Seimas pirmą kartą istorijoje atmetė visus tris kandidatus į Konstitucinį Teismą. Tuo pačiu smūgiu atmetė ir kandidatę į Aukščiausiojo Teismo pirmininkus, atleisdamas ją ir iš Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus vedėjos pareigų.
Teisinėje valstybėje, kurioje visi sprendimų teisę turintys politikos žaidėjai savo galiomis turėtų naudotis itin atsakingai, tai jau savaime liudija politinės atsakomybės nebuvimą.
Jokių priekaištų kandidatams Seimo dauguma neišsakė. Jie buvo atmesti tik todėl, kad Seimo daugumos bosas R. Karbauskis taip rado progą atkeršyti Prezidentui ir Seimo pirmininkui.
Konstitucinės teisės ekspertai jau atkreipė dėmesį į tai, kad Prezidento dekretas, kuriuo jo kandidatė į Aukščiausiojo Teismo pirmininkes S. Rudėnaitė ne tik nebuvo paskirta, bet dar ir pararado turėtą darbą, buvo surašytas teisiškai neraštingai, dėl ko ir ištiko konstitucinis konfūzas.
Konstitucinė teisė nėra tas pats, kas nagrinėti nužudymo ar turto užvaldymo bylas, todėl tikrai ne kiekvienas baudžiamųjų ir civilinių bylų teisėjas, kaip ir ne kiekvienas universiteto profesorius, tinka darbui Konstituciniame Teisme.
Tačiau yra ir kitas akis badantis faktas, kurio niekas nenori matyti. Konstituciniam Teismui gresia tapti vieta, kurioje neliks konstitucinės teisės ekspertų, ir tai labai švelniai kalbant.
Išsilavinusių, teisės ir politikos kontekstą plačiai suvokiančių profesionalų pertekliumi Lietuva niekada nepasižymėjo. Greičiau priešingai. O konstitucinė teisė nėra tas pats, kas nagrinėti nužudymo ar turto užvaldymo bylas, todėl tikrai ne kiekvienas baudžiamųjų ir civilinių bylų teisėjas, kaip ir ne kiekvienas universiteto profesorius, tinka darbui Konstituciniame Teisme.
Kiek per pusantro mėnesio girdėjote teisėjų, apskritai teisininkų pasisakymų apie galimus Konstitucijos pažeidimus, kuriuos per karantiną galbūt padarė Vyriausybė?
Apie tai kalba tie patys keli profesoriai, buvę Konstitucinio Teismo teisėjai. Tūkstančiai kitų teisininkų tyli. Tiesiog neturi ką pasakyti. Neišmano Konstitucijos, o galbūt Konstitucija jiems apskritai vienodai rodo.
Pagaliau, o ką sako faktas, kad netgi Prezidento teisės vyriausioji patarėja nesugeba surašyti Aukščiausiojo Teismo pirmininko paskyrimo dekreto taip, kad bent nepakenktų šalies vadovo kandidatei? Arba faktas, kad Prezidentas, matydamas galimus Konstitucijos pažeidimus, nė karto nesikreipė į Konstitucinį Teismą?
Seimas, būdamas tautos atstovybe, net nežino, kokie riboti tie mūsų ištekliai, todėl toliau neatsakingai taškosi žmonėmis, kurių beveik nebeturime.
Šie faktai rodo tik tai, kad konstitucinės teisės žinovų ištekliai Lietuvoje baigėsi, ir tai neturėtų labai stebinti. Net Amerikoje, kur dirba per trečdalį pasaulio teisininkų, analogiško teismo teisėjai skiriami iki gyvos galvos.
Stebina kitkas. Kad Seimas, būdamas tautos atstovybe, net nežino, kokie riboti tie mūsų ištekliai, todėl toliau neatsakingai taškosi žmonėmis, kurių beveik nebeturime.
Apie tai, kas bus, kai Konstituciniame Teisme posėdžiaus tokie pat, kaip Seimo daugumoje, turbūt geriau negalvoti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
