Nuomonės

2020.04.18 10:21

Unikalus pasakojimas apie tarpukario Lietuvą: bolševikų teroras, niekinamos bažnyčios ir žmonių aimanos (II)

Lietuvos istorijos institutas, LRT.lt2020.04.18 10:21

LRT ir Lietuvos istorijos institutas tęsia bendrą darbą skleisdami Lietuvos visuomenei kokybišką informaciją, padedančią plėsti humanitarinį akiratį ir kartu išgyventi karantino laikotarpį užsiimant prasminga veikla. 

Kunigas Antanas Pauliukas: „Vystosi svarbūs mūsų istorijoje įvykiai.“

Kiekvieną savaitgalį LRTl.lt skaitytojų dėmesiui siūlomos ištraukos iš Lietuvos istorijos instituto mokslininkų parašytų knygų ir publikuotų šaltinių.

Antroji publikacija LRT portale – ištraukos iš kunigo Antano Pauliuko (1868-1941) dienoraščio (1919 m. balandžio, 1920 m. liepos ir rugpjūčio mėn. įrašai), kuriuose pasakojama apie sudėtingą Lietuvos visuomenės situaciją – pasibaigęs Pirmasis pasaulinis karas ramybės jai neatnešė.

Ką tik gimusios Pirmosios Respublikos laukė sudėtingi iššūkiai: Raudonosios armijos intervencija, kovos su bermontininkais, susirėmimai su Lenkijos kariuomene. Lietuvą užkliudo ir 1920 m. prasidėjęs Raudonosios armijos puolimas prieš Lenkiją. Tuo tarpu stebuklas ties Vysla – 1920-ųjų rugpjūtį įvykęs Varšuvos mūšis, kuriame bolševikai yra tiesiog sutriuškinami – išsprendžia ir kai kurias sudėtingas Lietuvos respublikos santykių su Sovietų Rusija problemas. Visus šiuos dalykus stebi bei apmąsto kunigas Antanas Pauliukas, konstatuodamas „Vystosi svarbūs mūsų istorijoje įvykiai“.

1919 metai

Balandis

1. Bolševikai nedideliais būriais naktimis aplanko tuos miestelius ir sodžius, kurių lietuvių kariuomenė dar nepaspėjo užimti ir pastatyti savo valdžios. Užbėgę daro kratas, muša ūkininkus, išgąsdina moteris, mergas ir vaikus, išrabavoja maistą, atima arklius ir paskutines karves. Todėl ūkininkai su gyvuliais bėga į miškus ir slapstosi tankumynuose. Štai tau skelbiamas bolševikų rojus. Išgelbėk, Viešpatie, nuo tokio rojaus. Karštesnieji kontrrevoliucionieriai, bolševikų įbauginti, slapstosi kaip įmanydami. Namie nebenakvoja, lenda kur nors į šiaudinę pas kaimynus arba slapstosi po krūmus. Mano kameradas apsimetė sergąs sunkia liga.

2. Apie Kupiškį, Skapiškį, Rokiškį ir toliaus baisiai kenčia žmonės nuo bolševikų. Stačiai formališkas eina plėšimas. Apie Dinaburgą jeigu randa kieno kišenėje 1000 Rub carskais piningais, o ne kerenkomis, tai tą kiša į turmą kaipo spekuliantą. Dvarponius, kunigus ir turtingesnius ūkininkus kiša į turmas be jokios kaltybės, kaipo založnikus. Sako, apie Rokiškį ir Dinaburgą jų sušaudė daugiaus 200 ypatų be jokio teismo. Tame skaitliuje būk žuvęs ir Dinaburgo kunigas dekanas. Daug kunigų ir svietiškų inteligentų slapstosi po miškus. Baisūs užėjo laikai ant Lietuvos. Muravjovo laikai, palyginus su dabarte, išrodo tik vaikų žaislu. Raguviškiai laukia šiandien atėjimo baltųjų.

3. Politikoje dušna. Eina tarp žmonių visokios paskalos: tai atėjęs į Panevėžį baltųjų štabas, tai vėl raudonieji paėmę Panevėžį. Vienas tiktai yra tikras faktas, kad bolševikų pulkai su armotomis stumiasi į Panevėžį. Vakare girdėtis armotų šaudymas Panevėžio linkui.

4. Per visą naktį trenkia armotos. Apie 9 valandą ryto šaudymas armotomis sustiprėjo iki huragano. Visokios ateina žinios, bet tikros – nė vienos. Greitu laiku viskas paaiškės. Važiavau Surdegin laidotų nabašninko. Kun. Meškauskas dar nepaliuosuotas iš turmos. Žmonės nuliūdę, vienu balsu sako, kad būsiąs sušaudytas. Man gi rodosi, kad greitai bus išleistas, nes jokios kaltės jam nepriskaitoma, tiktai suėmė per apsirikimą vietoj kun. Lukošiūno. Surdegio buvusi vienuolių cerkvė mažai bepanaši į cerkvę[1]. Kryžiai ant bokštų ištiesinti, karališki vartai pridengti provizorišku altoriu. Pravoslavų paveikslai nuo sienų prašalinti, palikti tiktai tie, kurie panašūs į katalikų paveikslus, kaip V. Jėzaus vakarienė. Šis yra labai gražus paveikslas, teptas gero teplioriaus artisto. Tiktai bjauriai atrodo lubos, kurios žymiai pradeda trupėti, gali kai kam krisdamos ir galvą praskelti. kunigas apsigyveno archimandrito kambariuose. Čia, didžiojoje salėje, buvo padaryta žeminė[2] cerkvė.

Man rodosi, kun. Meškauskas padarė didelį apsirikimą, padaręs iš tos cerkvės salę teatrams lošti. Altoriuje (престолъ) padaryta scena, o kurtynos[3] vietą užstoja ikonostasas. Tiesa, kiek apardytas, bet visgi iš šalių palikti šventųjų paveikslai. Kad ir pravoslavų šventiesiems, visgi, man rodos, reikėjo atiduoti priderančią pagarbą. Juo labiaus priderėjo gerbti šiame laike, kad bolševikai, pasikvietę į talką visą pragarą, ėmė iš pamato griauti krikščionybę be skirtumo, ar ji pravoslavų, ar katalikų. Eina gandas, būk bolševikai išrabavojo Subačiaus ir Palėvenės bažnyčias – išvogti arnotai, baltiniai ir indai, visa, kas turėjo šiokią tokią vertybę. Rusijoj tokiu būdu liko bolševikų išrabavotos visos cerkvės.

5. Pribuvo į Troškūnus bolševikų gauja – apie 100 žmonių su savo štabu ir vežimais. Apsigyveno, žinoma, klebonijoj ir tuojaus pareikalavo dėl 12 žmonių išvirti pietus. Visus arklius pastatė klebonijos tvartuose ir šėrė mano šienu. Už tai man, kaipo buržujui, nieko nesumokėjo. Vienas iš štabo perspėjo mokytoją, kad geresnių daiktų nelaikyti aikštėje, bet kad būtų sukavoti, nes bolševikai tuojaus pavogsią. Jis nemelavo, nes tučtuojaus pavogė vargonininko kepurę. Ir gyvenk dabar tu žmogus su tokiais kaimynais. Tarp štabo narių, pasirodė, trys esą buvusieji seminaristai. Šitie stengėsi nors akyse pasirodyti mandagiais. Vakare lošė kortomis ir girtuokliavo. Per visą naktį lijo lietus kaip iš viedro. Ant kelių purvynas didžiausis.

6. Nedėlia. Iš pat ryto ir per visą dieną lyja ir girdžiasi armotų šaudymas. Pilna klebonija bolševikų. Kambariuose tabokos dūmų iki žemės, purvo iki kelių, šiaudų pridraikyta, kaip gyvulių kūtėje. Ruošėsi važiuoti į Traupę, bet každėlko susilaikė nuo važiavimo. Miestely paslapčiais pardavinėja žmonėms taukus, mėsą, cukrų ir kitus daiktus, pavogtus nuo žmonių. Nuo p. Okuličiaus atėmė gražų drigantą, vertės mažiausiai 6000 Rub, ir dvi geras karves. Nežiūri, kad p. Okuličius yra socialdemokratas – jiems pagal pakraipą artimas žmogus, bet kad dvarininkas, tai ir buržujus, tai ir murdo[4], ir skuta kaip kokį kailį. Man rodos, kad atėjus ramiam laikui, p. Okuličius spjaus į visokius socdemokratus ir prisijungs jei ne prie kr[ikščionių] demokratų partijos, tai nors prie kokios kitos naujai išdygusios. Vakare atėjo klebonijon trys gailestingosios seserys, bet jų išbalusieji veidai išrodo, kad daugiaus tarnauja sveikiesiems, kaip ligonims. Pats jų vadas pasakė, kad tos mergos yra laikomos vien tik dėl zabovos kareiviams. Bolševikai numovė čebatus vienam žydui ir biednam vaikinui Zavadskui. Štabas žydui atidavė čebatus, o mūsiškis parėjo namo basas. Vakare ir per kiaurą naktį visi, kaip apicieriai, taip ir prasti kareiviai, susimaišę lošė kortomis iš piningų. Paprasti kareiviai dėjo tūkstantinius statymus; matyt iš to, kad visų kišenės kietai prikimštos piningais. Ir nestebėtina, nes algas visi jama labai dideles, o išminta visi tuom, ką nuo žmonių prisiplėšia, net, kaip viršiaus minėjau, dar likinius[5] žmonėms parduoda. girdėtis retas armotų šaudymas. Dieną – ūkana, oras eina šiltyn. keliai sugedo.

7. Bolševikai kraustosi važiuoti Traupėn. Pats vadas Žemaitis[6] su raudona kepure, kaip koks stoties načalninkas, užsisėdo ant pavogto nuo p. Okuličiaus driganto. Išrodė kaip koks ricierius. Iš jo linksmo veido galima buvo spręsti, kad iš Troškūnų parapijos grobio yra pilnai užganėdintas. Išvažiavo Traupėn. Laimingos jiems kelionės, kad daugiaus nebesugrįžtų. Surdegio klebonas kun. M.[7] dar tebesėdi Kupiškio kalėjime. Ėjo apie 800 žmonių prašytų, kad paleistų. Viena moteriškė puolė ant kelių ir, apkabinusi komisaro kojas, su ašaromis meldė paliuosuoti jų kunigą, kuris dabar, gavėnios laike, yra labai reikalingas. Prižadėjo ant rytojaus išleisti. Kiti bolševikai iš langų arba eidami prošal rodė miniai špygas ir liežuvį.

