Nuomonės

2020.04.27 09:15

Gintautas Mažeikis. „Aš esu rizikos grupės asmuo“

Prof. Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedra2020.04.27 09:15

Beveik kasdien mes girdime, skaitome ministro, premjero formalias užuojautas mirusiojo šeimai ir standartizuotą visuomenės nuraminimą: „asmuo priklausė rizikos grupei“. Viešumai tik tiek iš žmogaus ir lieka. Kas jis toks? „Rizikos grupės asmuo“. Tuo visa kita pasakyta – esi beveik bevertis, beveik negaila, statistikos mėsa.  

Visa kita paliekama namų, artimųjų gedului – ir tai minimalizuotam, pagal karantino reikalavimus. Kažkada panašiai buvo elgiamasi su teroristų aukomis: jie priklausė statistikai, anoniminiams skaičiams, o štai banditas, psichopatas buvo nušviečiamas visomis medijų spalvomis. Tada būti žudiku tapo populiaru, o štai būti taikiu piliečiu – nedėkinga, nes esi tik statistikos mėsa. Reikėjo didelės filosofų, visuomenininkų pastangos, kad šis absurdas būtų apverstas, pakeistas: reikia rašyti apie teroristų aukas, jų gyvenimus, pasiekimus, svajones ir taip trukdyti jų sudaiktinimui, kurio ir siekia teroristas, ir, priešingai, sudaiktinti nusikaltėlio veidą, padaryti jį bereikšmį, atimti iš jo svarbiausia – vardą.

Kai teroristai atakavo Prancūzijos karikatūrų žurnalą „Charlie Hebdo“, tada visi, kas protestavo prieš religinių fundamentalistų išpuolius, rašėme „Aš esu Charlie Hebdo!“ ir kiekvieną iš žuvusiųjų aptarėme kaip herojų, minėdami kūrinius, gyvenimo fotografijas.

Paprastai pandemijos metu pirmiausiai pasireiškia normatyviniai klausimai dėl komunikacijos: kaip bendrauti, kad išvengtume socialinio ir psichologinio menkinimo ar net teroro, ir kartu padėti sergantiesiems. Komunikacija dėl ligos Lietuvoje aprėpia kontrolės, bausmės, pagalbos suteikimo klausimus, tačiau atideda į šalį orumo diskusiją, nors mirštančiajam orumo klausimas yra tiek pat svarbus, kaip ir gyvybės. Antraip, kam gyventa?

Mirtinai pavojinga, pandemijos sukelta liga yra daugiaprasmis, daugiakryptis įvykis, kurį sukelia anapus simbolinių sistemų egzistuojantys virusai. Atitinkamai ir mirtys: įvykę karo metu yra aukštinamos, o pandemijos – jų atmintimis be perstojo ištrinama. Štai šis mirties bereikšmingumas Lietuvoje žymimas nauju anonimo vardu – „rizikos grupės asmuo“. Kodėl moralinė vaizduotė ir jautrumas tiek aktyvūs karo ir net teroro metu, blanksta ir tampa beveik niekiniais pandemijos atveju? Karo aukos yra gretinamos su žmonių sugalvotu tikslu, idėja.

Pranešimas su formuluote „nuo COVID-19 sukelto viruso mirė rizikos grupės asmuo“ yra įžeidžiantis, sudaiktinantis, nes traktuoja auką kaip statistikos mėsą.

Atmenate, Levas Tolstojus aprašo imperatorių Napoleoną, apžvelgiantį Austerlico aukas ir matantį karininką, gulintį šalia vėliavos koto (vėliavą, kaip trofėjų jau buvo pasiėmę prancūzai): „Voilà une belle morti!“. – „Štai kur graži mirtis“! Tuomet Tolstojus subtiliai išsišaipė iš šio tariamo didingumo prie sutrintos karo mėsmalėje lavonų krūvos.

