Nuomonės

2020.04.26 09:25

Aušra Kaminskaitė. Kultūros minutės pertraukėlė skirstant valstybės prioritetus

Aušra Kaminskaitė, scenos menų kritikė2020.04.26 09:25

Prasidėjus karantinui žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose paplito pamąstymai ir konstatavimai, kad krizės akivaizdoje paaiškės, kas yra kas. Pati stebėdama „paaiškėjimus“ gūžčiojau pečiais: ar tikrai sužinojome kažką naujo? Kodėl stebino specializuotų prekybos centrų (deja, ne tik jų) bandymas priversti savo darbuotojus karantino metu imti kasmetines atostogas arba eiti į prastovas, jei visais laikais sklido neoficialios kalbos apie tų centrų polinkį dėl pelno lipti per kitų galvas? 

Kodėl stebino Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus lyderystė, jei anksčiau ne kartą patyrėme, kad jei tik pats aiškiai suvokia savo poziciją problemos atžvilgiu, padaro viską, kad ją išspręstų taip, kaip jam atrodo teisinga? Kodėl jaudinančiomis antraštėmis n-tąjį kartą pranešame, kad Estijos vyriausybė kultūrai ir švietimui vėl skyrė kur kas didesnes sumas nei Lietuvos vyriausybė?

Esu šalininkė požiūrio, kad pastaruoju metu neišaiškėjo niekas, ko nebuvo galima pastebėti anksčiau. Tiesiog šiandien viskas pasirodo tame pačiame – koronaviruso – kontekste, tad yra lengviau pastebima ir tiems, kurie anksčiau atitinkamomis sritimis visai nesidomėjo. Net ir stebėdami, kaip pastarosiomis savaitėmis dėl karantino nukentėję sritys bando skaičiuoti patirtus ir prognozuoti būsimus nuostolius, kad įrodytų esą labiausiai nukentėję ir drauge reikalingiausios visuomenei, pastebime ne kažką nauja, bet tai, kas dėsningai kartojasi ne vienerius metus.

Prezidento patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais Sonata Šulcė nuo balandžio mėnesio pradžios, regis, kiekviename interviu kartoja, kad krizė yra geriausia proga valstybei įrodyti, kad kultūra yra prioritetinė sritis. Kultūrininkai gūžčioja pečiais – lyg ir sunku prisiminti, kada kultūros politika buvo kurios nors vyriausybės prioritetu. Kol kas užtektų, jei ji valstybės pareigūnų būtų suvokiama bent jau kaip lygiavertė sritis kitoms – verslui, karinei apsaugai, transportui, etc.

Tačiau tam, kad tai įvyktų, pareigūnų vietose turėtų atsidurti gana plačiai mąstantys žmonės, kurie suvoktų, jog negalima viską matuoti pagal tuos pačius kriterijus. Tik kaip žmonėms tai įsisąmoninti, jei dar mokykloje (o švietimas Lietuvoje taip pat nėra prioritetinė sritis) išmokstam, kad kiekvienas žmogus bus įvertintas pagal tuos pačius egzaminus – jo asmeninius gebėjimus ir galimybes įstoti į aukštąją mokyklą apibrėš tai, kiek savo bendraamžių jis aplenks, atlikdamas tas pačias užduotis. Todėl neturėtų stebinti, kad oficialiai pripažinti suaugusiais ir toliau bandome viską pamatuoti vienu aiškiu kriterijumi – ekonomine nauda.

Be abejo, pasaulyje egzistuoja kultūros reiškiniai, generuojantys įspūdingas pajamas. Pavyzdžiui, geriausiais laikais (apie 2012-uosius metus, kuriuos siekia tyrėjo, Monrealio Concordia universiteto meno ir mokslo fakulteto dekano Louis Patrick Leroux atlikto tyrimo duomenys) šiuolaikinis cirkas į Kanados biudžetą atnešdavo vieną milijardą dolerių per metus. Tokie žanro grandai kaip į techniką ir tikslumą orientuotas „Cirque du Soleil“ ar kur kas mažesnio masto spektaklius, kuriuose meninė raiška ir socialinės aktualijos ne mažiau svarbios už techniką, kuriantys „Les 7 doigts de la main“ per metus vien už bilietus surenka atitinkamai 55 ir 10-12 milijonų dolerių.

