Nuomonės

2020.04.18 18:17

Benas Lyris. Visą Velykų laiką Dievas ieško kelio į mus

Benas Lyris 2020.04.18 18:17

Mano širdį giliai palietė vieno protestanto vyskupo mintis, kurioje ekscelencija sakė, kad Dievas ateina ne pas tobulus ir gerus, ne pas blogus, bet ateina pas visus. Tačiau labiausiai Dievas ateina pas atvirus. Todėl, kad tik atviri susirenka gražiausias malones, kurios plaukia iš Dievo artumo šviesos.

Šią savaitę visi liturginiai tekstai mums kalbėjo apie Kristaus prisikėlimo prašymą, kalbėjo apie mokinių patirtis. Galiausiai, Marija Magdalietė sutiko Kristų tik prisikėlusį, t.y. tuščią kapą. Tuščias kapas jai tapo ženklu, kad jos Viešpats yra prikeltas.

Du mokiniai, kelyje į Emausą, dalindamiesi savo išgyvenimais apie Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą, neatpažįsta paties Kristaus, kuris prisiartina tame kelyje prie jų. Galiausiai tie mokiniai Kristų atpažįsta tik tada, kada jis papasakoja visą senojo testamento pranašų žodį, kad mesijas turėjo kentėti ir tik tada prisikelti. Jie įsileidžią mokytoją į savo namus, ir kuomet jis laužia duoną, jie jį atpažįsta. Jie neužsidaro savo sunkumuose, jų analizei.

Šio sekmadienio evangelijoje mes matome mokinius, kurie užsidarę dėl žydų baimės, kad ir jų neprikaltų, nenukankintų. Į kambarį, kuriame jie išgyvena sielvartą, kiaurai pro duris ateina Viešpats ir atsistoja savo perkeistu, nemirtingu ir garbingu kūnu bei taria: „ramybė jums“.

Tiesa, jų tarpe nebuvo apaštalo Tomo. Mokiniai jam tik papasakos, kad Viešpats buvo atėjęs, prisikėlęs į jų tarpą. Tomas pasakys, kad „aš pats nepatikėsiu, kol nepamatysiu žaizdų, kuriomis esu atpirktas Viešpaties kūne ir kol pats nepatirsiu jo artumo“. Galiausiai, aštuntą dieną nuo savo prisikėlimo, Jėzus pasirodo kambaryje, kuriame tarp mokinių buvo ir Tomas.

Turbūt kvaila būtų duoti sau pažadą, kad nuo rytojaus, atsikėlęs, būsiu labai tikintis ir jau taip stipriai tikėsiu, kaip niekas. Jeigu mes galėtume ir tai priklausytų nuo mūsų, turbūt kiekvienas susikurtume labai stiprų tikėjimą ir jį praktikuotume kasdien.

Jėzus ateina papildomai, kad parodytų Tomui savo prisikėlimą ir garbę, kad padrąsintų įtikėti dalykais, kurie ne visada yra įrodomi, kad padrąsintų pasitikėti prisikėlimo šviesa, viltimi. Jis sako: „Štai, Tomai, paliesk mano kūną, paliesk mano žaizdas, mano rankas, mano širdį, kurios buvo perdurtos, kurios kentėjo ir dabar yra perkeistos ir garbingos“.

Tomas paliečia savo Viešpatį Kristų ir sako: „Mano Dievas ir mano Viešpats“. Jėzus jam atsako: „Tu patikėjai, Tomai, nes pamatei. Tačiau palaiminti ir laimingi yra tie, kurie tiki nematę“. Turbūt todėl, kad gyvenimas su Dievu nėra tik tai įrodymas. Neįmanoma įrodyti Dievo meilės, jo artumo, todėl kad jis nepasiduoda tik įrodymams. Gyvenimas yra daugiau, negu protingų argumentų kalba su Dievu. Dievas ateina ne dėl to, kad jam apsimoka su žmogumi būti, o todėl, kad myli žmogų. Todėl kad sustiprintų žmogų, kad apdovanotų savo artumu, kad savo prisikėlimo šviesa išgydytų nuo baimių.

Dievas visada, taip kaip apaštalo Tomo asmenyje ar kiekvieno mūsų asmenyje, ieško būdų ir vietų, ne tose, kuriose mes esame netinkami, netikę, žemos savivertės, niekam nereikalingi, apleisti, blogi, sugedę, bet bent vienos vietos iš tūkstančio, kodėl mes esame verti jo meilės, kodėl esame reikalingi, kodėl esame viltingi, kodėl esame gražūs. Ta meilė padeda mums keliauti su jo dvasia ir su savimi pačiais, kad sugebėtume nesusargdinti šalia esančių žmonių ir dovanoti jiems prisikėlimo šviesą.

Turbūt kvaila būtų duoti sau pažadą, kad nuo rytojaus, atsikėlęs, būsiu labai tikintis ir jau taip stipriai tikėsiu, kaip niekas. Jeigu mes galėtume ir tai priklausytų nuo mūsų, turbūt kiekvienas susikurtume labai stiprų tikėjimą ir jį praktikuotume kasdien. Tačiau reiktų nepamiršti, kad tikėjimas yra Dievo malonė. Dievas duoda mums tikėjimo tiek, kiek mes nuoširdžiai jo ieškome.

Visas Velykų laikas, visas Kristaus gyvenimas yra ne tik tam, kad mes surastume kelią į Dievą, bet ir tam, kad suprastume, jog Dievas ieško kelio į mus.

Nuoširdžiai linkiu tau ir sau, šiandien skaitančiam šią žinutę, atrasti drąsos pasitikėti Dievo malone, matyti Dievą kaip tą, kuris ateina ieškoti mumyse gražių vietų, bent vieno dėmens, dėl kurio mes esame verti būti jo artumoje, o ne tūkstančio priežasčių, kodėl esame netinkami, nevykėliai ir blogi.

Dievas ateina į mūsų gyvenimą ne dėl to, kad esame verti, bet iš malonės. Lygiai taip pat jis ėjo prie apaštalo Tomo, kuris abejojo. Visas Velykų laikas, visas Kristaus gyvenimas yra ne tik tam, kad mes surastume kelią į Dievą, bet ir tam, kad suprastume, jog Dievas ieško kelio į mus, kad atvertų mūsų širdis ir mes pamatytume Dievo sūnaus judesius į mūsų kasdienybę. Amen.