Palyginkime situaciją su Holokausto aukomis: vaikais, senukais, moterimis, su visais žuvusiais dujų kamerose. Jų vardai, gyvenimo istorijos ir vaikų vaikai kasmet yra prisimenami, nors aukos nesipriešino, nekovojo, nebuvo didvyriai. Nei vienas jų nėra įvardijamas „rizikos grupės asmeniu“, kad būtų mažiau gaila. Kiekviena Holokausto auka turi būti garsiai pakviesta ir pagal galimybes pagerbiama. Taip atsitiko ir su Lietuvos tremtiniais, genocido aukomis: žygių žygiai į Sibiro kapines turi prikelti jų vardus: ir didvyrių, ir paprastų, nekaltų valstiečių, kurių didžiausias pasiekimas buvo atkaklus ir sunkus žemės darbas. Už savo kančią ir nekaltumą jie ir yra kviečiami vardais, o jų gyvenimai prisimenami pagal laiką, vietą ir jėgas. Gaila tik, kad Lietuvos valstybė viešai jų neatsiprašė neapgynus, nepakvietus pasipriešinti 1940 metais; ir labai teisingai pasielgė prezidento A. Brazausko asmenyje atsiprašiusi žydų tautos. Dauguma jų, čia gyvenusių žydų, lietuvių, lenkų, vokiečių, niekuo nenusikalto, bet ir nenusipelnė ypatingo pašlovinimo: nei kovojo, nei protestavo. Tačiau tai nesvarbu. Jie dirbo, kentėjo, neišdavė ir todėl turi būti gerbiami ir atmenami.

Pranešimas su formuluote „nuo COVID-19 sukelto viruso mirė rizikos grupės asmuo“ yra įžeidžiantis, sudaiktinantis, nes traktuoja auką kaip statistikos mėsą. Tokia subanalinanti žmogų su skaičiumi kalba, filosofo Arvydo Šliogerio žodžiais tariant, yra Niekio viešpatavimas. Valstybė, žiniasklaida, mes... įgarsiname Niekio pergales: dar du ... dar kelis žmones priskyrėme didžiajam Anonimui. Kodėl premjeras, ministrai džiaugiasi tokiais pasiekimais, o ne pelenais barsto galvą? Laimei, kad Bažnyčia dar nelaiko mišių už „rizikos grupės asmenis“, už Niekio pergales.

Niekis ir niekina, ir paverčia nereikšmingu, banaliu, niekalais žmonių gyvenimą, jų vargą statant ar ariant. Vietoje darbo ir vargo išaukštinimo Niekis pasiūlo gerovę – blizgančią ir lengvą. Šitos statistinės laimės idealas ir yra „Gerovės valstybė“, kurioje nėra, matyt, vietos „rizikos grupės asmenims“. Antraip valstybės „moralinis autoritetas“, ginantis „gerovę“, gal būtų su jais...

Atitinkamai ir pavaldiniai, būtent pavaldiniai, o ne laisvi piliečiai (kildinant nuo civitas, o ne nuo pilies tarnų), kartu su Vyriausybe džiaugiasi šitais pranešimais: gerai, kad vėl mirė ne vertingas „gerovės valstybei“, o tas, „rizikos grupės“, mažavertis. Šiandieninis biurokratinis, šaltas paniekinimas, net nežinantis, kad paniekina, net nejaučiantis šito yra susijęs mažiausiai su dvejomis atskirtimis: dėl amžiaus ir dėl specialiųjų poreikių. Miršta „mažaverčiai“ su ligomis, nebesukuriantys jokio BVP. Tai ir yra antihumaniška leksika, Niekio tarnų niekio kalba. Ir visiškai nesvarbu, kokia jos kilmė – sovietinė, posovietinė ar moderni ciniškojo kapitalizmo. Visi mes esame rizikos grupės žmonės, tik vienur arba kitur. Visi turime specialiuosius poreikius. Štai kodėl šiandien būtų garbinga vadintis „AŠ ESU RIZIKOS GRUPĖS ASMUO“ ir todėl nenoriu gyventi jūsų statistinės gerovės valstybėje. Kurkitės ją sau patys, kaip kadaise nomenklatūra kūrė sau socializmą!

Šiandieninis biurokratinis, šaltas paniekinimas, net nežinantis, kad paniekina, net nejaučiantis šito yra susijęs mažiausiai su dvejomis atskirtimis: dėl amžiaus ir dėl specialiųjų poreikių. Miršta „mažaverčiai“ su ligomis, nebesukuriantys jokio BVP. Tai ir yra antihumaniška leksika, Niekio tarnų niekio kalba.

