Nuomonės

2020.04.21 12:32

Ramunė Sotvarė-Šemetienė. Valstybinis bankas. Ką jis gali geriau nei privatus?

Ramunė Sotvarė-Šemetienė , apžvalgininkė2020.04.21 12:32

Karantino sekinami lietuviai godžiai prarijo naujieną – Lietuvoje gali būti sukurtas valstybinis bankas. 

Tie, kam bankininkystė prasideda ir pasibaigia su pensijos arba paskolos ėmimu, šiame pažade įžvelgė viliojančių perspektyvų: mažesnės palūkanos, skyriai prie namų, bankas – draugas, ne lupikas, parodantis dantis kas kartą, kai tik sunkiau.

Bet ar tikrai? Ar iš tiesų valstybinis bankas gali daugiau nei toks pat privatus?

Valstybinis bankas veiktų pagal tokias pačias taisykles, tad jo galimybės yra lygiai tokios pačios. Jeigu toks bankas, pataikaudamas ar, sakykim, padėdamas žmonėms, imtųsi daryti tai, kas nėra pelninga, jis turėtų bėdų, kurias finansuotų biudžetas, tai yra, mokesčių mokėtojai, visuomenė.

Jeigu matytume tvarų darinį, sunku pasakyti, ką jis galėtų daryti daugiau ir geriau, nei dabar rinkoje veikiantys komerciniai privataus kapitalo bankai.

Tas finansavimas prasidėtų anksčiau nei toks bankas pradėtų veikti. Jo steigimas – milžiniškos investicijos. Jos neateis iš privataus kapitalo. Tai iš kur jos ateis? Iš skolintų valstybės pinigų arba surinktų mokesčių. Visi steigimo, valdymo kaštai gultų ant visuomenės pečių. Prieš gaudami ko nors geriau, kas vargu ar įmanoma, pirmiausia turėtume susimokėti. Jeigu žlugtų, susimokėtume antrąkart.

Negana to, valstybinis bankas – amžina politikų įtakos rizika. Visada gali atsirasti veikėjų, manančių, kad buvimas valdžioje yra labai sunkus darbas, vertas bent jau „lengvesnės” paskolos. Ką bekalbėti apie populistus. Jiems toks bankas – lobynas veiklos imitavimui arba rinkėjų papirkinėjimui.

Jeigu matytume tvarų darinį, sunku pasakyti, ką jis galėtų daryti daugiau ir geriau, nei dabar rinkoje veikiantys komerciniai privataus kapitalo bankai.

Padidintų konkurenciją? Galbūt. Bet, pavyzdžiui, šalies telekomunikacijų rinkoje tėra trys rimti žaidėjai, tiek pat, kiek ir rimtesnių bankų, o konkurencija – arši.

Teoriškai tai patrauklu. Praktiškai – didelės investicijos ir dar didesnės rizikos, įskaitant ir korupciją.

Nereikia priminti, kas vykdavo valstybinėse įmonėse. Kodėl valstybinis bankas galėtų būti išimtis? Niekas negali garantuoti, kad naujai išrinkta kokia naujokų grupuotė manys, kad kas valstybės – tas jų. Nuo valstybinio iki kišeninio nėra taip jau toli.

Bet labai gali būti, jog šie svarstymai yra tik kalbos. Nes, tiesą sakant, nėra aišku apie kokį valstybinį darinį prakalbo prezidentas Gitanas Nausėda.

Iš kai kurių detalių atrodo, kad apie klasikinį. Iš kitų atrodo, jog būtų kuriamas valstybinis plėtros bankas. O tai jau visai kita daina.

Tokių bankų Europoje – ne vienas. Ir iš esmės beveik visi gali pasigirti prasminga veikla.

Vokietijos KfW gyvuoja daugiau nei 70 metų. Jo misija buvo rūpintis Vokietijos atkūrimu po karo, vėliau ėmėsi eksporto, gamtos apsaugos, smulkaus ir vidutinio verslo finansavimo.

Europos Sąjungos valstybės yra Europos investicinio banko akcininkės.

Prieš tris dešimtmečius įkurtas Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas turi per penkias dešimtis valstybių akcininkių.

Pradinė jo misija – padėti atsistoti ant kojų išsilaisvinusioms Vidurio ir Rytų Europos valstybėms, dabar šis bankas remia žaliąją ekonomiką, skatina struktūrines reformas tokiose valstybėse kaip Ukraina, Moldova, Gruzija.

Plėtros bankai gauna pigių pinigų, investuoja į infrastruktūrą, perspektyvias ar reikšmingas sritis, kai kurie investuoja ir į verslą, siekdami arba remti, arba uždirbti kitiems projektams.

Lietuvoje taip pat buvo vystymo bankas, bet jis buvo privatizuotas manant, kad tokio nebereikia. Ar reikia dabar?

Kodėl gi ne. Veikti tikrai yra ką. Tik, kaip sakoma, velnias slypi detalėse. Kol jų nėra, neįmanoma vertinti naudos, kaštų ir rizikų.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Populiariausi