Nuomonės

2020.05.03 15:49

Tomas Daugirdas. Kultūra yra elitinė arba jokia

Politiškai ir kultūriškai korektiška yra kultūros neskirstyti į elitinę ar masinę. Net jei vis dėlto toks skirstymas kam nors išsprūsta, tampa tartum nepriimtina sakyti, kad elitinė kultūra yra „aukštesnė“, o masinė kultūra „žemesnė“. Nes tarsi visa kultūra yra kultūra, o paprasti žmonės ir į juos orientuoti kai kurie politikai nemėgsta, jei nurodoma į jų menkesnį civilizuotumą ar aukštesnius kultūrinius standartus, kurių jie negeba suprasti.

Dabar politiškai labai madinga kalbėti apie „paprastą žmogų“ ir jo poreikius, kurie pastatyti į viso Lietuvos gyvenimo centrą. Tačiau dažniausiai daroma ir didelė klaida: paprastas žmogus sutapatinamas su prasčioku. Tai yra su tokiu, kuriam pakanka prastos kultūros dvasiniams poreikiams patenkinti, kuris gyvena prasto skonio gyvenimą, nekeldamas sau jokių tikslų, susijusių su geresniu gyvenimo pažinimu ir savęs tobulinimu.

Ta pati klaida veda į tai, kad norint į savo pusę patraukti „paprastą žmogų“ ar tveriant atitinkamus renginius, siūlomi prasčiokiški dalykai. Prasčiokiškumas reiškia šaipymąsi iš visko, kas siekia kokio aukštesnio standarto, kultūrinių ar etinių verčių nuvertinimą, vedantį į vulgarumą, ribų ir saiko nejautimą.

Kaziuko mugė Vilniuje palengva tampa prasčiokiškumo standartu. Ir ne todėl, kad suvažiuoja smulkūs prekybininkai, kurie pardavinėja rūkytus lašinius, medų ar šaukštus. Prasčiokiškas yra kultūrinis apvalkalas, į kurį mugė įvilkta. Mugės šūkis šiemet buvo „Neriam į Kaziuką su Lietuvos regionais“. Tai dirbtinai kūrė vaizdinį, kad žmonės, kurie prekiauja mugėje, yra specifiškai regioniški.

Kaziuko mugė Vilniuje palengva tampa prasčiokiškumo standartu.

Prekybininkai atvežė savo gaminamus daiktus ar produktus, kuriuos labiau būtų galima pavadinti globaliais nei regioniniais. Rūkyta šoninė iš Kuršėnų mažai skiriasi nuo rūkytos šoninės iš Anykščių. Skiriasi tik gamintojo pastangos padaryti kuo geresnį produktą. Mugėje, kaip ir kitur prekyboje, galiojo ne regioninis, o kokybės standartas. Jo net „lietuvišku“ nepavadinsi, galima vadinti „šiuolaikišku“. Smulkieji verslininkai regionuose naudojasi veikiausiai ta pačia įranga, ir kiaulės auginamos panašiose fermose bei yra panašios veislės.

Tokiam darbui keliami aukšti reikalavimai ir standartai. Receptai, technologijos šiandien yra bendri europiniai, jei ne globalūs. Technologinės inovacijos sklinda greitai, atsiradusi viename krašte, netrukus tampa praktika kitame. Prekybininkus galima būtų vadinti „paprastais žmonėmis“, tačiau jie tikrai ne prasčiokai. Verslas nėra prasčiokiškas, jis yra išmanus.

Į prasčiokiškumą buvo orientuota prie mugės pridėta „kultūrinė programa“, mugės šūkiai ir kitos neva pramogos, kurios primetė prasčiokišką vaizdinį visai mugei ir jos toli gražu neprasčiokiškai prekybai.

Pirmiausia – ir pats mugės pavadinimas. Sovietinę etnotradiciją tęsiantys mugės vaizdiniai trina religines šv. Kazimiero veiklos prasmes. Ne vien mugė yra vadinama „Kaziuko“, bet ir šv. Kazimieras yra tapęs „Kaziuku“. Kaziukas – lyg koks pagoniškas gamtos ir amatų dievukas. Jis it koks vestuvių šauklys kviečia svečius (iš regionų) į vaišes ar linksmybes. Vaikystėje veikiausiai vaikščiojęs po laukus su vyžomis ar net visai basas, grojęs birbyne ganydamas gyvulius. Gal net mokantis išdrožti šaukštą ar iš karnų nupinti krepšį bulvėms supilti. Savaitgaliais mėgęs užkrimsti baronką, užsigerdamas „alučiu“, pagriežti smuiku liaudinėse linksmybėse ar net šauniai patrypti.