8. Diena graži, šilta, kaip vasaroj. Ant saulės – 20 laipsnių šilimos. Likusieji Troškūnuose bolševikai vaikščioja pagal žydus ir užrašinėja kvateras dėl ateinančios bolševikų pėstininkų kariuomenės. Sako, būk Viešintose pilnas miestelis bolševikų. Praskrido du dideliu pulku gervių. Matyt, jau čia pat pavasaris. Pribuvo iš Kupiškio naujas bolševikų komisaras–organizatorius sudaryti Troškūnuose naujo komiteto ir naujo milicijos sąstato. Buvusieji milicijantai žulikai Petrauskis, Taujanskis ir kiti, rodos, bus prašalinti.

9. Atvažiavusi iš Teresdvario Basė pasakojo, kad balandžio 3 d. Karsokišky buvo mūšis tarp baltųjų ir raudonųjų ir kad baltieji liko nuveikti. Karsokiškio bažnyčia, klebonija ir kitos triobos – apšaudytos. Kun. Svilas išbėgo viską palikęs raudoniesiems. Šėpos, komodos išlaužtos. Likusioji gėrybė išvogta. Aplinkiniuose sodžiuose pilna bolševikų visokio plauko, ypač rusų. Nuo gyventojų viskas atimama. Todėl žmonės labai stena ir vaitoja. Gyventojai šiuo žygiu daugiaus nukentės, negu 1915 m. nuo vokiečių laike didelio mūšio. Platina skubiai geležinkelį. Darbuojasi apie 3000 žmonių. Prie Žvirblionių guli rave[8] nugriuvęs nuo reikų[9] traukinys. Sulig vietinių žinių, vokiečiai į Panevėžį sutraukę daugybę armotų. Netolimoje ateityje laukiama čia didelio susirėmimo.

Mano kamendorius I.[10], perskaitęs „Komunisto“ Nr. 65 apie susitvėrusį Kaune naują Lietuvos Ministrų kabinetą, labai supyko, kam nerado ten nė vieno socialisto. Jis mato Lietuvos išgelbėjimą vien tik socializme. Krikščionių demokratų partijos nemėgsta, o su klerikalais gatavas yra net stoti į kovą. Sulig jo nuomonės, ką nusprendžia socialistai, tai yra gerai, o ką krikščionys arba klerikalai, tai jau iš anksto pasmerkiama.

Kunigas svečias vakare nuėmė mūsų fotografijas. Visų geriausiai išėjo mokytoja Barbora Vidugirytė.

10. Diena ūkanota. Panašu į lietų. Kavojame kur pakliuvo visus daiktus, kad nebūtų aikštėje. Užėję bolševikų kareiviai visur šniukštinėja, net lovų šienikus iškrato. Labiausiai ieško piningų ir valgymų. Baisiai nusibodo visiems kavoti daiktus. Gyvenimas stojasi nebegalimas. Genda nervai. Privargome besislapstydami 1915 metuose, o dabar vėl iš naujo reikia vargti. Sviete badas kuo didžiausis. Šimtai žmonių su maišais ant pečių kožną dieną praeina ieškodami pirkti duonos. Daugiausia atvažiuoja nuo buvusio fronto iš Švenčionių, Vydžių, Tverečiaus ir kitų par[apijų]. Sako, ten duonos kainos nebėra. Moka tiek už pūdą, kiek kas turi piningų. Mūsų milicijantai jodinėja po parapiją ir atiminėja nuo ūkininkų geresniuosius arklius dėl bolševikų kariuomenės.

11. Buvo iškilę ginčai su kamendoriumi dėl piningų. Sutarėme nebejimti rusiškų pinigų, o čia žmogus ir pakišo už laidotuves carskus. Pasiunčiau žmogų pas kamendorių pasitarti, o tas ir supyko ant manęs, kam siuntinėju žmones. Žinoma, jam būtų geriaus, kad aš atplėščiau nuo žmonių gerus piningus ir jam apmokėčiau. Nuo kelių dienų Troškūnuose yra pagarsintas kariškas stovis, vadinasi, nuo 9 valandų vakaro iki 5 ryto uždrausta važiuoti ir pėstiems eiti. O kas nepildys šio parėdymo, bus sušaudytas. Surdegio klebonas dar nepaliuosuotas iš Kupiškio kalinio[11]. Eina paskala, būk sviete atsibuvusi koki ten visuotina taikos konferencija, po kurios visame pasaulyje žmonės nustosią kariavę. Duok, Dieve, kad būtų taip nuspręsta. Nes be taikos visame pasaulyje gresia didžiausis badas. garsus bolševikas Pajuodis rašęs iš Vilniaus savo tėvui, būk lenkų legionai pradėję bolševikus smarkiai spausti. Praėjusioj nakty buvo girdėtis Vilniaus linkui armotų šaudymas. Bolševikų milicija jodinėja po parapiją ir atiminėja geresnius arklius. Augulis pakišo jiems šimtavinę, tai jam sugrąžino arklį. Nujojo iš kitur pasiimtų. Vietinis komisaras siekdina mi- licijantus. Viešai užklausė: „Ar jūs ant vyriausybės prisakymo šausite savo tikrą tėvą, motiną, brolį, seserį, kunigą?“ Išskyrus du dragūnus iš Rybokų, visi vienu balsu atsakė: „Šausime.“

12. Komisaro pagelbininkas Zlatkus, atėjęs klebonijon, dejavo kunigui, kad sunku yra tarnauti pas bolševikus, todėl norįs mesti tarnystę ir gyventi su žmonėmis taikiai. Iš to matyt, nelabai pasitiki bolševikų pasisekimui ant fronto.

13. Verba. Lijo gausus šiltas pavasario lietus. Keliai purvini, neišvažiuojami. Todėl žmonių bažnyčioje nedaug. Per visą dieną girdėtis smarkus armotų šaudymas Panevėžio linkui.

14. Per visą dieną lijo gausus šiltas lietus. keliai neišvažiuojami. Kalba, būk subatos vakare vokiečiai išviję bolševikus iš Panevėžio. Negina ir lietuvių kariuomenės. Sako, kad ir šitie, kaip bolševikai, baisiai plėšia žmones, atima paskutinę karvę ir paskutinį sėklos grūdą. Žmonės labai susirūpinę, kaip išvengus gresiančio bado. Subatos vakare vėlai raitas sugrįžo iš Kupiškio turmos Surdegio kun. Meškauskas.

15. Pasitraukus toliaus už Panevėžio frontui, bolševikai panaikino Troškūnuose karo stovį. Nežinau, kam jie buvo paskelbę tą stovį. Iki 26 balandžio reikalauja bolševikų valdžia, kad vokiški ir lietuviški piningai būtų išmainyti ant rusiškų. Pas ką paskum bus rasta užgintų piningų, bus baudžiamas 3000 Rub pabaudos.

16. Per visą dieną važinėjau prie ligonių, sergančių karštine. Lijo smarkus šiltas lietus su perkūnija. Keliai nebegali būti blogesni. Ratai smenga iki stebulių. Vakare buvau nuėjęs į žydų teatrą. Lošė kažkokią ten dramą. Artistai mėgėjai savo roles išpildė vidutiniškai, kaip paprastai sodžių teatruose.

17. Bolševikai kažko nerimauja. Sukruto atiminėti nuo ūkininkų geresniuosius arklius. Šitą darbą atlikti padeda jiems ir paprasti arkliavagiai. Tovgino drigantą išjojo tikrai arkliavagiai, o ne bolševikai. Kai bolševikai kai ką rekvizuoja, tai tuojaus užmoka piningus. Be piningų nieko nejama. Tiktai Subačiaus milicijantai pajėmė arklį iš Teresdvario be piningų, bet jie žadėjo arklį sugrąžinti. Iš ryto lijo smarkus lietus.

18. Didžioji petnyčia. Tarėmės važiuoti ant Velykų į Lyduokius, bet dėl blogo kelio nežinia, ar įvykinsime šį sumanymą. Girdžiasi toli armotų šaudymas. Žydai kviečia pirmoje dienoje Velykų ant žydų teatro. Pusę pelno žada skirti ubagyno naudai.

19. Didžioji subata. Diena tyki, šalta, ūkanota. Trys bolševikai pabėgėliai nuo fronto pasakojo, kad kariuomenė ant fronto nesididina, nes vieni pribūva, o kiti pabėga, vadinasi, kariuomenė juda kaip sukantysis ratas. Vietiniai milicijantai, matyt, tarnauja tik tam, kad žmones plėšti. Suareštavo ir įkišo į kalėjimą Dubriškio Bartoševičių. Kai pati atvežė jiems 10 svarų lašinių, 5 svarus sviesto ir bulbų vežimą, tai tada vyrą išleido iš turmos. Služba, kaip matyti, nesunki ir patraukianti žmogų. Gelžkelio darbininkai Staniūnas, Jankevičius, Jankauskas ir kiti ne geležinkelį taiso, bet praeivių, kenčiančių badą, tuština kišenes; baugina kalinius, o kurie užsimoka po 10–5 Rub, tai tuos paleidžia. Vagių karalystėje vagims rojus. Dėl gazo stokos rezurekciją apvaikščiojome iš vakaro 7 valandose. Žmonių prisirinko pilna bažnyčia.

20. Velykos. kamendorius sunkiai serga karštine. Pamaldos bažnyčioje kaip paprastoje nedėlioje. Po visam sukome ratą pas Vilką. Vakarą praleidome ant žydų teatro. Lošė tą pačią dramą, kaip pirmiaus, „Karalius Lira“[12]. Artistai mėgėjai savo roles išpildė gan gerai. Iš politikos nieko naujo nesigirdėti.

21. Iš ryto – gruodas. Saulė gražiai užtekėjo. Termometras ant saulės rodo 10 laipsnių šilimos.

22. Sužinojome iš tikrų šaltinių, jog Vilnių užėmė baltagvardiečiai[13]. Bolševikai skubiai bėgo iš miesto, net nesuspėjo išvežti piningų. Visas kaznačiejus patekęs baltagvardiečiams.

23. Iš priežasties užėmimo Vilniaus lenkų legionais kilo tarp žmonių kažkoks nepaprastas ūpas – vieni kaip tartum džiaugiasi, kiti gi nosę nuleidę vaikščioja, ypač žydai yra nusiminę, bijo, kad legionistai nepadarytų Vilniuje pogromo. Traukiniai ant siaurojo kelio vaikščioja nereguliariškai, sako, būk toliaus Utenos visai nebeina. Švenčionyse būk esąs didelis judėjimas, bėga iš miesto kam reikia ir kam nereikia. Įvairioms kalboms, kartais griežtai priešingoms viena kitai, nėra galo. Tikimasi, kad už dviejų trijų dienų paaiškės Vilniaus situacija.

