Nuomonės

2020.04.26 17:23

Lukas Urkis. Laiškas Lietuvai: kaip pabėgti nuo savęs?

Lukas Urkis 2020.04.26 17:23

Atrodo, kad buto sienos per dieną tarsi susitraukia. Ima spausti ir prašyti lauk. Senas sieninis laikrodis įkyriai tiksi. Ne toks senas, kad būtų antikvarinis. Toks, koks būtų MO muziejaus ekspozicijoje ir atskleistų lankytojui paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio realybę. Realybę, kurią aš vadinu namais ir gyvenu juose su močiute. Laikrodis vis garsėja ir aš nebegaliu to pakelti, nes pats esu paskendęs tyloje. 

Buto sienos tarsi traukiasi ir prašo išeiti, prašo leisti pailsėti. Pradedu suprasti, ką jautė motina, kuri po trijų savaičių nebeatlaikė ir išsigrūdo į gastroles. Vėl girtuokliauti. Paėmė ir išėjo. Kaip visada. Nieko kito ir negalėjau tikėtis. Dešimtą karantino dieną į Veneciją sugrįžo delfinai, o dvidešimt septintą iš buto Karoliniškėse išėjo motina. Penktadienį. Kažkurį sekmadienį lauksiu prisikėlimo. Ji saugi, nes saugo Kristaus kraujas. Tas spiritinis, šlykštus ir saldus vienu metu. Kaip dieviška – šlykštu ir saldu vienu metu. Tikrai, kaip mirtis ir prisikėlimas su kiekvienu gurkšniu.

Išeinu į lauką kas vakarą. Vėlai vakare, kai jau tamsu. Žmonių būna nedaug, viskas tylu. Pravažiuojantys automobiliai ar per klaidą sulojantys šunys tik patvirtina tą tylą. Išgirsti kokį garsą ir net nespėji sureaguoti – staiga vėl apgaubia tyla. Visą gyvenimą nemėgau tylos griauti. Taip ir paskendau joje. Tiksliau, plaukti ja išmokau. Gyvenu su tyla ir viską tyloje palieku. Plaukiu tyla. Nežinau kur.

Praeinu kompaniją geriančią. Šurmuliuoja benamiai, visi suvargę, prasmirdę, veidais pageltusiais ir užtinusiais. Vietiniai. Augau juos matydamas. Mirė kaimynai, net pensijos nesulaukę, žuvo avarijose mano amžiaus žmonės, o jie – kaip geria, taip geria. Savižudžių būriu juos vadinu, ir labai tinka. Vienas be akies, kitas be kojos, trečias be dviejų pirštų ir visi, kaip tikra komanda, be dantų. Kaip vaikams paaiškint tokius dalykus? Kaip tikėti kažkokiomis tiesomis gyvenime, kai būrys alkoholikų gyvena ilgiau už tvarkingus, dirbančius žmones?

Priminė savižudžių būrys man motiną. Kaip kvailys jaučiuosi dėl to, kad tikėjausi ją perprasti. Rašiau tau, Lietuva, kad kaip į žmogų pažiūrėti bandysiu, kad jos kliedesiuose atradau pasikartojimus, kurie turėtų prie atsakymų kažkokių nuvesti. Prisigalvojau visko. Supratau, kad gal ir gerai, kad visą vaikystę motiną tarsi lietų – tik protarpiais matydavau. Būčiau ir pats prasigėręs, bandydamas ją suprast. Nepažinsi geriančio žmogaus. Tik dalis žmogaus lieka, kita dalis dingsta. Ir atrodo žmonėms, kad išgėrę jie įgauna kažką. Kažką, ko jiems trūksta. Drąsos, džiaugsmo, laisvės, amžinybės. O iš tikro tik praranda dalį savęs. Išbarsto visą gyvenimą dalim. Per vėlu iš tų dalių motiną susirinkti. Per daug šios dėlionės detalių pasimetė. Juolab kad nebe vaikas esu.

Šurmuliuoja benamiai, visi suvargę, prasmirdę, veidais pageltusiais ir užtinusiais. Vietiniai. Augau juos matydamas. Mirė kaimynai, net pensijos nesulaukę, žuvo avarijose mano amžiaus žmonės, o jie – kaip geria, taip geria.

Pradėjau darbo ieškoti. Nesu universiteto baigęs, nesu ir ilgai vienoje vietoje dirbęs, bet programuoti moku. Nėra nieko geriau už kompiuterį žmogui, kuris kitų vengia. Tik kompiuteris padėjo tyloje nenuskęsti. Niekas manęs nemokė, niekam nereikėjo atsiskaitinėti. Sėdėjau prie kompiuterio ir išmokau viską, ką išmokti įmanoma.

