Nuomonės

2020.04.23 15:22

Norbertas Černiauskas. Seimas, Bitė ir žiedai

Prieš šimtą metų, 1920 m. gegužės 15 d., 18 val. 15 min. Kaune prasidėjo vienas svarbiausių politinių įvykių moderniosios Lietuvos istorijoje.

Į posėdį pirmą kartą susirinko visuotiniu, lygiu bei slaptu balsavimu išrinkta tautos atstovybė – Steigiamasis Seimas (1920–1922). Posėdį, o kartu ir parlamentinę tradiciją, pradėjo dvi pirmininkaujančios moterys – jauniausioji Seimo narė Ona Muraškaitė (krikščionė demokratė) ir vyriausioji, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (liaudininkė demokratė). Pastaroji savo sveikinimo kalboje paminėjo keletą įstabių politinių principų, kurie aktualumo nepraranda net ir šiandien.

Pirmiausiai, ji prisipažino esanti laiminga, kad sulaukė tokios demokratinės šventės ne tik kaip „sena tautos nepriklausomybės kovotoja“, bet ir kaip moteris įgijusi „karštai pageidaujamo teisių sulyginimo“. Vėliau G. Petkevičaitė-Bitė pasiūlė prisiminti ir pagerbti visas didžias asmenybes (nuo S. Daukanto iki J. Biliūno) bei žuvusius karius, kurie šios šventės nesulaukė. Be to, ji simboliškai pakvietė Seimo iškilmėje širdimi dalyvauti visus lietuvius pasaulyje, tiek fronto linijų atskirtus vilniečius, tiek karo išblaškytus pabėgėlius, tiek emigravusius į Ameriką. Pasisakymo pabaigoje parlamentarė paragino atverstą istorinį lapą „išlaikyti gryną“ užtikrinant visiems valstybės gyventojams lygias teises bei sau ir kitiems primindama nė akimirkai neužmiršti, jog jie, Seimo nariai, yra tik savo krašto žmonių valios vykdytojai.

Taigi, G. Petkevičaitei-Bitei Seimo idėją susaistė su praeities kovų atminimu ir valstybės demokratine ateitimi, su šalies nepriklausomybės ir asmens laisvių garantais, o galiausiai ir su pasaulio lietuvių idėjiniu centru. Išties, net ir po šimto meto sunku čia ką nors pridurti.

Vėliau Steigiamajame Seime buvo išrinktas nuolatinis jo pirmininkas Aleksandras Stulginskis (jis tapo ir faktiniu valstybės vadovu) bei audringiausiomis ovacijomis ir vienbalsiai patvirtintas naujasis valstybės būvis – nepriklausoma ir demokratinė Lietuvos Respublika. Šį nutarimą kaip esminį valstybingumo moto vėliau naudojo ir partizanai, ir Kovo 11-osios signatarai. Ir tai dar ne viskas. Gegužės 15-oji, Steigiamojo Seimo susirinkimo diena, vėliau tapo valstybine švente – per patį sodų žydėjimą Lietuva kelis metus iškilmingai minėdavo pilietinio ir demokratinio turinio pilną dieną. Vasario 16-oji turėjo, ko pavydėti.

Tiesa, netrukus aukštosios politikos svoris prislėgė jaunosios valstybės jaunųjų politikų pečius. Parlamentinė demokratija Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse išėjo iš mados. Net Abiejų Tautų Respublikos seimų pavyzdžiai tapo istoriniu pagrindu susieti Seimą su politine anarchija. Po kurio laiko neliko ir Gegužės 15-osios, ją pakeitė karinės šventės bei valdantiesiems politiškai saugesnė Rugsėjo 8-oji, kuri buvo skirta Vytautui Didžiajam (jo neįvykusiam karūnavimui) atminti. Šie pavydžiai rodo, kad Seimui niekada nebuvo lengva, vieni jį mylėjo, kiti jo nekentė, o treti jį dar ir išvaikė. Taip dar iki 1940-ųjų susiformavo nevienareikšmis jo vertinimo balansas.

Bet parlamentinio vertinimo anomalijų galime aptikti iki šiol. Seimui kartais prikaišoma, kad šis yra tiesiog Seimas: kad jame vyksta politinės kovos ir aršios diskusijos, kad jame per daug politikos, partiškumo ar net narių. Anaiptol, Seimui vis dar reikia dar daugiau Seimo: politikos ir jos formuotojų, įtakingų partijų ir kūrybingų strategų. Ir tiesiog politikų, o ne tik vykdytojų ar rajoninių švenčių pasveikintojų.

Bet žydint sodams, skraidant bitėms bei prisimenant Steigiamąjį Seimą šiandien verta paklausti ir savęs, kiek Seimą suvokiame kaip jie, o, kiek kaip mes. Ir kiek už tai atsakingi esame mes, o kiek jie.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.