24. Šiandien iš anksto išsiųsta padvada į Anykščius parvežti gydytojo Laskauskio pas kamendorių padaryti konsiliumą kas link abelnai ligos stovio. Karštis pas ligonį kilsta, sveikata eina silpnyn. Katastrofos vienok nesijaučia. Reikia tikėtis, kad liga praeis laimingai. Po pietų prajojo pro Troškūnus Raguvos linkui apie 50 bolševikų žvalgų. Arkliai suvargę, tik ką juda, patys žvalgai nuplyšę, sudriskę – daugiau panašu į kokią tai bandą, kaip į kareiviją. Su užkimusiomis gerklėmis dar užtraukė kažkokią dainą, matyt, tuom norėdami pasirodyti, kad yra sotūs ir narsūs.

25. Šiandien vėl pabėgo nuo bolševikų Surdegio kun. Meškiukas[14]. Sako, būk Kupiškio kunigai visi suareštuoti kaipo založnikai. Subačiaus miestely ir apylinkėje stovi daug bolševikų kariuomenės su armotomis ir obozais. Patys tie bolševikai sakosi, kad visoje jų kariuomenėje rasi vargiai dešimtį tikrų bolševikų, o kiti visi tarnauja tik dėl duonos ir algos. Apie nuveikimą priešininko niekam neateina nei į galvą. Tarp bolševikų matyti kažkoks nepaprastas judėjimas. Sako, kad šašieju pro Uteną traukia bolševikų kariuomenė į Dinaburgą. Mūsų miestelio žydai grupėmis per visą dieną nuliūdę kažką tarp savęs šnibžda. Būk atėjusi žinia, kad Vilniuje, kad Vilniuje lenkų legionistai padarę didelę žydų skerdynę. Sako, kad ir Ekaterinoslave irgi gerai žydus skerdę ukrainiečiai. Žydų rojus bene virs žydų skerdynėmis. O gali būti, kad šita visa revoliucija virs į abelną skerdynę tarp visų luomų ir tautų.

Milicijantai jodinėja po parapiją ir atiminėja nuo ūkininkų geresniuosius arklius; kitam atkeršydami rekvizuoja grūdus, nepalikdami nei sėklos. Žmonės baisiai už tai yra įnirtę ant bolševikų. Medžiaga deganti sukrauta, bereikia tik kibirkšties, kad užsiliepsnotų į didelį gaisrą. katastrofa, rodos, neišvengiama. Gyvenimas pasidarė stačiai nebegalimas. Nevėžininkų Augulis atsivadavo iš bolševikų rankų savo arklį už 100 Rub, Paraisčių Čiurlys – savo kumelę už 900 Rub (obst), Repčienė Bertuliškių – savo karvę už 30 Rub (obst), Kildonių Urboniukas – savo bekoną už vežimą grūdų. Kyšiai pasiekė aukščiausiąjį laipsnį.

26. Netoli Ramygalos buvo laukiama mūšio, bet bolševikai pabūgo stoti į mūšį, sudraskė tiltą ant upelio ir pasitraukė į Raguvą. Bet ir Raguvoje neilgai manė pasilikti, nes savo daiktų iš vežimų nekraustė. Ant siaurojo geležinkelio kažkoks nepaprastas judėjimas. Traukiniai be perstojo dieną ir naktį važinėja tai į vieną, tai į antrą pusę. Nekurie spėja, kad bolševikai trauksis atgal visu frontu. Nes užėmus Vilnių lietuvių kariuomenei, laikytis jiems apie Panevėžį nebėra jokios prasmės. Kalba, būk Aukmergė[15] nuo bolševikų jau evakuota. Mūsų vietinė valdžia skubiai rekvizuoja grūdus nuo ūkininkų nepalikdama nei sėklos. Matyt, prisieina trumpai su duona. Pagal šašiejų[16] iš Vilkmergės į Uteną bolševikai labai skriaudžia gyventojus, viską atima, ką tik randa gryčioje, išsivaro ir paskutinę karvę. Žmonės su likusia savo gėrybe slapstosi po miškus.

Gyventojai prie plačiojo gelžkelio randa išmestas iš vagonų monstrancijas, kielikus ir kitus bažnytinius daiktus, kuriuos atnešė Subačiaus klebonijon. Matyt, bolševikai jau užtenkančiai prisiplėšė bažnytinio turto, kad net per vagono langą turi ką išmesti. Kokio paniekinimo susilaukėme šventų daiktų. Rodos, bjauriaus žengti ir nebegalima. Dabar aiškiausiai pasirodė, kas yra bolševikai. Jie sako, kad tikėjimo ir bažnyčių negriauna. Tik tol pakenčia tikėjimą, kol neturi valdžios, o lig tik sugriebė valdžią, tai visų pirmiausiai kimba prie bažnyčios ir tikėjimo. Išniekino Rosijoj cerkves, dabar niekina Lietuvoje bažnyčias. Baisūs užėjo laikai. Taip elgdamiesi bolševikai vargiai patrauks prie savęs žmones, kurie visgi tebėra dar tikinčiais, o greičiau atstums nuo savęs ir nuo visokio socializmo ant ilgų laikų. Duok, Dieve, kad greičiaus taip įvyktų.

27. Atvelykis. Trys bolševikai, ištrūkę iš Vilniaus, pasakojo apie baisias ten jų skerdynes. Vietiniai gyventojai ne tik su revolveriais per langus šaudę bolševikus, bet ir bobos su kačergomis juos pliekė. Pats Kapsukas su savo žmona ištrūko į Vilkmergę. Čia jis sakė prakalbą, kurioj labai keršijo vilniečiams už bjaurų, nežmonišką pasielgimą su bolševikais. Su trimis karietomis, pakinkytomis puikiais buržujų arkliais, jis išvažiavo į Anykščius. Kadangi užėmus Vilnių baltagvardiečiams liko užkirstas kelias į Ukrainą, iš kur bolševikai gaudavo daug duonos, tai Kapsukas pasakė, kad dabar bus javai rekvizuojami nuo mūsų vietinių žmonių be atsižvelgimo net į sėklinius javus. Vakare išėjau pėsčias į Traupę ant šv. Jurgio atlaidų.

28. Diena kuo gražiausia. Žmonių Traupėn į atlaidus susirinko apsčiai, bet prie išpažinties – visai nedaug. Vietinis choras giedojo gan gerai, ypač vyresnieji balsai atsižymėjo. Matyt, vargoninkas gerai pasidarbavo. Bažnyčia nemaža, mūrinė, šviesi, 1915 metuose laike mūšio smagiai apšaudyta. Stogas, sienos, langai suskelti. Vargonai pagadinti. Už 4 viorstų nu Traupės prie Levaniškio skaitosi jau bolševikų frontas. Žmonės labai suvarginti, dejuoja, stena, su gyvuliais slapstosi po miškus. Apie žemės išdirbimą niekas nei nemano, žiūri, kad tik kaip nors gyvulį išgelbėjus nuo rekvizicijos. Tokiu būdu ir čia laukia neišvengiamas badas. Apie vidudienį girdėtis Panevėžio linkui smarkus armotų šaudymas. Sako, būk baltieji jau pribuvę iš Vilniaus į Širvintus. Aukmergė[17] evakuota, pasilieka tik jazjiezdas[18]. Kapsukas, pasakęs prakalbą Aukmergėje, su visu štabu pravažiavęs pro Kovarską į Anykščius. Pro Vidiškį į šašiejų bolševikai nusivarė Utenos linkui pėsčiomis kun. Dogelį[19], Vailokaitį[20] ir Reinį[21] kaipo založnikus iš Vilniaus. Bolševikų kariuomenė, stovėjusi Akmeniuose, Žiliškiuose, Tiltagaly ir kitur, pasitraukė į Vabalninką. Žmonės daug kenčia, daugumas ūkininkų pasiliko visai be arklių. O atimk ūkininkui arklį – tai vis tiek, ką atimk arba nukirsk galvą, gyvenimo nebėra.

29. Diena kuo gražiausi, šilta, tyki. Vietinė milicija darė pas mane kratą, visas kertes iššniukštinėjo, bet nieko sau patinkamo neužėjo.

30. Šiandie pro Troškūnus praskrido aeroplanas. Vieną kartą sušovė, manėme, kad metė bombą. 1915 metuose, kai pradėdavo aeroplanai lakioti, tai neužilgo sulaukdavome kariuomenės pirmyn žingimo. Bene sulauksime ir dabar kokių svarbesnių permainų politikoje. Sako, kad Vilniui kritus, bolševikai nebedarysią pas mus žmonių mobilizacijos. Vaidlonių sodžiuje Kirtikliukas, išėjęs iš proto, pasmaugė savo sergančią motiną. O vakar Kupiškio ligonbute patsai pasikorė. Labai gaila, geras buvo vaikinas. Iš aeroplano buvo mesta bomba į stotį, bet nepataikino, nukrito ant dirvos ir nieko nesužeidė, bet išgąstį visgi nemažą padarė. Tarnai ir pasažyrai iš stoties bėgo galvotrūkčiais.

1920 metai

Liepa

1. Beveik per visą dieną lošėme preferansą. Eina paskala, būk bolševikai vėl smagiai sumušę lenkus ir prisiartinę prie Vilniaus. Dėl tos priežasties būk evakuojamas Vilnius. Mano svečias kun. Mėdžys šitai paskalai netiki, jis skaito lenkus neįveikiamus.

2. Per visą dieną girdžiasi armotų šūviai Vilniaus linkui. Matyt, eina atkaklios kovos tarp bolševikų ir lenkų. Visuomenė yra tos nuomonės, kad galop lenkai turėsią nusileisti bolševikams ir išeiti iš Vilniaus. Vašakėnų dvare lošėme dvi pulkas preferanso. Buvo čia atvažiavęs iš Kauno kun. Petrošius[22] pasiimtų virtuvės rakan- dų, kurie 1915 metuose buvo panerti ežere. Viską surado čielybėje, niekas nepražuvo. Paskandinti daiktai kainuoja apie 10 tūkstančių rublių ost.

3. Žydai atidengia Troškūnuose banką. Bus atmainomi pinigai, siunčiami iš Amerikos, užmokėjus 2 procentu. Tuo būdu manoma padaryti gerą gešeftą. Kodėl gi lietuviai neatidengia tokio banko, kam jie užleidžia žydams? Juk pinigų turi daugybę, galėtų atidengti lengviai ir kelius bankus. Visos bėdos, kad tarp lietuvių neatsiranda sumanančių žmonių. Prieš karą veikė neblogai Troškūnuose valsčiaus bankas. Bet kur jis dingo, niekas nežino ir nesiinteresuoja. Sako, kad to banko visas auksas ir sidabras patekęs į rankas p. Jankausko ir p. Okuličiaus. Ne dormai abudu buvusiu driskiu šiandien skaitosi turtingais ponais. Nuo kelių dienų stovi didelis karštis, daugiaus 30 laipsnių. Visam kam labai reikia lietaus.