Daug skirtingų programavimų kalbų moku, o su žmonėm nesusikalbu. Nėra tvarkos tarp žmonių. Emocijos į kodus nesusiveda, todėl man yra nesuprantamos. Iš mano laiškų, Lietuva, gali pastebėti, kaip nesiseka man savo chaose susigaudyt. Pametu seką labai greitai. Kompiutery taip nėra, viskas turi pradžią ir pabaigą, aiškią sistemą ir tikslą. O gyvenime turi pats tą tvarką susikurti. Niekas niekad nepasakė, vardan kokio tikslo žmogus save programuoja. Taip ir likau su gamykliniais nustatymais.

Ir plaukiau per gyvenimą tylos upe kompiuteriniu laivu. Kur upė teka, nežinau, bet savo laivą pažįstu. Taip užsidirbu. Neleidžiu daug pinigų, todėl ir neturėjau niekad tikslo turėti jų daug. Nežinau, ką veikčiau. Svajoti niekada nemokėjau, o ir ką kiti galvoja apie mane, nerūpi. Pinigų daug nereikia. Net darbai visi gyvenimo patys mane susirasdavo, o ne aš jų ieškodavau. Dabar ieškau, nes noriu nuo minčių apie save pabėgti.

Namie uždarytas po truputį išprotėju. Esu ir buvau vienišas ir vienas. Net ir tarp žmonių buvau vienas, bet nesijaučiau taip, kaip dabar. Kas dieną sukasi mintys skirtingos, bet į tą patį tašką susivedančios. Pradedu atsakymų ieškoti, nors net klausimų nežinau. Ir žmonės bėga nuo to. Tiesiogine to žodžio prasme – bėga. Va ką tik pro mane prabėgo. Beveik vidurnaktis, o laksto begėdis savo dūsavimu mano tylą naikindamas. Taip sunku namie išbūti, kad lengviau kankinti savo sąnarius, plaučius ir širdį lakstant ratais. Ir ar paaiškins kas nors man šitą programavimo kalbą? Kodėl taip nori žmonės nuo savęs pabėgt?

Kiti bėga nuo savęs vaikais, žmonomis, knygomis ar serialais. Motina mano bėga nuo savęs gerdama, ir bėga visą gyvenimą. Aš kompiuteriu bėgau. Pastebėjau, kad net ir besistemėje žmonių emocinio intelekto kalboje galima pamatyti tendenciją, kad žmonės linkę bėgti nuo savęs.

Darbo ieškau, nes, likęs su savimi, pradėjau bijoti. Nebematau kitų žmonių, kuriuos stebėdamas savo atsiskyrėlio gyvenimą pateisinau. Labai sunku paaiškinti. Sunku suprasti, ką reiškia tokiam kaip aš būti. Visada stebėjau žmones ir galvojau, kokie nesuprantami padarai jie yra. Stebėjausi, kaip negali žmonės gyventi vieni be kitų. Dabar supratau, kad ir aš be jų negaliu, nes jais pasinaudodamas bėgau nuo minčių apie save. Klausydavau, kaip kažką žmona išdavė ar iš darbo atleido, ir galvodavau, kaip gerai, kad neturiu nei žmonos, nei darbo.

Dabar atvirkščiai – reikia darbo. Turėsiu aiškią funkciją ir ją kasdien atliksiu. Nereiks galvoti kodėl, nereiks galvoti ir kaip. Aišku ir paprasta. Atlieki savo pareigas ir eini per gyvenimą. Dažnai žmonės apie tokius dalykus kalba su panieka. Vadina rutina, monotonija. Kalba, tarsi trokštų visą gyvenimą patirti nuotykius. Dabar užpuolė virusas, visus uždarė namie, privertė nešioti kaukes, sunaikino šimtamečius pasisveikinimo įpročius bei pavertė gyvenimą kino filmu – visiems vėl negerai. Vėl reikia rutinos. Tarsi galėtų būti nuotykis be pavojaus, tarsi galima laikyti nuotykiu tai, kas, žinom, kaip baigsis. Tikrų tikriausias nuotykis – virusas, bet netinka žmonėms toks.

Močiutė savo sena gremėzdiška siuvimo mašina pasiuvo. Perdarė mano senus treningus į kaukes. Treningus, kuriuos tėvas iš Anglijos siųsdavo. Žmogus priekyje vis atsisukdavo, bet apie jį visiškai negalvojau.

Nesuprantu aš žmonių kalbos. Einu apšviestu pėsčiųjų taku, galvoju, ką tau, Lietuva, rašysiu. Tikrai nesuprantu žmonių kalbos. Nesuprantu, kodėl alkoholikai gyvena ilgiau už darboholikus, nesuprantu, kodėl negali žmonės išgyvent fiziškai savęs nevargindami fiksuotais judesiais ar veiksmais, vadinamais sportu, nesuprantu, kodėl nenori rutinos, bet tuo pat metu ir bijo visko, kas nepažįstama, ir kelia pavojų nusistovėjusiai tvarkai. Nesuprantu.

