, kaip veikia įsilaužimas į kompiuterinį prietaisą. Dėsčiau terminais ir žodžiais dalykus, kuriuos pats nesuprantu, kaip suprantu. Sunku paaiškinti tokį dalyką žmonėms, kurie visko gyvenime išmoksta taikydami tam tikras sistemas ir metodikas. Žmonės yra mišinys tų sistemų ir metodikų. Ir viskas vis tiek atsiremia arba į tikimybes, arba į interpretacijas, o mano pasauly – visai kas kita. Nemėgstu apie tokius dalykus šnekėtis su žmonėmis. Nemėgstu aiškinti man akivaizdžių dalykų kitiems suprantama kalba.

Tačiau aiškinau kokius keturis kilometrus, kaip įmanoma įsilaužti į svetimą kompiuterį. Vėliau aiškinau, kuo skiriasi įsilaužimas į telefoną ar kitą mobilų prietaisą. Viską dariau nerišliai, tik sau suprantama kalba, vartodamas paties sukurtus terminus. Bandydamas juos paaiškinti, turėdavau nutraukti pasakojimą, vėliau sunkiai grįždavau ten, kur nutraukiau, nes ką nors vėl reikdavo aiškinti. Vyras ėjo kalnuotu miško takeliu ir klausėsi.

Kartais atrodydavo, kad jis žiūri į atsiveriantį peizažą ir galvoja apie jį, kad nesiklauso, ką šneku. Tačiau tuoj pat paklausdavo klausimo, kuris būdavo vietoj ir laiku. Akivaizdu, kad mano pasakojimą seka. Kaip kitaip paklaustų tokio gero klausimo? Esu tikras, kad per savo gyvenimą nesu tiek ilgai be pertraukos šnekėjęs. Turbūt dvigubai ilgiau nei per lietuvių kalbos įskaitą dvyliktoje klasėje.

Mano pasakojimas turėjo pradžią ir pabaigą. Kaip ir viskas, apie ką pasakojau. Tada prasidėjo vyro, pažadėjusio man galimybes, monologas. Kaip norėčiau jį visą atkartoti tau, Lietuva. Jis kalbėjo apie dalykus, tarsi suvoktų visus žmones kartu ir kiekvieną atskirai. Tai nepaaiškinama ir nepakartojama. Jis pasakojo apie tai, kad žmonės telefonuose nešiojasi paslaptis, apie tai, kad jie turi naują kūno dalį, naują organą, kurio atmintis yra nežmogiškos kilmės, kurio atmintis neslopina prisiminimų ir nebando jų interpretuoti, o pateikia kaip neginčijamus faktus. Taip ir pasakė, interpretuoti, tarsi žinodamas, ką aš apie žmogaus neapibrėžtumą manau.

Klausiausi jo ir negalėjau patikėti, kad gali žmogus taip šnekėti ir galvoti vienu metu. Šis derinys atrodė neįmanoma kombinacija. Viskas, ką jis sako, atrodė pasverta, pamatuota, įvertinta. Klausiausi ir atrodė, kad atrandu aiškumą. Jis nieko nesuprato apie programavimą, apie tai, ką pasakojau, apie būdus įsilaužti į svetimus prietaisus. Jam užteko kelių detalių, išgirdęs, ko jam reikia, galvoje jau turėjo paveikslą, jau suprato, kokias galimybes jam atveria mano gyvenimas simuliacijoje.

Jis nieko manęs neprašė, tik kalbėjo apie tai, kiek visko žmonės slepia savo prietaisuose. Niekada apie tai nepagalvojau, nes pats ko slėpti neturėjau. Tačiau vyras, kurio vardo dar nežinojau, dėstė apie tai, kokius žmonių portretus galima sudaryti vien priėjus prie jų mobiliųjų telefonų. Jis buvo teisus.

Kiekvienas telefonas ar kitas prietaisas, prijungtas prie interneto ryšio, dalinasi savo duomenimis ir siunčia juos įvairioms platformoms. Tos platformos sukuria mobilaus vartotojo portretą. Visos žmogaus aplankytos vietos, naršymo interneto erdvėje istorija, naudojamos programėlės, žaidžiami žaidimai, turimi duomenys tampa profiliu, kuris tarsi įamžina turimo prietaiso gyvavimo istoriją. Tas profilis nulemia, kokias reklamas žmogus mato naršydamas, taip pat jis tampa dalimi įvairiausių statistikų. Viskas, ką reikia padaryti norint prieiti prie tos informacijos, – atsekti tą profilį interneto begalybėje ir priskirti konkrečiam žmogui. Tada skaičiukai, mobilaus vartotojo tapatybė taps apčiuopiama.

Skundžiausi, Lietuva, kad negaliu žmonių suprasti, kad neįmanoma jų apibrėžti, jų kalbos perprasti. Ir paaiškėjo, kad galiu. Galiu per telefonus ir kompiuterius pažinti, atsekdamas jų profilius. Jų pėdsakus, paliktus interneto erdvėje, sekdamas galiu žmones suprasti. Gal ne žmones, bet jų profilius tai tikrai. Kažką, kas turi pradžią ir pabaigą.

Klausiausi vyro rišlios ir gražios kalbos. Minčių, kurios privertė galvoti, kaip buvo įmanoma to nesuprasti. Jis pasakė: žmonės dabar mėgsta paslaptis savo rankose laikyti, niekad nepaleisti ir naujas tuo pat metu maigyti. Taip apie telefonus kalbėjo. Iškart patikėjau. Iškart patikėjau, kad tikrai žmonės telefonuose savo visas didžiausias paslaptis saugo, o dar svarbiau – patikėjau, kad ir aš galiu pagaliau žmonių kalbą perprasti.

Besibaigiant miško takui, kurį pasirinkom, ratui, kurį vyras man pasiūlė apsukti, jis manęs paklausė. Neprašė. Tik paklausė: nenori vienos paslapties turėti, kad daug svetimų sužinotum? Ir šypsojosi. Plačia šypsena. Nusiėmė kepurę ir žiūrėjo į mane. Laukė. Kaip tą kartą naktyje paklausęs, ar nepulsiu. Aš atsakiau, kaip man būdinga, nors iš tikro būdinga neatsakyti, o dar tiksliau, į jokį pokalbį neįsitraukti: galiu nesunkiai gauti informaciją apie prietaiso lokaciją ir naršymo istoriją, kitkam reiktų daugiau pastangų. Jis užsidėjo atgal kepurę.

Atrodė, kad dar plačiau nusišypsojo. Ilgiau nei valandą laipiojo kalnuotais takais, visą laiką kalbėjo, nė karto negaudė kvapo, išliko pasitempęs ir nė karto nepadarė nė menkiausios klaidelės. Koja nė karto neužkliuvo už šakos, nė karto nesumaišė žodžių galūnių, nė karto nenusikosėjo, nė karto nepagalvojo, ką toliau sakyti. Viską darė be klaidų. Prieš išsiskiriant pasakė: gali mane vadinti Ryčiu, aš paslapčių brakonierius, apie viską dar pasikalbėsim, rytoj tau paskambinsiu, atsiliepk į nepažįstamą numerį, nes skambinsiu iš kito.

Čia, Lietuva, šį laišką ir baigsiu. Atrodo, bus, ką papasakoti. Dabar neriu į paslaptis, kurių žmonės nepaleidžia iš rankų, slepia piršto atspaudais ir pasiima į tualetą. Nežinau, ko tikėtis.