4. Panemunėlis. Vakar su kun. Mėdžiu atvykome čia ant Aplankymo atlaidų[23]. Nuo stoties iki bažnyčios apie 4 viorstus turėjome eiti pėsti, nes nebuvo prisiųstos kurmankos. Diena išpuolė labai karšta. Žmonių bažnyčion prisirinko vidutiniškai. Kunigų buvo apie 11. Nuo dušnumo nežinojome kur dėtis. Radę gilesnę purviną duobelę Nemunėlyje, išsimaudėme. Per visą dieną girdžiasi armotų šūviai. Sako, bolševikai muša lenkus.

5. Anksti rytą traukiniu grįžome Teresdvarin. Diena nepaprastai karšta. Todėl maudžiausi Lavenoje tris kartus. Po pietų trumpai, bet karštai su griaustiniu nulijo. Sugrįžęs į Troškūnus, radau svečią – Alizavos kleboną Mockų.

6. Bolševikai visur, net pačiame Kaune, kaip girdėtis, aukštai kelia nosį. Atėję Subačiaus valsčiun, sudraskė popierius ir išvaikė valsčiaus valdybą. Būk toks pat atsitikimas turėjęs vietą Panevėžyje.

7. Per visą dieną lošėme preferansą. Vakare prie mūsų prisidėjo lošti Raguvos nuovadas. Jis pribuvo iš Raguvos sugauti užmušėjo Mažionių Ladausko. Sako, tas žmogžudys čia pat slapstosi ir terorizuoja jaunąjį Ladauską, prisiųsdamas korteles su paskelbimu, jog bus užmuštas.

8. Vakar iškrito gausus šiltas lietus. Labai mačijo vasarojui ir nepjautoms pievoms. Bevalgant pietus, atvažiavo Anykščių klebonas palošti preferanso. Lošėme iki vidunakčiui.

9. Antra savaitė stovi didžiausi, kaip retai mūsų krašte, karščiai, siekiantys 35 laipsnių Reomiuro. Per vakarykščius lietus vietomis krito ledai, bet ne per dideli, todėl apie padarytus ūkininkams nuostolius nieko negirdėti. Anykščiuose buvęs be galo didelis lietus, kurs yra nunešęs ne vieną tiltą. Jau girdėtis atsitikimai nuo saulės spindulių staigiai numirusių žmonių. Dėl didelių karščių pradėjo dvėsti gyvuliai, ypač krinta kiaulės ir avys. Susirgęs gyvulys pradeda suktis apie save ir krinta. Kažkoki nepaprasta liga.

10. Labai karšta diena – 35 laipsniai šilimos. Žmonės baigia šienauti. Už 2–3 dienų pradės rugius kirsti. Troškūnų parapijoje rugiai ir vasarojus išrodo gerai. Bado nebus. Tiktai šieno supjovėme perpus mažiau už pernykščius metus. Iš politikos nieko ypatingo nesigirdėti. Policijai aštresniai išduoti prisakymai pildyti sąžiningai savo pareigas. Prasikaltusiems irgi uždėtos vyriausybės didesnės bausmės. Sako, kad Lietuvoje greitu laiku būsianti įvesta diktatūra, kaip kad yra jau įvesta Lenkijoje. Ant Lietuvos fronto arba, kitaip sakant, demarkacijos linijos būk lenkai atėmę visus savo kareivius. Tokiu būdu kelias į Vilnių liuosas.

11. Bolševikai smarkiai sumušė lenkus ties glubokoje. Lenkai uždusę bėga, o bolševikai uždusę juos vejasi. Vilnius ne be juokų[24] evakuojamas. Lietuvių kariuomenė apie Dūkštą susisiekė su bolševikais, bet susirėmimų abi pusės vengia. Užėmus Vilnių, matyti, bolševikai panorės užimti Kauną, o gal visą Lietuvą. Tokiu būdu Lietuvai vėl gresia didis pavojus iš pusės bolševikų. Netrukus, matyt, prisieis kunigams vėl slapstytis po miškus arba bėgti į Prūsus, arba į Ameriką. Atėję bolševikai jų neglostys. Diena be galo karšta. Važiavome dvaro ežeran maudytis. Pilnas ežeras žmonių, kaip silkių bačkoje.

12. Mūsų šlėktos nusiminę, nosis nuleidę vaikščioja. Mat jų brolius varšaviakus muša bolševikai ir varo iš okupuotų vietų. Sako, vakar 4 pulkas lietuvių užėmęs Vilnių[25]. Nežinia, kas bus toliaus. Bene susipeš vėl lietuviai su bolševikais. kol kas bolševikai, susisiekdami su lietuvių kariuomene, laikosi pasyviai. Tarp Utenos ir kukutiškių lietuviai per dvi dieni pastatė du tiltu ir nusiuntė mašinistus į Švenčionis priimti nuo lenkų garvežių ir vagonų nuo siaurojo gelžkelio. Matyt, lenkai nusistatė liautis toliaus kariauti. Bene įvyks greitu laiku visiems pageidaujama taika.

13. Nieko negalėjau ypatingo patėmyti ir užrašyti į dienyną. Per visą dieną rašiau į visas puses laiškus. Stovi tyki, karšta pagada. Žemė išdžiūvus, laukia lietaus, o jo vis kaip nėra, taip nėra. Sako, lenkai pasitraukdami palikę lietuviams Kukutiškiuose du traukiniu.

14. Be galo karšta diena. Barometras eina ant lietaus. Mėginome jimti medaus iš avilio. Prinešta bitelių medaus kuone pilnas avilys. Būtinai jau reikėjo atadykinti. Po pietų staigiai apsiniaukė. Pora kartų sugriaudeno ir pradėjo lyti. Lietus jau labai reikalingas.

15. Anksti rytą 4 valandose atlaikęs šv. Mišias išvažiavau Kupiškin ant teismo. Pribuvau Kupiškin anksti. Teismas mano priešininkus, kaip ir reikėjo, nubaudė: Lauraičiui paskyrė tris dienas turmos, o Imbrasui – dvi savaites. Tegul abudu žino, kad kunigo šmeižti viešai negalima.

16. Griždamas iš Kupiškio apsinakvojau Noriūnų dvare pas Adomonį[26]. Iš niekų, iš paprasto ūkininko Adomonis, padėkavojant savo sukrumui, liko buržujus milijonierius. Turi puikų ūkį, kuris šiandien kainuoja milijoną rublių. Ne mažesnis už jį buržujus ir Palėvenės klebonas, kurs irgi turi puikų ūkį, gerus gyvulius ir arklius.

Politika labai miglota. Prisiartinus rusų bolševikams prie Vilniaus, mūsų bolševikėliai tuojaus pakėlė nosis. Gali jie lengviai nuversti mūsų valdžią ir tuokart, be abejo, tuojaus užimtų visą Lietuvą rusų bolševikai ir tuo būdu liktumėm vėl bolševikų vergais. Kad šito neatsitiktų, yra stiprinama slaptoji žvalgyba (kontrraz- viedka), raginama skubotai organizuoti Šaulių sąjungą, kuriai yra suteikiamos nemažos tiesos[27].

17. Vėl pranešta telefonu iš Ukmergės, kad bolševikai tikrai užėmę Vilnių. Būk Švenčionyse yra jie pasakę lietuvių kariuomenei, kad jūs grįžkite sau atgal ir mums nekliudykite, o mes dirbsime tai, kas mums patinka. Taigi mūsiškiai būk ir sugrįžę atgal Utenos link.

18. Diena labai karšta. Po pamaldų – susirinkimas ubagyno draugijos. Išrinkta nauja valdyba. Mūsų kariuomenė suėjo Vilniun. Eina derybos su bolševikais, kuriems prisieis apleisti Vilnius. Bolševikai būk už 4 dienų sutikę išeiti iš Vilniaus. Čia jau įsteigta lietuvių komendantūra.

19. Pribuvo svečiai – kun. Butėnas[28] ir dekanas gražys529. Norėjome važiuoti Raguvon, bet kad mano nebuvo arklių namie, buvo išsiųsti Teresdvarin, tai šitas sumanymas neįvyko. Padarėme pulką čia pat ant vietos. Pribuvo ir Braždys. kalbėjome apie sudarymą partizanų kuopos. Vakare pribuvo kun. Mėdžys.

20. Kaunas ir Panevėžys darė manifestacijas iš džiaugsmo, kad mūsų kariuomenė suėjo Vilniun. Džiaugsmas buvo trumpas. Girdžiame, kad bolševikai mūsiškius išviję iš Vilniaus. Šita žinia – ne naujiena. Bolševikai kitaip negalėjo pasielgti, kaip kad mūsiškius išvijus iš Vilniaus. Sako, į Vilnių skubotai atvažiuojąs iš Smolensko Kapsukas, kurs tuojaus apsišauksiąs Lietuvos prezidentu. O gal mūsų St[eigiamasis] Seimas laukė šito akto, kad atstačius prezidentą Smetoną, jo vieton iki šiol kito neišrinko? Vakar bolševikai būk suėję į Gardiną. Man rodosi, kad jie panorės apsilankyti ir Kaune. Ilgai nereikės laukti, pagyvensime – pamatysime. Vystosi svarbūs mūsų istorijoje įvykiai.

21. Ant siaurojo gelžkelio traukiniai pradėjo eiti iki Kaltanėnų. Švenčionyse stovi bolševikai ir susisiekia su mūsų kariuomene. Santykiai draugiški. Eina didžiausis šmugelis. Žydai veža bolševikams druską. Duonos svaras Švenčionyse kainuoja 50 Rub sovietskų, 20 markių lenkiškų ir 3 Rub carskų. Sako, būk bolševikai į Lietuvą nesiveršią. Laikraščiai rašo, būk Anglija ir Amerika tarpininkauja tarp bolševikų ir lenkų, kad privedus prie taikos. Reikia tikėtis, kad greitai įvyks tarp jų taika. Lietuviai kol kas į savo ateitį žiūri linksmomis akimis. Oras truputį atšalo ir dangus apsiniaukė, bet lietaus vis kaip nėra, taip nėra.

22. Stovi didelė šilta pagada. Žmonės veža rugius. Rugiai išaugo labai gražūs. Vasarojus irgi neblogas. Prisiartinus bolševikams prie Vilniaus, pradeda kilti kainos visam kam. Dėl didelio karščio pradėjo dvėsti gyvuliai nuo karbunkulo[29]. Ne viena šeimyna liko be karvės ir arklio. Tikra ubagystė.

23. Santykiai lietuvių su bolševikais Vilniuj būk esą nelabai draugiški. Bolševikai būk nuplėšę lietuvių apicieriams akselbantus. Oras truputį atšalo. Labai reikia lietaus, o jo vis kaip nėra, taip nėra. Žmonės sušilę veža rugius.

24. Po pamaldų išvažiavome į atlaidus: aš – į gelažius ant Šv. Jokūbo, o vikarą su pamokslu išsiunčiau į Lyduokius. Namie švensti palikome svečią – kun. Mėdžį.