Bet viskas su laiku – galbūt dar anksti iš mūsų jaunos valstybės reikalauti suprasti, jog ekonomiką skatina ne vien profesionalūs gebėjimai parduoti, bet pirmiausia stiprus, išsilavinęs, gerai besijaučiantis žmogus, kurio fizinei ir psichinei sveikatai palaikyti neužtenka galimybės nueiti į parduotuvę ir papramogauti perkant naujus daiktus.

Lietuvoje artimiausiu metu tokių sumų (ypatingai tik pirmuosius žingsnius žengiančiame šiuolaikiniame cirke) nepamatysime ir priežastis reikėtų aiškinti(s) atskirame tyrime. Tačiau Kanados trupių pavyzdys greta viso kito atskleidžia, kad kūrėjai, prioritetą teikiantys įvaizdžiui, tikslumui, technikai – dalykams, kurie yra lengvai matomi, atpažįstami ir suprantami – pritraukia 4-5 kartus daugiau pinigų nei tie, kurie stato turtingo turinio, eksperimentinės raiškos ir estetikos spektaklius.

Tai normalu ir dėsninga – į pramogą labiau orientuotus spektaklius lengviau perkelti į didesnes erdves (vadinasi, ir parduoti daugiau bilietų) nei tuos, kurių prasmes kuria fiziškai artimesnis santykis su žiūrovu. Be to, pramogos ir statusą keliančios prekės („mačiau šį darbą, vadinasi, pakėliau savo asmenybės vertę“) daugelį mūsų traukia labiau (todėl „Cirque du Soleil“ yra priimtinesni kur kas platesniam kultūrų ratui) nei noras save tobulinti ir pačiam prisidėti prie kūrybos proceso asmeninėmis refleksijomis ir apmąstymais.

Grįžkime į Lietuvą. S. Šulcė nuolat kartoja, kad kultūrininkai privalo kuo tiksliau paskaičiuoti, kokius ekonominius nuostolius patiria ir numato patirti, nes tik taip vyriausybė galės proporcingai padalinti pinigus. Tokios yra bendros taisyklės ir neadekvatu būtų jas kritikuoti neturint savo pasiūlymo. Užtat stebint tokius pavyzdžius, kaip Vokietijos, kur valstybės paramos siekiantys menininkai neturėjo nei skaičiuoti, nei įrodinėti savo reikalingumo, galima palyginti visuomenių sampratas. Vokietijai, regis, nekilo klausimų, kodėl kultūros atstovai turėtų būti finansuojami valstybės. Lietuvoje ieškant krizės sprendimo būdų išryškėjo (bet ne paaiškėjo), kaip skurdžiai įsivaizduojam, kam mums reikalingi kultūros reiškiniai.

2019-ųjų pradžioje, artėjant šalies prezidento, taip pat – savivaldybių merų rinkimams, Mykolas Katkus, Marijui Gailiui pasakodamas apie Arvydo Juozaičio bandymą pasinaudoti visų pamirštais kultūrininkais, pridūrė: „Remigijui Šimašiui kultūra reiškia pramogas, Artūrui Zuokui – Fluxus arba Guggenheimą, bet kultūrininkų bendruomene jie rimtai nesidomi.“ Tai – tik konkretūs pavyzdžiai, iliustruojantys kur kas labiau paplitusį ir aukščiau jau minėtą požiūrį, kad pagrindinės kultūros funkcijos dažniausiai suvokiamos kaip smagus laisvalaikio praleidimas arba galimybė susidurti su populiariais darbais, kuriuos kažkas įvardino kaip labiausiai vertus pavartoti per gyvenimą. Žinoma, kultūra atlieka ir tokį vaidmenį. Vis dėlto ši sąvoka tokia įvairiapusiška, kad ją matyti ir aiškinti galima iš daugybės skirtingų kampų. Vadinasi, ir iš tų, kurie šiandien aktualiausi.