Didysis valstybės Anonimas premjerų ir ministrų pavidalu, tylint finansų analitikui ir „moraliniam autoritetui“ prezidentui, žmones klasifikuoja pagal jų vertę. Veiklaus pono, pinigų kapšelio turėtojo mirtis yra verta viešos pagarbos, o įsivaizduojamo tarno – ne, nors tas tariamas tarnas ir nebuvo joks jūsų tarnas, o stalius, tėvas, mama, mezgėja. Diskriminacinė koronaviruso kalba persmelkė visuomenę, kuri skatinama galvoti: štai išmirs neįgalūs senukai, pilni ir taip visokiausių ligų – Sodrai bus geriau. Ir tikrai: premjero ir sveikatos ministro reitingai tik auga. Medikų pergalės prieš virusą yra paverčiamos vienos partijos ir jos kelių lyderių didėjančiu populiarumu.

Lietuvoje nėra jokio gerontocido – masinio senukų marinimo, tačiau gerontocidinių nuostatų yra. Šios nuostatos pasireiškia vieša kalba: esą liga grėsminga daugiausiai „rizikos grupei“, kitiems – mažiau. Atrodo nekaltas, mediciniškai pagrįstas pareiškimas, ilgainiui virsta gerontocidine nuostata: kodėl mes save turime suvaržyti, dėl tų, kuriems iki Anapilio liko kelios viruso akimirkos?

Psichologai pastebi, kad pirmas žingsnis, skatinantis žmones naikinti kurios nors grupės asmenis, yra šių susvetiminimas, sudaiktintinimas, pavertimas abstrakčios, instrumentinės kalbos objektais. Tada ne taip gaila. Gaila tik tiek, kiek apmaudu dėl kokių nors „rodiklių“. Juk gerovės valstybė – yra gerų rodiklių valstybė! Norėjome pasiekti geresnių rezultatų – nepavyko, statistika pavedė. Apie gyvus žmones – nė kalbos. Norint negailėti ir negerbti reikia mąstyti apie kitus asmenis kaip daiktus – suoliukus, kibirus – kaip BVP arba kaip apie kliūtis, kurias reikėtų pašalinti, arba kaip instrumentus sukurti didesnei materialiai gerovei (užsienio darbininkai, daugiausiai ukrainiečiai). Ugdant nepagarbą nėra jokios būtinybės vartoti ir kurstyti neapykantos formas, neapykantos kalbą, – tai kitas, baisesnis etapas. O kol kas pakanka neutralios skaičių statistikos, grėsmių atskirties ir mirštančiųjų grupės suformavimo: mums nebaisu, tai tik „rizikos asmenims“ pavojinga.

Lietuvoje nėra jokio gerontocido – masinio senukų marinimo, tačiau gerontocidinių nuostatų yra. Šios nuostatos pasireiškia vieša kalba: esą liga grėsminga daugiausiai „rizikos grupei“, kitiems – mažiau.

Visuomenė nenori matyti mirties, bando nuo jos izoliuotis, paslėpti, negirdėti. Todėl negirdimi ir mirštančiųjų balsai, vardai, likimai. Ligoninėse „rizikos grupės asmenims“ sukuriami atskiri korpusai, atskiros slaugos ligoninės... Ir gerai, jei tai padeda gydymui. Tačiau sukuriamas ir kitas – atskirties ir užmiršimo blogis, kuris pamažėle paverčia juos nebematomais, anoniminiais. Ši atskirtis, o gal, tiksliau priskirtis mirčiai, yra „pateisinama“ ypatingais jų poreikiais, taip užšaldant orumą, pagarbą, pasikalbėjimą ir paliekant juos šaldiklyje, kad grąžinti po mirties.

Beveik kiekviena šeima susidūrė su šiuo savo ir kitų atšalimu: tave mylėjo, mylėjai, ir staiga – į slaugos ligoninę, į atskirtį, vis toliau ir toliau nuo namų, nuo obelų ir dangaus debesų. Taip artėjama prie mirties: per didinamą socialinę atskirtį.

Daugelis šios atstūmimo kalbos ir nepastebi, ir tokiam nejautrumui padeda visuomenės bandymas ir noras išstumti mirtį už savo ribų. Mes daug ką mokomės patirti intensyviai: keliones, šokius, darbo santykius, vyną, tačiau ne moralinį jautrumą ir juo labiau ne dėl išeinančiųjų. Patys nepastebėdami įsitraukiame į Niekio daugintojus ir Niekio tarnus: tada turtas brangesnis už orumą, nes jis – gerovės valstybės rodiklis. O ir karantinas diktuoja savo sąlygas: mirusiojo prisiminimas apsiriboja keliais žodžiais prie kapo, tik tarp artimųjų ir, labai retai, veidaknygėje. Viskas.

Populiariausi