25. Gelažiai. Žmonių į atlaidus prisirinko apydaugiai, bet kunigams darbo buvo ne per daug. Po pamaldų ant rinkos p. Braždys ir Cicėnas[30] sakė prakalbas ragindami žmones tverti po sodžius Šaulių sąjungą. Žmonės šitam reikalui pritarė. Pavakariop jaunimas rinkosi Teresdvario beržynėly ant didelės nepaprastos gegužinės. Pribuvo 3 pulko kapelija, užgriežė maršą. Jaunų ir senų, vyrų ir moterų būriai plaukė į beržynėlį – vieni pažaisti, kiti taip sau muzikos pasiklausyti. Netrukus pilnas beržynėlis knibždėte knibždėjo nuo žmonių visokio plauko. Vieta gegužinei parinkta kuo puikiausia. Vienoje kertelėje susispietę muzikantai, kitoje – bufetas, trečioje – loterija. Vidurys lingavo kaip koki jūrų vilnis nuo šokančiųjų ir žaidžiančiųjų. Buvo suvaidinta nauja nepaprasta drama iš lietuvių karo: 1. Atsisveikinimas lietuvių kareivio su savo namiškiais. 2. Mūšis. 3. Užmušti ir sužeisti. 4. Monologai ir Cicėno prakalba vardan pavasarininkų. Abelnai gegužinė padarė gerą įspūdį. Jokių incidentų, nešvarių žodžių, blogų pasielgimų, girtuoklių nepatėmyta. Tą pačią dieną buvo gegužinė Troškūnų dvaro miške. Susirinkę čia girti naujokai pakėlė muštynes. Jaunimas, pasibjaurėjęs, anksti išsiskirstė kožnas sau.

26. Atlaikę šv. Mišias koplyčioje, ėjome su kun. Žitkevičium į Breiviškius ant imieninų[31] Grigalaičios. Nors alaus neturėjo, visgi priėmė gerai. Pavakary išsimaudęs Lavenoje laimingai sugrįžau į Troškūnus.

27. Diena dušni, apsiniaukusi. Skubiai vežame rugius. Apie vidudienį iškrito gausus lietus su perkūnija. Po pietų sulošėme preferansą. Pralošiau 30 Rub rusiškais pinigais. Traukiniu išvažiavo į bolševikiją kun. Mėdžys. Nežinia, kaip jam pasiseks pasiekti savo Zaskorkų parapiją. Bolševikai mūsų kariuomenę atstūmė nuo Švenčionių ir uždraudė iš čia išvežti špalus[32]. Todėl šiandien sugrįžo traukinys iš Švenčionių be špalų. Bolševikai Vilniuj įvedė savo komunistišką tvarką, o apie perdavimą miesto lietuviams nė nesvajoja. Sutemus iškrito smarkus lietus su perkūnija.

28. Pravažiuodamas apsilankė Šešuolių klebonas kun. Mališauskas[33]. Atlaikęs šv. Mišias, iškeliavo toliau. Vakar buvo Troškūnuose naujokų ėmimas. Jokio tarp naujokų nematyt patriotizmo. Kožnas stengiasi kaip norints išsisukti nuo kareiviavimo. Keletas tėvų siūlijo arba, tikriaus sakant, brukė man į delną po tūkstantį auksinų, kad pakvolčavočiau[34] metrikus, kad tokiu būdu sūnų išliuosavus nuo kareiviavimo. Kariuomenė be patriotizmo neverta yra nė šuns uodegos. Traupėje dienoje Šv. Onos kermošiaus naujokai išvaikė milicininkus. Troškūnuose naujokų ėmims praėjo be incidento.

29. Anksti rytą atlaikęs šv. Mišias pasiskubinau ant traukinio, kad pasiekus Panevėžį, kur maniau šį tą nusipirkti dėl ateinančių Pracunkulo atlaidų. Bet nesulaukiau traukinio. Pakeliui sugedo pečius. Todėl visi pakeleiviai nosis nuleidę sugrįžo namon. Per visą dieną Vašakėnuose drožėme preferansą. Išlošiau 90 Rub ost. Antru sykiu Braždžio didelis drigontas apšokinėjo mano Sartąją[35].

30. Šiandien su nusivėlijusiu traukiniu išvažiavau į Panevėžį šio to nusipirkti dėl ateinančių Pracunkulo atlaidų. Tą pačią dieną vėlai sugrįžau vėl namon. Nieko ypatingo iš politikos Panevėžy negirdėjau. Smarkus lijo lietus su perkūnija.

31. Iš politikos nieko ypatingo nesigirdėti. Sako, būk bolševikai nuginklavę Vilniuje dalį mūsų kareivių arba būk viena dalis mūsų kareivių perėjus pas lenkus, o antra – pas bolševikus, bet ta kalba nepasitvirtino. Man rodos, tokios kalbos yra skleidžiamos tarp žmonių nuo vietinių bolševikų ir žydų. Už tokias kalbas reikėtų būtinai jie patraukti į atsakomybę.

1920

Rugpjūtis

1. Nedėlia. Žmonių bažnyčioje ne per daug. Diena apsiniaukusi, panašu į lietų. Mišparus atidėjome į saulei leidžiant. Pavasarininkų susirinkimas neįvyko. Susirinko tiktai į zakristiją maršalkos. Kalbėjome apie pataisymą sušaudyto bažnyčios stogo, apie padidinimą ir aptvėrimą kapų. Pirmiau joje, zakristijoje, kabėjo p. Montvilos – kolatoriaus – portretas. Maršalkos nutarė tą portretą iš zakristijos prašalinti. Zakristijonas portretą tuojaus užnešė ant zakristijos. Laukiame atvažiuojant svečių ant Pracunkulo atlaidų. Tikimės jų sulaukti nemažai.

2. Kunigų svečių į atlaidus Pracunkulo suvažiavo ne per daug. Žmonių, ypač prie išpažinties, prisirinko gan daug. Visų neįveikėme išklausyti. Per atlaidus naujokai, atvažiavę nuo Andrioniškio, užsilaikė negražiai. Buvo pradėję mušti žydus. Per pamokslą ir per mišparus miestely šūkavo ir dainavo, tarsi pajuokdami šios dienos bažnytines iškilmes. Iš vakaro iš ambonijos buvo užsakyta ir prašyta, kad užsilaikytų ramiai. Tuo tarpu Vaidlonių girtuokliai dar labiau šūkavo, neatsižvelgiant į § 9 liglaikinų įstatų, kurie draudžia šūkavimą viešoje vietoje[36]. Milicininkai nesirodė, o gal podraug su žulikais girtuokliavo. Smagiai buvo girtuoklių sumuštas miestelėnas Palubinskas, sako, būk už tai, kad parduodąs degtinę, sumaišytą su muiliniu akmeniu. Išgėręs tos degtinės, tuojaus suserga. Septyni svečiai kunigai pasiliko nakvoti.

3. Per visą dieną su pasilikusiais svečiais lošėme preferansą. Man lošti sekėsi. Lietus tarpais lijo kaip iš viedro. Nesuvežti rugiai pradeda dygti. Lietaus jau per daug. Barometras eina ant pagados.

4. Lyduokių svečiai išvažiavo Teresdvarin ant bičkopčio. Aš negalėjau podraug važiuoti, nes buvo užsilikę dar svečių, kuriuos turėjau bovyti. Žmonės baigia skubiai vežti likusius rugius. Diena dušni, panašu į lietų. Girdėtis toli griaustinis.

5. Šios dienos laikraščiai pranešė žinias labai neramias. Būk esame dar priekyje didesnių nelaimių, negu 1915 metuose. Bolševikai apie Lomžą pasiekė Vokietijos rubežių. Gali dabar, lengviai susijungę, paskelbti karą visai Europai. Stovi tyki, šilta pagada. Žmonės baigia vežti rugius, kurie buvo atlikę nesuvežti prieš lietaus cikloną. Atolas želia kaip gegužės mėnesį. Pradėjo pjauti avižas ir miežius. Darbai dirbti sekasi.

6. Iš pat ryto diena be galo šilta, dušni. Žmonės baigia vežti rugius nuo laukų. Kiti pjauna avižas, miežius. Soduose ankstyvesni obuoliai pribrendo. Sodų nuo vaikų negalima apginti – lenda jie iš visų pusių pro skyles. Po pietų staigiai dangus apsiniaukė storais juodais debesiais. Sugriaudeno ir pradėjo lyti kaip iš viedro. Miškuose labai dygsta grybai, ypač baravykai. Net ir seni žmonės neatmena tokio nepaprasto grybų dygimo. Grybautojų pilni miškai. Kiekvienas nešasi pilną kašį grybų.

7. Rytas tamsus, apsiniaukęs. Lyja lietus kaip iš viedro. Rengiamės su Base važiuoti Teresdvarin ant Šv. Marijos Magdalenos atlaidų.

8. Teresdvaris. Diena apyšaltė. Truputį nukrapino lietus – kaip rūkas. Žmonių koplyčion susirinko nedaug. Aš atlaikiau sumą ir mišparus, o kun. Šakenis pasakė pamokslą. Po visam buvome pakviesti ant pietų pas Patrakių Rapšį. Privalgydino svečius sočiai. Grįždamas buvau užsukęs pas Braždį tartoke, kur sugėriau pora stiklinių alaus. Teresdvary svečių sukviesta nedaug. Buvau dar nuėjęs pasirumtautų[37] pas Belecką, paskui pas Klingą ir Stakį. Visoje apylinkėje iki vėlai vakaro buvo girdėtis jaunimo dainavimas. Matyt, visur buvo stiprus alus.

9. Anksti atlaikęs koplyčioje šv. Mišias ir gerai išsimaudęs Lavenoje išvažiavau į Alizavą. Pakeliui buvau apsistojęs pas kun. Lialį Antašavoje ir Salamiestyje. Privakary pribuvau į Alizavą. Diena išpuolė labai graži.

10. Po šv. Mišių su kun. Mocku iškeliavome Kupreliškin aplankyti kun. Deveikio. Radome jį sergantį ir gulintį lovoje. Nuo musės įkandimo jam prakiuro koja. Ne tiek, matyti, jis yra įsirūpinęs gydymu kojos, kiek turi malonumo iš vaikščiojimo apie jį „sestricų“[38]. Sulošėme su ligoniu kelius robrus vinto.

11. Pernakvoję Kuprelišky ir anksti atlaikę šv. Mišias, grįžome į Alizavą. Čia visą dieną praverčiau betaikindamas susivaidinusias kunigo virėjas. Vakare prie arbatos ilgai šnekėjome apie dabartinę politiką su p. Aukštuoliu – pasiuntiniu Stokholme[39]. Jis optimistiškai žiūri į Lietuvos padėtį. Sakė, kad Lietuvai daugiau nebegresia bolševikų užplūdimas. Žydai būk pranešę džiaugdamiesi apie suvėjimą bolševikų Varšavon.