Niekam nekyla abejonių, kam žmogui reikalinga sveikata. Niekas neprašo paaiškinti poreikio susidoroti su ligomis – tai savaime suprantama. Priartėjus pandemijai išryškėjo, kad Lietuva yra viena iš valstybių, žmogaus gyvybę vertinančių labiau nei šalies ekonomiką ir tai laikyčiau valstybės brandos ženklu. Tik turbūt nereikia sakyti, kaip artimai reiškiniai koreliuoja tarpusavyje. Ekonominė situacija stipriai susijusi su žmonių sveikata – visų pirma psichine, tačiau holistinėje žmogaus sistemoje tai neatsiejama nuo fizinių padarinių. Ir atvirkščiai – Harvardo profesorius Stevenas Pinkeris (ir ne jis vienas) analizuodamas žmonijos pažangą nurodo, kad sveikas žmogus yra stiprios ekonomikos pagrindas – stiprus individas galės dirbti daugiau ir efektyviau nei pasiligojęs, blogai besijaučiantis ir šios problemos nesprendžiantis.

Kultūra yra kaip sveikata. Ji natūraliai egzistuoja kiekviename žmoguje, nepriklausomai nuo to, kas ir kiek ją finansuoja. Ji gali būti stipresnė ar silpnesnė – tai paprastai priklauso nuo paveldimumo, tėvų įdiegtų įpročių ir to, kiek sąmoningai žmogus save prižiūri. Tam, kad palaikytume ją kuo kokybiškesnę ir kuo ilgesnį laiką, verta reguliariai lankytis pas specialistus, kurie gali pasiūlyti tokių gyvenimo kokybę gerinančių pokyčių, apie kokius patys nė nebūtume pagalvoję.

Tai – šiek tiek metaforiški palyginimai. Kur kas konkrečiau kultūros svarbą žmogaus sveikatai įvardina Pasaulinė sveikatos organizacija tyrimo „Meno vaidmuo žmogaus sveikatoje ir gerovėje“ (Role of Art in Health and Wellbeing) įvade. Remdamiesi 900-ais publikacijų, kuriose aptariama apie 3000 studijų, ir daugiau nei 700-ais po jų sekusių individualių tyrimų, PSO teigia priėję prie išvadų, kad menas gali paveikti socialinius sveikatą lemiančius veiksnius, palaikyti vaiko raidą, sustiprinti poreikį rūpintis, padėti psichines ligas turintiems žmonėms, padėti rūpintis ūminius priepuolius kenčiančiais pacientais... Ir tai – tik keletas išvadų.

Todėl šiandien kultūros – tiksliau, meninės kūrybos – problemas norėtųsi dėti į tą pačią kategoriją kaip ir sveikatos apsaugos bei psichinės sveikatos aktualijas. Sričių, kurių reikalingumo aiškinti nereikia, nes tai savaime suprantama – arba tampa suprantama vos pačiam susidūrus su problemomis. Sričių, kurioms dėmesys kartas nuo karto padidėja, tačiau kurios rūpinantis ekonomika paprastai lieka nuošaly kaip negebančios paskaičiuoti savo indėlio.

Bet viskas su laiku – galbūt dar anksti iš mūsų jaunos valstybės reikalauti suprasti, jog ekonomiką skatina ne vien profesionalūs gebėjimai parduoti, bet pirmiausia stiprus, išsilavinęs, gerai besijaučiantis žmogus, kurio fizinei ir psichinei sveikatai palaikyti neužtenka galimybės nueiti į parduotuvę ir papramogauti perkant naujus daiktus.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt