Nuomonės

2020.04.22 13:42

Artūras Grebliauskas. Lietuva patiria katastrofišką šoką?

COVID-19 yra kelių (trumpo, vidutinio ir ilgo) laikotarpių šokas, tuo pat metu sutrikdantis pasiūlą, paklausą ir produktyvumą, beveik tobulai sinchronizuotas tiek šalyje, tiek tarp šalių, o sveikatos, socialinės ir ekonominės pasekmės yra kataklizminės ne tik numatomas kelias savaites po krizės, bet ir potencialiai ilgą laiką.

Norėdama sukurti strategiją, leidžiančią sušvelninti COVID-19 poveikį ekonomikai, valstybė pirmiausia turi atlikti orientacinius šoko padarinių įvertinimus ir jų rezultatus paskelbti viešai.

Mes jau įpratome girdėti, kad ilguoju laikotarpiu įvyks negrįžtami geopolitiniai ir geoekonominiai pokyčiai, lemsiantys ne tik atskirų valstybių raidą, bet ir regionų bei galbūt kontinentų ateitį. Tai greičiau žiniasklaidos kuriamas neaiškumas (tai tik viena iš neaiškumo rūšių), kai niekas neturi konkrečių atsakymų, o tik įsivaizdavimą. Politikai dėl suprantamų politinio proceso pasekmių savo veiksmais sukuria politinį neaiškumą. Ir taip palieka įvykius savieigai, nes taip saugiausia. Laukti konjunktūrinių pokyčių, o po to neišvengiamai veikti.

Suprantama, kad dabar šalys gyvena galvodamos apie trumpąjį laikotarpį. Piliečiai savo elgseną modeliuoja taip pat trumpuoju laikotarpiu. Per šias karantino savaites neabejotinai visos valstybės patiria didžiulį, be to, sinchronizuotą nedarbo šuolį, bendrojo vidaus produkto nuosmukį (taip pat sinchroninį), tiek skolinimosi palūkanų, tiek kitų skolinimosi išlaidų augimą.

Taigi, kol kas turime tris „I“ formos kreives, sufleruojančias apie artėjantį nuosmukį. Mes galėtume prie šio nuosmukio prisitaikyti, bet tik tada, kai pradės keistis kainos, nes kainos yra tas kintamasis, kuris organizuoja mūsų veiklą apie pusiausvyrą: padeda susieti mūsų planus su pasiektais rezultatais. Vieni laukia kainų mažėjimo. Kiti darys viską, kad jos nemažėtų.

Paprastai tariant, visi stengiasi išvengti pajamų sumažėjimo. Visi siekia savo interesų. Verslininkai siekia, kad valstybė savo sąskaita ir rizika padengtų tokios brangios katastrofos ir verslo kaštus. Kaip jau supratome, valstybė šiuo trumpuoju laikotarpiu turi tris sisteminius tikslus: pirma, sustabdyti staigų nedarbo lygio kilimą, kad būtų išvengta didelio nedarbo lygio motyvacinių sistemų įsijungimo, kai nustojama tikėti ateitimi; antra, pasiekti, kad paskolų palūkanos neviršytų rinkos kainų lygio, eliminuojant bet kokias papildomas rizikas; trečia, bendrojo vidaus produkto arba bendrosios paklausos staigaus mažėjimo lėtinimas.Lietuvoje visi verslai laukia pinigų greitai arba greito paklausos stabilizavimo. Dabar trumpuoju laikotarpiu yra didžiulė rizika pakliūti į likvidumo spąstus: kai visi taupo ir niekas nesiryžta pirkti, nes nėra tikri dėl ateities.


Valstybė su savo finansinėmis injekcijomis turėtų šią netikrumo dėl ateities grandinę nutraukti: garantuoti trumpo laikotarpio darbo užmokesčio pajamas visiems be išimties dirbusiems iki karantino paskelbimo. Tai turėtų tęstis visą karantino laikotarpį. Taip pat po karantino nutraukimo, vadinamuoju makroekonominio netikrumo laikotarpiu, 6 mėn. mokėti 80 proc. darbo užmokesčio dydžio. Ir tik po to leisti darbo rinkos savireguliaciją. Taip teigiu dėl to, kad darbo rinkos stabilumas yra sisteminis valstybės tikslas, už kurį tiesiogiai atsakinga vyriausybė. Jeigu toks brangus šokas užsitęs, matyt, iškils ir kainų stabilumo išlaikymo tikslas: niekas nenori augančių kainų.

Valstybė su savo finansinėmis injekcijomis turėtų šią netikrumo dėl ateities grandinę nutraukti: garantuoti trumpo laikotarpio darbo užmokesčio pajamas visiems be išimties dirbusiems iki karantino paskelbimo. Tai turėtų tęstis visą karantino laikotarpį.


Kainų stabilumo uždavinio sprendimas bus pigesnis, jei pavyks išlaikyti žemą nedarbo lygį. Likvidumo palaikymo tikslas – panaikinti visas priežastis rastis mikroekonomikos subjektų likvidumo krizei. Labai smarkiai pavėluota, bet vis tiek reikia šia linkme dirbti. Tai taip pat labai susiję su mokumo palaikymo uždavinio sprendimu.


Lietuvos verslo ciklo sinchronizavimas, kuris didele dalimi priklauso nuo karantino sąlygų Europos Sąjungos šalyse, yra kitas esminis iššūkis vyriausybei. Tai reiškia, kad arba pagausime su savo eksportu kitų šalių atsigaunančią paklausą, arba ją pagaus kitos šalys. Tai labai svarbu, nes galime negrįžtamai netekti eksporto dalies, didinančios BVP.

Kodėl Seimas ir Vyriausybė nesugebėjo kone per dvi savaites skirti išteklių tinkamam bendrosios paklausos palaikymui, yra esminis momentas, siekiant įvertinti valstybės institucijų potencialą apskritai: galbūt nesugeba įvertinti COVID-19, kad tai katastrofinis šokas, paveiksiantis pasiūlą, paklausą ir produktyvumą bei nedarbo lygį, kainų stabilumą ne tik trumpuoju laikotarpiu, bet ir vidutiniu bei turėsiantis padarinių ilguoju laikotarpiu.

Kita vertus, Lietuvai tai atveria didžiules geoekonomines ir geopolitines galimybes, kurių realizavimas priklauso ne tik nuo šalies intelektinio potencialo mobilizavimo, bet ir nuo politinės valios priimti greitus ir teisingus sprendimus.