12. Atsisveikinau su Alizava. grįžau namon pro kupiškį. Pakeliui nieko ypatingo negirdėjau.

13. Nupjovėme atolą, tiktai dar visas kaip reikiant neišdžiūvo. Pavakary nuėjau ant stoties pažiūrėti traukinių, gautų nuo bolševikų. Netrukus iš vienos ir antros pusės pribuvo ilgi traukiniai. Brigada ta pati, kuri tarnavo prie lenkų ir bolševikų. Pasakojo jie, kad bolševikai davę Lietuvai apie 20 garvežių ir daugybę vagonų. Vagonai dideli, buvusieji prie rusų. Perėjau per vieną trečiosios klasės: pasažyrai erdviai susėdę, kiti – sugulę. Atvyko iš Žemaitijos su rakandais Andrioniškio klebonas. Sako, už pervežimą rakandų nuo Batakių iki Troškūnų jam kaštavę apie tūkstantį rublių.

14. Žmonės veža nuo laukų vasarojų. Pasilieka dar nesudorotos bulbės. Rugiai eina brangyn. Už pūdą moka po 14 Rub ost. Rusų pinigai beveik visai be vertės. Visų vienoda nuomonė, kad bolševikai pas mus nebeateis, o savo vietinius bolševikėlius patropys valdžia suvaldyti. Tokiu būdu gal vargais negalais susikurs nepriklausoma Lietuva.

15. Anksti rytą atlaikęs su išstatymu ŠŠ. Sakramento pamaldas, išvažiavau Surdegin ant Žolinės atlaidų. Pribuvau čia prieš pat votyvą. Žmonių prisirinko, kaip dėl Surdegio, gan apsčiai. Po mišparų svečias kun. Tuskevičius[40] – Traupės klebonas – pašventino naujus kapus. Iš Surdegio buvusios rusų cerkvės bemaž ko jokių pėdsakų nebėra likę. Viskas perdirbta į katalikų bažnyčią. Tiktai nėra dar zakristijos. Ant sienos kabo didelis paveikslas „Paskutinės večerijos“[41], labai gero tepilo543 su slaviškomis raidėmis. Kiti visi paveikslai iš ikonostaso pašalinti. Stebuklingas šulinys pasilieka atviras ir žmonės semia iš ten vandenį. Mano nuomone, reikėtų jis panaikinti. Jeigu dabar stebuklingas, tai jis buvo ir pirmiaus stebuklingas. Kam čia reikalinga ypatinga garbė rusų bažnyčiai, kuri niekuomet nėra atsižymėjusi stebuklais. Bažnyčios stogas gerokai sukiuręs ir tinkas nuo lubų ir sienų daugelyje vietų nubyrėjęs. Reikalingas yra kapitališkas remontas. Pats klioštorius, būdamas be pamato, irgi perlindęs į žemę, daro kažkokį prislėgtą įspūdį. Per pietus teko kalbėtis vokiškai su viena lietuvaite nuo Tilžės, visai suvokietėjusia, kuri būk atvažiavusi čia pasimokinti lietuviškos kalbos. Raguvoje šiandien irgi didelis kermošius. Sugrįžusieji pasakojo, kad ten po visam sugavo 5 plėšikus. Žmonės, įnirtę, baisiai juos sumušę. Po visam ant rinkos du oratoriu šaukia ir ištikimuosius piliečius rašytis į Šaulių sąjungą, išdėstė jos svarbumą ir reikalingumą dabartiniame neramiame momente. Būk pakelėje nuo Taujėnų į Raguvą ir į Traupę prie kiekvieno telefono stulpo buvę priklijuotos bolševikų proklamacijos, šaukiančios žmones sukilti ir nuversti dabartinę krikščionišką valdžią, o jos vieton visur steigti bolševikų revkomus. Vargšai, veltui jūsų darbas. Vargiai bepriskelbsite mūsų mužiką eiti į jūsų rojų, nes jie gerai žino, kokį turi džiaugsmą iš to rojaus Rusijos gyventojai.

16. Nuo vakar dienos ant mūsų siaurojo gelžkelio pradėjo vaikščioti traukiniai kitame laike, nebepatogiame mums važiuoti į Panevėžį. Nuvažiavus būtinai prisieina nakvoti. Tą pačią dieną nebegalima sugrįžti. Žmonės skubiai dirba vasarojų. Veža žirnius ir avižas. Barometras eina ant pagados. Vaičikauskienė ėmė medų iš avilio. Rado medaus apsčiai. Abelnai šie metai ant medaus yra geri. Visi bitininkai džiaugiasi gerai pelnę.

17. Iš politikos nieko nesigirdėti. Būdami užimti laukų darbais, žmonės, matyt, mažai tepolitikuoja. Pradeda rastis jau ant rudenio vagių, plėšikų. Girdėtis, kad šen, tai ten pavogė arklius, išplėšė svirną. Gal greitai jie pradės turtuoliams padus svilinti. Diena labai šilta. Ruduo dar nesijaučia.

18. Ant stoties susitikau su Užpalių dekanu kun. Jarašiūnu[42], grįžtančiu iš Kauno. Pasakojo, būk Kaune aukštesniasai luomas yra tos nuomonės, kad bolševikų užplūdimas ant Lietuvos neišvengiamas. Girdžiant tokią kalbą, pradeda plaukai ant galvos šiauštis ir šiurpas nukrato visą kūną. Argi dar prisieitų bėgti į mišką slapstytis nuo bolševikų? Prieš užimant Vilnių lenkams praėjusiuose metuose, visi garvežiai ir vagonai mūsų siaurojo gelžkelio buvo suvežti į Švenčionis ir, žinoma, visi pateko lenkams. Dabar baza garvežiams ir vagonams paskirta vėl senuose Švenčionyse. Kodėl gi ne Panevėžy? Vienas Dievas žino. Kas yra aišku galvočiams, tai prasčiokėliams, kaip ir man, išrodo kvailu.

19. Žmonės baigia vežti vasarojų nuo laukų. Pasiliks tiktai nesudorotos vienos bulbės. Aš šiandien nuėmiau nuo lazdų tabokos lapus. Mėginsiu išdirbti ją kaip tikrojoje dirbtuvėje. Diena labai šilta ir dušni. Girdžiasi toli griaustinis, bet pas mus lietaus – nei lašo. Pasakojo, būk bolševikai mūsiškius kareivius išviję iš Vilniaus. Man rodos, ten jokios mūsų komendantūros ir nebuvo, laikraščiai rašė taip sau dėl nuraminimo visuomenės[43]. Sulig privatiškų žinių, mūsų komendantūra stovi už 4 viorstų nuo Vilniaus ir miestan nieko neįleidžia. Bolševikai varo aršiausią agitaciją prieš mūsų valdžią norėdami jos vieton įpiršti savąją. Man rodosi, viena tiktai agitacija, be ginklo, nepasieks savo tikslo. Visgi mūsų žmonės, išskyrus nedidelį skaitlių plėšikų ir kvailių, prielankių bolševikams, yra griežtai nusistatę prieš bolševikus.

20. Sugrįžęs iš Panevėžio nuo kursų, mokytojas Meškeris pasakojo, kad visi liaudies mokytojai yra kviečiami į šaulių instruktorius. Ateityje norima visą karišką jėgą valstijos paimti ant Šaulių sąjungos, nes didelės priverstinos armijos savo silpnomis lėšomis Lietuva negalėsianti ilgai išlaikyti. Kiekvieno kareivio užlaikymas į dieną kaštuoja valstijai 800 auksinų. Taigi apie užlaikymą didelės armijos visados nėra nei kalbos. Diena be galo šilta, panašu į lietų. Vakare žaibuoja. Užstojus tamsesnioms ir ilgesnioms rudens naktims, pradeda darbuotis vagys, plėšikai, neatsižvelgiant į karo padėtį. Praėjusioje naktyje apvogė vieną žydą Troškūnų miestely.

21. Per visą dieną rašiau laiškus į visas puses. Diena be galo šilta ir dušni, negalima nė nosės iš gryčios iškišti. Po pietų dangus apsiniaukė, pradėjo žaibuoti ir lyti. kol užmigau, vis žaibavo ir lijo. Iš ryto – tirštas rūkas.

22. Iš ryto – tirštas rūkas, bet lietaus nėra. Iš priežasties didelio arklių, gyvulių turgaus Raguvoje žmonių bažnyčion pas mus susirinko ne per daug, daug važiavo Raguvon. Todėl užsakytas iš ambonijos maršalkų susirinkimas neįvyko. Raguvos nuovadas pasėkmingai gaudo arkliavagius.

23. Per visą dieną lyja kaip iš viedro gausus šiltas lietus. Oran negalima nei nosies iškišti. Sortavojau[44] išaugintą taboką. Geltonus lapus išnešiau ant klėties džiovinti. Pavakary, nesulaukus perstojant lyti, išvažiavau Andrioniškin ant Šv. Baltramiejaus atlaidų. Neužilgo pribuvo abudu Anykščių vikaru. Sulošėme preferansą. Išlošiau arti šimto rublių.

24. Iš ryto pila kaip iš viedro lietus, todėl žmonių į atlaidus prisirinko visai mažai, visi sutilpo nedidelėje bažnyčioje. Prie išpažinties irgi buvo ne per daug. Man išpuolė laikyti mišparai. Apie pietus dangus išsipagadijo. Susitarėme su andrioniškiečiais važiuoti ant Šv. Mateušo Pušalotan, kur toje dienoje pripuola vyskupo vizitacija. Grįžtant namo, vėl pradėjo lyti kaip iš viedro ir nesustojo lyti per visą naktį. Lietaus jau per daug, žemė ištižo, negalima pradėti rugių sėti. Visokios rūšies grybai labai dygsta – tikri grybų metai. Iš politikos nieko nesigirdėti.

25. Lyja tarpais gausus lietus. Žemė išmirkusi, nelabai patogi rugiams sėti. Laikraščiai pranešė, kad lenkai, vedami prancūzų apicierių, smarkiai sumušę bolševikus apie Varšavą[45]. Bolševikai uždusę be tvarkos bėga, o lenkai uždusę juos veja. Didžiausis grobis pateko lenkams. Rugsėjo 1 dienoje bolševikai turės išsikraustyti iš Vilniaus[46], bet vietiniai civiliniai bolševikai nemano kraustytis, tiktai veda smarkiausią agitaciją. Praėjusioje nakty vagys apvogė mūsų miliciją. Išvogė suareštuotą bravorėlį ir pavogė 4 šautuvus. Vieną šautuvą Mateušas rado pamestą mūsų darže ant tako.