Pamačiau priešais save žmogų. Ėjo priekyje ir kartais atsisukdavo. Buvome dviese, ant mūsų krito žibintų šviesa. Kai jis atsisuko, pamačiau kaukę. Prisiminiau, kad aš be jos, ir staigiai užsidėjau. Močiutė savo sena gremėzdiška siuvimo mašina pasiuvo. Perdarė mano senus treningus į kaukes. Treningus, kuriuos tėvas iš Anglijos siųsdavo. Žmogus priekyje vis atsisukdavo, bet apie jį visiškai negalvojau.

Ėmė šalta darytis, vėjas gana stiprus. Užsidėjau striukės kapišoną. Siluetas atsisuko dar kartą. Aš ėjau, kaip ėjęs. Galiausiai jis sustojo ir atsisuko į mane. Artėjau ir pamačiau, kad tai vyras. Vyresnis, galbūt penkiasdešimties metų. Plikas, apsirengęs tvarkingai. Džinsai, megztukas, ant jo užmesta verstos odos striukė. Gana aukštas, labai tiesios laikysenos, jeigu ne senas veidas, tikrai būčiau pagalvojęs, kad mes panašaus amžiaus. Kai priartėjau, vyras iškėlė rankas, tarsi taikyčiausi į jį ginklu, plačiai nusišypsojo ir paklausė: „Nepulsi?“

Nežinojau, ką atsakyti, ir pasimečiau. Visada pasimetu, kai mane užkalbina žmonės. Net ir pažįstami, o ką jau kalbėt apie nepažįstamus. Dabar reikėjo jam vidury nakties prisikabint? Galėjau nueiti toliau, bet pats nežinau, kodėl sustojau. Stovėjau, tylėjau ir stebėjau, kaip dingsta šypsena nuo vyro veido. Supratau, kad vietoj jos greit atsiras išgąstis, net ribotos žmonių kalbos žinios leido suprasti, kad taip bus, jei tik žiūrėsiu. Pasakiau: „Nepulsiu.“

Vyras pradėjo kvatotis ir išsitraukė cigarečių pakelį. Pasiūlė ir man. Atsisakiau. Lyg niekur nieko pradėjo pasakoti savo istoriją: kaip išėjo iš namų, kaip norėjo pasivaikščioti, kaip pavargo namie sėdėti, kaip keista dėl tų kaukių. Nesupratau kodėl, bet buvo malonu klausytis. Žmogus atrodė tikras. Nemėgstu tylos sugriautos, bet jo galėjau klausytis. Jis nuolat juokėsi, pokštavo. Kalbėjo, tarsi visada būtų žingsneliu toliau. Kartais užduodavo klausimą, bet pats į jį ir atsakydavo.

Nepastebėjau, kad ir aš ėmiau kalbėti. Po vieną žodį, po du. Paskui po sakinį. Klausinėjo, ką veikiu, kur gyvenu. Užsiminiau, kad ieškau darbo, ir pasakiau, kad moku programuoti. Kažkodėl jis pradėjo labai daug klausinėti apie kompiuterius. Aš atsakinėjau. Nemėgstu apie tai kalbėti, bet, kaip ir sakiau, šitas vyras buvo labai malonus. Gal taip atrodė, nes penkias savaites neturėjau jokio kontakto su išore, bet nemanau. Manau, tikrai labai malonus.

Sunku suprasti, iš kur jis atsidūrė Karoliniškėse vidury nakties, bet net pats stebiuosi, kaip labai jis man netrukdė. Atvirkščiai. Norėjosi su juo pasikalbėti, atsakyti į jo klausimus. Man klausinėti nereikėjo. Vyras nuolat kažką pasakojo. Galiausiai priėjau savo laiptinę ir norėjau palinkėti gero vakaro. Jis sustojo kartu su manimi ir paklausė: galėtum į kitą kompiuterį įsilaužt?

Atsakiau, kad teoriškai galėčiau. Vyras susimąstė ir nutilo. Atrodė tarsi galvotų. Tada išsitraukė savo mobilų telefoną ir paprašė mano telefono numerio. Paklausė ir vardo. Nedvejodamas padiktavau. Jis dar kartą nusišypsojo ir pasakė: galbūt rasim tau darbą, Lukai. Tada atsisveikino.

Viskas staiga tampa dar sunkiau suprantama. Ar taip darbo ieškoma? Lauke vidury nakties su nepažįstamais kalbantis? Negaliu, Lietuva, suprasti. Nemėgstu žmonių, kurie šneka daug, o šitas patiko. Atrodė, kad negali jam atsakyti ar tylos siena nuo jo apsigaubti. Pasimečiau, nesupratau, kas vyksta. Pradėjo galvą dar daugiau klausimų pulti. Užbėgau laiptais. Greitai ir negalvodamas. Taip, kaip bėga žmonės nuo savęs. Ir vis tiek pasiveja.

Iki greito, Lietuva.