Šv. Kazimieras, karalaitis, riteris, šventasis, Lietuvos globėjas, patekęs į prasčiokiškumo girnas, tapo etnokultūriniu „Kaziuku“. Mugės atidarymo eisenoje buvo nešama Kazimiero lėlė. Paskui ją ėjo merginos su lelijomis rankose, ką galima laikyti pagarbos šv. Kazimierui ženklu. Tačiau kitos eisenos detalės buvo grynas prasčiokiškas balaganas. Eisenos priekyje ėję kapelos žmonės, apsirengę sermėgomis, būgnais ir smuikais kėlė liaudinį triukšmą. Toliau eisenoje buvo galima matyti ir veikiausiai neopagonių, kurie bėrė grūdus į nešamą ugnies židinį bei, ko gero, murmėjo kažkokius užkalbėjimus kaži kokiam dievui.

Toliau kolonoje buvo nešamos vėliavos, ne bažnytinės ar religinės, o susijusios su Lietuvos regionais. Kontekstas, į kurį buvo įstatytas simbolinis šv. Kazimieras, buvo profanuotas. Jo gyvenimas, pasirinkimai, stebuklingi pasirodymai gelbstint lietuvių ir lenkų kariuomenę, kaip antai prie Polocko, prasčiokiškam skoniui yra neįkandami. Prasčiokiškumas negeba suvokti ribų nei distancijos. Šv. Kazimieras pavirto Kaziuku iš gretimo kaimo.

Filosofas Arūnas Sverdiolas jau ne vieną dešimtmetį vis sugrįžta prie barbarybės temos ir diagnozuoja Lietuvos visuomenės barbarėjimą. Vėliausią jo pasisakymą „Barbarybė ir barbarizacija“ Vilniaus klubo susitikime perspausdino Literatūra ir menas. Jis kalbėjo apie nuolatinį civilizacinį iššūkį civilizuoti barbarus. Tai padaryti tampa ypač sunku šiandien, kai klesti populiarioji, vartojimo ir mėgavimosi kultūra, kuri dera su barbarybe. Ji išstumia vadinamąją aukštąją, elitinę kultūrą. Ši „nyksta ir nustoja užduoti toną žemiesiems sluoksniams, juos civilizuoti“.

Sverdiolas kalba, kad lieka vis mažiau instrumentų civilizuoti vis atsinaujinančiai barbarybei. Modernūs barbarai gali vilkėti gerais kostiumais ir segėti brangius laikrodžius, lankytis prašmatniuose restoranuose, tačiau elgesiu lieka mužikai.

Barbarybei arba tam, kas vadinama prasčiokiškumu, vis labiau pasiduoda Lietuvos kultūros politika. Valstybinis kultūros rėmimo fondas, kurio tikslas remti kultūrą ir meną, 2020 m. neremia projektų, kurie kyla iš trijų miestų (Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos). Visas finansavimas yra nukreiptas į regionus. Šiems finansavimas išaugo dvigubai lyginant su ankstesniais metais.

Tačiau jei įdėmiau pažiūrėsime, kokie projektai finansuoti, pamatysime, kad jie orientuoti į masinį skonį, dažnai – prasčiokišką. Dauguma projektų orientuoti į mėgėjų meną ir kultūrą. Remiamos tradicinės vasaros šventės, amatų ir muzikos šventės, kapelų šventės, krašto virtuvę populiarinantys renginiai, etnokultūros kūrybinės dirbtuvės, muzikos ir tautinių šokių šventės ir pan. Ypač tai būdinga regionams, kurių sostinės nėra didesni miestai, užduodantys ir kitokius kultūrinius standartus.

Nors kultūros projektų nemažai, tikrai ne kiekvienas regionas turi nukreiptų į regionų elitą. Kad skambėtų gražiau, masinės prasčiokiškos pramogos įvardijamos kaip regiono „tapatybės“ projektai. Taip dėl idėjų stygiaus, menko kultūros reikšmės žmogui išmanymo, pati regionų tapatybė jau yra susieta su kultūriniu prastuoliškumu, turinčiu „savą“, regioninį veidą.

„Paprasto žmogaus“ sutapatinimas su prasčioku reiškia ir tai, kad nepripažįstama, jog regionuose esama žmonių, kurie pagal kultūrinius poreikius, nuostatas priklauso kultūriniam elitui. Regioniškumą tapatinant su paprastais prasčiokais, dažniausiai ir nukenčia regionų elitas, turintis civilizuotų poreikių ir pačiam regionui užduodantis civilizacinius orientyrus. To elito atstovų gali būti nedaug, tačiau jie yra regiono gyvenimo druska.

Kultūros politika nėra nukreipta į šio elito branduolio stiprinimą. Profesionalūs teatrai labai retai aplanko regionus su kokybiškais spektakliais. Dažniausiai „iš Vilniaus“ į regionus nuvykstantis teatras yra „Domino“ su spektakliais, orientuotas toli gražu ne į elitinę publiką. Regionų žmonės palikti vietos kultūros centrų projektams ir iniciatyvoms, kurios dažniausiai ir grįstos masinės kultūros formavimu, mėgėjiškų veiklų skatinimu. Centruose dirbantys žmonės ir tai daro už pernelyg menkus atlyginimus. Esama kultūros politika jiems ir neatveria platesnių ir gilesnių veikimo perspektyvų. Laiko juos apvilkusi etnokultūros marškiniais.

„Paprasto žmogaus“ sutapatinimas su prasčioku reiškia ir tai, kad nepripažįstama, jog regionuose esama žmonių, kurie pagal kultūrinius poreikius, nuostatas priklauso kultūriniam elitui.

Renginiai, į kuriuos susirinktų saujelė žmonių, net jei labai aukšto standarto, neatrodo tokie sėkmingi kaip masiniai kermošiai, sūrių degustacijos ar kapelų šventės. Taip pat ir sovietinės masinės kultūros organizavimo inercija lemia, kad regioninė kultūros politika siekia ne kultūriškai auginti žmones, o organizuoti masines linksmybes.

Iš kultūrinės barbarybės galėsime išaugti, kai pripažinsime, kad kultūra yra būdas ir kelias žmogui tobulėti. Kad žmogus turi poreikių ir savybių, kurios tegali būti tobulinamos vartojant vadinamąją elitinę kultūrą. Kad ir valstybė gali tobulėti tuomet, kai palaikome priemones, kurios civilizuoja žmones. Tuomet ir žodis „kokybė“, taikomas aukštajam mokslui, švietimui ar bet kuriam atliekamam darbui ar veiklai vietoj tuščio skambesio įgautų realias prasmes ir vertę. Kultūros tapatinimas su prasčiokiškumu yra požymis, kad nyksta skirtumas tarp aukštesnių ir žemesnių verčių ar standartų daugelyje visuomenės ir asmeninio gyvenimo sferų. Kai vertės netenka prasmės, sunkiai galime tikėtis, kad statybininkas gerai statys, mokytojas gerai mokys, o politikas priims atsakingus sprendimus. Barbarybę prišaukia standartų nebuvimas ir elitiškumo niekinimas.

Į tobulėjimą ir aukštas vertes nukreipti kultūros projektai ir turėtų tapti valstybės prioritetu. Jie turėtų ugdyti ir stiprinti kultūros elitą, kad ir kur jis gyvena – didžiuosiuose miestuose ar provincijoje. Masinių pasilinksminimų ir festivalių taip pat veikiausiai reikia. Kaip ir juos organizuojančių žmonių. Tačiau lėšos masinėms pramogoms turėtų būti skiriamos iš socialinėms, o ne kultūrinėms reikmėms skirto biudžeto. Masinės linksmybės stiprina bendruomenes, didina tarpusavio pasitikėjimą, tačiau su kultūra jos turi mažai ką bendra.

Elitiškumo standartas yra būdingas mūsų krikščioniškai civilizacijai, besiremiančiai ir į antikinę kultūrą. Įvairių epochų palikimas liudija pastangas tobulėti, atskleidžia sunkumus, su kuriais kiekviena karta susiduria, siekdama išlaikyti civilizacinį matmenį. Istorinė atmintis atskleidžia ir pernelyg dažną regresą į barbarybę, kai išryškėja ne pramoginė, o destruktyvi prasčiokiškumo pusė.

Krikščionybės žinia buvo skelbiama pirmiausia paprastiems žmonėms, kai kada – ir prasčiokams. Tačiau ji rodė žmogiško tobulėjimo kelią, vedantį iš prasčiokiško santykio su aplinkiniais, pasauliu ir savo gyvenimu.

Krikščioniškas tikėjimas yra paprastų žmonių reikalas, tačiau drauge jis ir iš esmės elitinis. Jis liudija, kad žmogaus orientyrai nesibaigia šio pasaulio pramogomis. Krikščionybės ir antikinis palikimas prikišamai rodo, kad mūsų gyvenimo (o taip pat ir kultūros) orientyrai turi būti elitiniai arba jie nėra orientyrai iš viso.