26. Kaip rusų carui Aleksandrui III visai netikėtai, neprisirengusiam pateko tronas ir karūna[47], taip ir Lietuvai visai netikėtai ir neprisirengusiai pateko nepriklausomybė. Kad gerai vesti valstijos vairą, reikia turėti gerų, patyrusių valdininkų. Kaip tik tokių valdininkų pas mus nėra. Tankiausiai į valdininkus pas mus patenka kuo bjauriausi gaivalai, kaip Vyriausiojo štabo generolai Katche[48], Nastopka[49], Jakaitis[50] (žiūrėk „Tautos“ Nr. 41, metų 1920[51]). Taigi aš labai abejoju, ar Lietuva galės išsilaikyti nepriklausoma. Duok, Dieve, kad mano abejojimai liktų be pamato. Per visą dieną lyja kaip iš viedro gausus lietus.

27. Lietus nenustoja lyti. Žmonėse daug žuvo pamerktų linų. Užtvino upeliai, nėra kaip išvilkus išmirkusių linų. Tokiu būdu nekurie ūkininkai turės nemažai nuostolių. Barometras po truputį eina ant pagados.

28. Sugrįžęs iš Kovarsko kun. Radžius pasakojo, būk yra girdėjęs, kad rugpjūčio 26 dienoje bolševikai visai apleidę Vilnių. Miesto magistratūrą užėmęs mūsų komendantas. Tuojaus prasidėjęs mieste judėjimas, atsidarė krautuvės ir momentališkai viskas atpigo. Ką tai reiškia pastovi valdžia. Per visą dieną stovi kuo puikiausi pagada.

29. Šv. Liudviko atlaidai. Žmonių bažnyčion ir prie išpažinties prisirinko apsčiai. Po visam atsibuvo pavasarininkų susirinkimas. Išrinkta delegacija važiuoti Kaunan ant konferencijos. Ant pietų buvome užprašyti dvaran pas Šakną, kurio pribuvo varduvės. Buvo prisirinkę nemažai svečių girtuoklių. Milicininkas iš Panevėžio pasakojo, kad jų komendantūroje tarp kareivių susekta bolševikų agitatorių. Rasta bolševikų partijos antspaudai, nemažai proklamacijų ir šiaip įvairio turinio literatūros. Būk septyni kareiviai įkišti kalėjiman. Visi esantieji čia šlėktos vienu balsu tvirtina, būk Lietuvos valdžia šimtus tūkstančių pūdų duonos siunčianti badaujantiems bolševikams. Būk šmugelis visam kam varomas kuo plačiausiai.

30. Teko šiandien pasikalbėti ant traukinio su vienu lietuviu, grįžtančiu iš Maskvos. Pasakojo, kad Maskva yra užmirusi, visai mažas judėjimas, krautuvės uždarytos, mediniai namai beveik visi suardyti ir sukūrenti. Visur matytis didžiausia netvarka. Brangenybė visam kam neišpasakyta. Taip duonos svaras kainuoja 800 Rub, o druskos – 2000 Rub. Jis atsižadėjęs uždirbtos algos ant gelžkelio, išbėgęs paslapčiomis į Lietuvą. Kadangi aš pasakiau, jog mes dar vis tebelaukiame atėjimo Lietuvon bolševikų, tai žmogus, patraukęs pečius, tarė: „Nenorįs tikėti, kad būtų Lietuvoje tokių kvailų, kurie lauktų bolševikų.“ Staigiai dangus apsiniaukė ir pradėjo žaibuoti ir lyti.

31. Važiavome traukiniu su kun. Radžiu į Anykščius aplankyti klebono. Kadangi mažai laiko buvo iki grįžtančio traukinio, tai tuojaus sėdome prie pulkos preferanso. Nelabai sekėsi lošti, išlošiau tik keliui apsimokėti. Traukinys pilnas žmonių, grįžtančių iš Rosijos, kurie buvo išbėgę nuo karo 1915 metuose. Grįžta suvargę, saulės nudegti, apdriskę, išalkę. Grįžta iš tariamojo bolševikų rojaus. Užklausus apie bolševikus, nieko kito neišgirsti kaip tik: „Чтобы они сквозь землю провалились.“[52] Šitie sugrįžusieji pabėgėliai bus kuo geriausiu elementu dėl kontragitacijos prieš bolševikus. Jiems jokiu būdu nebeįkalbėsi bolševikų rojaus. Jie nedvejodami sako, kad tuos, kurie dar laukia Lietuvoje atėjimo bolševikų, reikia nuvežti Maskvon ir paleisti, tai tada jie pažins, kas yra bolševikų rojus ir apie tą rojų kitaip neužšnekės, kaip tik „чтобы сквозь землю“[53]. Nekurie keleiviai pasakojo, kad Švenčionyse matę bėgančius į Rusiją bolševikus iš Lenkijos. Visi basi, apdriskę, kitas be kelnių. Jų kitaip nevadina kaip tik „оборванцы“[54]. Kiti jų nešasi užsidėję ant pečių pavogtus gramofonus, siuvamas mašinas, mergaičių bluskes ir kitą. Štai tau garsioji bolševikų armija.

Paaiškinimai


[1] XVII a. pradžioje Surdegyje buvo įkurtas stačiatikių Šv. Dvasios vienuolynas. Buvo pastatyti mūriniai rūmai ir cerkvė. kilus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. rugpjūtį vienuoliai stačiatikiai su visu turtu pasitraukė į Rusiją, vienuolynas buvo paliktas likimo valiai. 1917 m. vokiečių administracija jį atidavė katalikams. Per kelerius metus cerkvė buvo pertvarkyta į katalikų bažnyčią.
[2] Neaišku, kas čia turima galvoje.
[3] Kurtyna (lenk.) – uždanga, užuolaida.
[4] Murdyti – maigyti, niurkyti.
[5] Likinis – likęs, atlikęs nuo ko nors.
[6] Feliksas Baltušis-Žemaitis (1897–1957) – sovietų generolas majoras. 1918 m. dalyvavo Rusijos pilietiniame kare bolševikų gretose. 1918 m. pabaigoje atsiųstas Antano Žemaičio pavarde į Lietuvą. Šiauliuose suorganizavo Raudonosios armijos Žemaičių pulką ir jam vadovavo. Bolševikams Lietuvoje pralaimėjus, tarnavo Raudonojoje armijoje Sovietų Rusijoje. Sovietų Sąjungai 1940 m. okupavus Lietuvą, buvo paskirtas Liaudies kariuomenės vadu, ją perorganizavus į 29 teritorinį šaulių korpusą, – korpuso vado pavaduotoju. 1942–1943 m. – Raudonosios armijos 16-osios lietuviškosios divizijos vadas.
[7] A. Meškauskas.
[8] Ravas (lenk. rów) – griovys.
[9] Reika – geležinkelio bėgis.
[10] A. Ivaška.
[11] Kalėjimo.
[12] Jakobo Gordino 1892 m. parašyta pjesė „Žydų karalius Lyras“.
[13] 1919 04 19 Vilnių užėmė Lenkijos kariuomenė.
[14] Meškiuku pravardžiuodavo kun. A. Meškauską.
[15] Ukmergė.
[16] Šašiejus – plentas.
[17] Ukmergė.
[18] Tikriausiai čia turimas galvoje kavalerijos patrulis (rus. разъезд).
[19] Povilas Dogelis (1877–1949) – kunigas kanauninkas, rašytojas, visuomenės veikėjas. Įšventintas 1899 m. ir paskirtas vikaru į Kvetkus. Vėliau vikaravo Panemunėlyje, Tirkšliuose, Nemakščiuose, Kaune. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Kauno tvirtovės komendanto įsakymu ištremtas iš Kauno kaip „nepatikimas asmuo“. Apsigyveno Vilniuje, buvo Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti sekretorius. 1919 m. vasarį–liepą kaip bolševikų įkaitas kalintas Vilniuje, Daugpilyje, Smolenske. Lietuvai ir Sovietų Rusijai pasikeitus kaliniais, grįžo į Kauną, trumpai vikaravo Vandžiogaloje, paskui paskirtas Katedros klebonu. 1920 m. išrinktas Steigiamojo seimo nariu. Priklausė Krikščionių demokratų partijos frakcijai. Pasibaigus kadencijai – Kauno katedros klebonas.
[20] Juozas Vailokaitis ( 1886–1953) – kunigas, verslininkas, bankininkas, Steigiamojo, Pirmojo ir Antrojo Seimų narys.
[21] Mečislovas Reinys (1884–1953) – arkivyskupas, profesorius, diplomatas, politikas. Į kunigus įšventintas 1907 m. Vėliau studijavo užsienyje, apgynė filosofijos daktaro disertaciją. 1922– 1940 m. dėstė psichologiją Vytauto Didžiojo (iki 1930 m. – Lietuvos) universitete, aktyviai dalyvavo Krikščionių demokratų politinėje veikloje. 1925 m. rugsėjį–1926 m. balandį buvo užsienio reikalų ministras. 1926 m. konsekruotas vyskupu ir paskirtas Vilkaviškio vyskupo A. Karoso padėjėju. 1940 m. paskirtas Vilniaus arkivyskupu pagalbininku. 1947 m. sovietinio saugumo suimtas ir nuteistas 8 metus kalėti. 1953 m. mirė Vladimiro kalėjime.
[22] Jonas Petrošius (1888–1941) – kunigas. Įšventintas 1913 m. ir paskirtas vikaru į Naumiestį. 1914 m. perkeltas į Kauno katedrą, 1916 m. paskirtas Kauno Švč. Trejybės bažnyčios vikaru. Nuo 1917 m. lapkričio iki mirties – Kauno kunigų seminarijos prokuratorius (ekonomas).
[23] Švč. Mergelės Marijos Aplankymo atlaidai.
[24] T. y. ne juokais.
[25] Pirma Vilnių 1920 07 14 užėmė Raudonosios armijos Gajos Gajaus vadovaujamas kavalerijos korpusas. Lietuvos kariuomenės daliniai įžygiavo į Vilnių 1920 07 15. Pirmoji įžengė 7-ojo pėstininkų pulko 7-oji kuopa. Jau galiojo 1920 07 12 pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis, todėl Raudonoji armija netrukdė įžygiuoti Lietuvos kariuomenės daliniams, bet daugiau kaip mėnesį Vilnių turėjo savo žinioje. Maža to, tuojau imta kurti bolševikinę ci- vilinę administraciją. Liepos 15 d., t. y. tą pačią dieną, kai įžengė Lietuvos kariuomenės daliniai, Vilniuje bolševikai įsteigė revoliucinį komitetą, kuriam vadovavo Romualdas Muklevičius, įėjo V. Kapsukas ir Zigmas Angarietis. Siekiant išvengti nesusipratimų, Lietuvos kariniai daliniai netrukus buvo išvesti iš miesto, liko tik komendantūra. O bolševikai iš Vilniaus ėmė organizuoti ginkluotą perversmą Kaune. Vis dėlto po kurio laiko Maskvoje buvo nuspręsta keisti taktiką ir po primygtinių Lietuvos reikalavimų laikytis taikos sutarties, 1920 08 06 į Kauną atvykęs 4 armijos komisaras Ivanas Mežlaukas (Janis Mežlauks) su Lietuvos krašto apsaugos ministru Konstantinu Žuku pasirašė konvenciją dėl Raudonosios armijos evakavimo iš Lietuvos. Greitai po to buvo likviduotas ir Vilniaus revkomas, o 1920 08 26 Raudonoji armija visai pasitraukė iš Vilniaus. Dabar jau Vilnius formaliai ir faktiškai priklausė Lietuvos valdžiai. Tiesa, neilgam.
[26] Jonas Adomonis įsigijo Noriūnų dvarą po Pirmojo pasaulinio karo. 1919 m. rūmų antrame aukšte du kambarius užleido mokyklai. Pagausėjus mokinių, 1927 m. mokykla persikėlė į oficiną, kur vaikai mokėsi iki pat 1987 m. 1944 m. J. Adomonis su šeima pasitraukė į Vokietiją. Paskui emigravo į Kanadą.
[27] Teisės.
[28] Juozapas Butėnas (1874–1928) – kunigas. Įšventintas 1898 m. ir paskirtas vikaru į Mosėdį. Čia tarnaudamas susipažino su apylinkių knygnešiais ir juos globojo. 1902–1905 m. vikaravo Šiauliuose ir taip pat bendravo su vietos knygnešiais. 1905–1912 m. – Neiborno (Baltarusija) katalikų bažnyčios kunigas filialistas. 1912–1915 m. – Subatės (Latvija) klebonas. 1915–1918 m. klebonavo Tryškiuose, Deltuvoje. 1918–1928 m. – Anykščių klebonas.
[29] Karbunkulas – šunvotė.
[30] Juozas Cicėnas (1891–?) – dramaturgas, visuomenės veikėjas. 1915–1916 m. – fotografas Ignalinoje, vėliau – lietuvių kalbos kursų vedėjas. 1918 m. organizavo kelių valsčių gynimo komitetus, miliciją, buvo Švenčionių apskrities komiteto narys. Vėliau nuo bolševikų pasitraukė į Raguvą. 1920 m. suorganizavo šaulių būrį, dalyvavo kovose su Lenkijos kariniais daliniais. 1922–1927 m. mokėsi Kauno pavasarininkų gimnazijoje. 1927 m. įstojo į Lietuvos universitetą. Parašė keletą pjesių. 1944 m. pasitraukė į Vakarus.
[31] Именины (rus.) – varduvės.
[32] Шпалы (rus.) – bėgiai.
[33] Jonas Mališauskas (1886–1937) – kunigas. 1911–1918 m. vikaravo Trakuose, Zdenciole (Baltarusija), Švenčionyse, Daugėliškyje, Eišiškėse. 1918–1923 m. – Šešuolių, 1923–1927 m. – Užuguosčio klebonas. Vėliau kunigavo Žasliuose, Pivašiūnuose, Giedraičiuose, Gegužinėje. 1934 m. suspenduotas. 1936–1937 m. gyveno Strėvininkų invalidų namuose.
[34] Kvalčiavoti – klastoti.
[35] Parašyta didesnėmis raidėmis ir dukart pabraukta.
[36] Tikriausiai turima omenyje 1920 03 04 įsigaliojęs Baudžiamojo statuto papildymas ir pakeitimas, kurio § 9 buvo numatytos didesnės bausmės už vidaus tvarkos ir ramybės ardymą.
[37] T. y. pasikalbėti, sužinoti naujienų. Nuo lot. rumor – gandas, girdas, kalbos.
[38] Сестрица (rus.) – seselė.
[39] Jonas Aukštuolis (1885–1949) – teisininkas, diplomatas. 1907 m. įstojo į Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, bet po trejų metų buvo pašalintas už dalyvavimą studentų streike. Tada tęsė studijas Tomsko universitete, kurį baigė 1912 m. 1912–1915 m. dirbo Kauno apygardos teisme. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. pasitraukė į Rusiją. 1916 m. išvyko į Švediją. Nuo 1919 m. – Lietuvos atstovas Švedijoje, Norvegijoje, nuo 1921 m. – dar ir Olandijoje. 1922–1923 m. ir 1930–1932 dirbo Užsienio reikalų ministerijoje. 1923 m. – Lietuvos atstovas, nuo 1924 m. – nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Latvijoje ir Estijoje, nuo 1927 m. – tik Estijoje, nuo 1929 m. – Suomijoje, 1932–1934 m. – Čekoslovakijoje, 1934–1939 m. – Argentinoje, Brazilijoje ir Urugvajuje. 1939 m. pabaigoje grįžo į Lietuvą ir dirbo Užsienių reikalų ministerijoje. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, mokytojavo Panevėžyje. 1941 06 15 suimtas ir išvežtas į lagerį Krasnojarsko srityje. Ten ir mirė.
[40] Domininkas Tuskenis (Tuskėnas, Tuskevičius, 1872–1947) – kunigas. Įšventintas 1895 ir paskirtas vikaru į Smilgius. Čia tarnaudamas palaikė ryšius su vietos knygnešiais, įsteigė slaptą lietuviškų knygų bibliotekėlę, knygų skaitymo draugiją, ragino parapijiečius mokyti vaikus lietuviškai skaityti ir rašyti. Tą patį darė vikaraudamas 1900–1903 m. Ukmergėje ir 1903–1906 m. Kurtuvėnuose. 1906–1918 m. – Kupreliškio bažnyčios kuratas, kunigas filialistas. 1918–1940 m. – Traupio klebonas, 1924–1928 m. buvo dar ir Raguvos dekanato dekanas. Pasižymėjo kaip aktyvus blaivybės idėjų platintojas. 1931 m. Traupyje organizavo pirmąjį Lietuvos blaivininkų kongresą. 1940–1947 m. – altarista Krekenavoje.
[41] Вечеря (rus.) – vakarienė.
[42] Jonas Jarašiūnas (1864–1929) – kunigas kanauninkas. Vikaravo Pumpėnuose, 1914–1928 m. – Užpalių klebonas, Utenos dekanato dekanas.
[43] Iš tikrųjų lietuvių komendantūra Vilniuje veikė. Vadovavo kapitonas Vladas Kurkauskas. Tiesa, raudonarmiečiai bandė ją padaryti sau pavaldžią, bet galų gale pasitenkino „bendradarbiavimu“. Kitas dalykas, kad komendantūra nedaug galėdavo padėti, kai gyventojai kreipdavosi dėl raudonarmiečių plėšikavimų ir jų vykdomų areštų.
[44] Сортировать (rus.) – rūšiuoti.
[45] 1920 m. rugpjūčio 13–15 d. mūšyje prie Varšuvos Raudonoji armija patyrė triuškinamą pralaimėjimą. Mūšis buvo pramintas „stebuklu prie Vyslos“.
[46] Pagal 1920 08 06 Kaune pasirašytą konvenciją Raudonoji armija turėjo išeiti iš Vilniaus iki 1920 09 01. Išėjo 1920 08 26.
[47] Aleksandras III (1845–1894) – Rusijos imperatorius 1881–1894 m. Sosto paveldėtoju tapo po netikėtos vyresniojo brolio Nikolajaus mirties 1865 m.
[48] Maksimas Katchė (1879–1933) – generolas leitenantas. Gimė Joniškyje. 1899 m. baigė Vladimiro karo mokyklą Sankt Peterburge. 1908–1911 m. tarnavo Vilniaus karo mokykloje. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, vadovavo pulkui. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1919 m. balandžio mėn. buvo mobilizuotas į kariuomenę. Vadovavo 2-ajai brigadai, ją performavus – 2-ajai divizijai. 1920 m. pakeltas į generolus leitenantus. 1921–1922 m. – generalinio štabo viršininkas. 1922 m. išėjo į atsargą.
[49] Stasys Nastopka (1881–1939) – generolas leitenantas, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. 1907 m. baigė Vilniaus karo mokyklą, tarnavo Kaune, Varšuvoje. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, buvo sužeistas, ištarnavo iki papulkininkio. 1918 m. grįžo į Lietuvą, lapkričio mėn. buvo paskirtas krašto apsaugos tarybos nariu, vėliau vadovavo krašto apsaugos ministerijos Tiekimo skyriui. 1919 m. kovose su Raudonąja armija vadovavo Atskirajai rinktinei, brigadai, Panevėžio rinktinei. 1919–1920 m. – generalinio štabo viršininkas, trumpai – kariuomenės vadas, 1-osios pėstininkų divizijos vadas. 1920 m. spalio mėn. kovose su želigovskininkais su visu divizijos štabu buvo patekęs į nelaisvę. 1921–1923 m. – kariuomenės inspektorius, vėliau – ypatingųjų reikalų karininkas prie kariuomenės vado. 1924 m. išėjo į atsargą.
[50] Aleksandras Jakaitis (1887–1933) – pulkininkas, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. 1907 m. baigė Vilniaus realinę mokyklą, po to – Vilniaus karo mokyklą. Dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, 1917 m. pakeltas į papulkininkius. Grįžęs į Lietuvą 1919 m. birželio mėn. buvo mobilizuotas į kariuomenę. Vadovavo Joniškėlio batalionui, 9-ajam pėstininkų pulkui. 1920 m. liepos mėn. perkeltas į generalinį štabą, o po mėnesio paskirtas vadovauti 10-ajam pėstininkų pulkui. Vėliau vadovavo 3-iajam, 4-ajam pėstininkų pulkams, nuo 1923 m. – 1-ajai pėstininkų divizijai. 1925 m. pakeltas į pulkininkus. 1926 m. pabaigoje išėjo į atsargą. 1933 m. nusišovė.
[51] Turima omenyje „Tautos“ 1920 08 24 numeryje išspausdintos dvi publikacijos: J. Tumo-Vaižganto straipsnis „Kauno Sodoma“, kuriame piktinamasi dėl besaikio aukštų valdininkų girtuokliavimo, daugiausia dėmesio skiriant istorijai, kai 1920 08 22 Kauno miesto ir apskrities karo komendantas Juozas Mikuckis girtas nušovė pramonininką Antaną Dirsę. Straipsnyje taip pat kalbama, kad 1920 08 21 Kauno stoties bufete buvo galima stebėti iki sąmonės netekimo prisigėrusius tris „vyresniuosius generalinio štabo viršininkus“. Kitame straipsnelyje –„A. A. Antano Dirsės užmušimas“ (be autoriaus) – atskleidžiama, kad tai buvo M. Katchė, S. Nastopka ir A. Jakaitis, „Kelyje į frontą savavališkai sustoję kelioms dienoms gerti“.
[52] „Kad jie skradžiai žemės prasmegtų“ (rus.).
[53] „Kad skradžiai žemės“ (rus.).
[54] Driskiai (rus.).

Populiariausi