Nuomonės

2020.04.17 08:45

Aistė Paulina Virbickaitė. Ką tas menas krizės metu?

Šiomis dienomis turbūt daugeliui kyla įdomių klausimų apie save. Banguoja nuotaikos, naujais rakursais rodosi kasdienybė, aplinkiniai žmonės, kartu ir mes patys. Pasigirdo naujas balselis ir mano galvoje: na, ir ką tas menas šiandien, krizės metu? Ir iš tiesų, ką? 

Viešasis meno gyvenimas sustojęs. Ak, kaip dabar norėčiau dar kartą pažiūrėti tik prieš karantiną atsidariusią Lino Katino parodą! Ir skitų auksą iš Ukrainos – negi jį taip ir išveš nepamačius? Norėtųsi dabar ir į filharmoniją, ir į operą, ir pas pankus. Bet ne. Dabar viskas – internete.

Ne tik filmai, kurie visai jaukiai įsikuria kompiuterių ekranuose, bet ir tie menai, kuriems reikia gyvo kontakto: koncertai, spektakliai, vaizduojamieji menai. Pastarųjų man trūksta labiausiai, nors lyg ir negalima skųstis. Filmuotos, fotografuotos ir visaip išradingai pristatomos parodos Lietuvoje ir užsienyje, videoturai po muziejus, asmeniniai menininkų prisistatymai. Džiaugiuosi ir žaviuosi tuo, kad jie kuriami. Bet dažniausiai paspaudžiu „like“ ir keliauju toliau internetu. Tas srautas „meno online“ dabar toks stiprus, kad viskas ima lietis, kaip vaizdas pro automobilio langą.

Sako, muziejų lankytojai prie vieno paveikslo vidutiniškai praleidžia apie 30 sekundžių. Mažai! Bet nejudančiam vaizdui ekrane skiriame dar mažiau. Sekundę? Tris? Kultūrinės organizacijos mums siūlo tiek daug veiklų internete, lyg būtume nuobodžiaujantys vaikai, negalintys ramiai pabūti vieni. Bet kai kambarys prigrūstas žaislų, niekada nežinai, kurio griebtis, – nebeįtinka niekas.

Menas – prasta pramoga. Na, iš jo, aišku, galima pasidaryti pramogą. Dėlioti žymių paveikslų puzzle ar inscenizuoti namuose šedevrus ir dalintis rezultatų nuotraukomis. Bet jei rimtai, tai menas reikalauja susikaupimo ir apskritai yra reiklus. O susikaupti sunku. Žymiai draugiškesni serialai ir socialiniai tinklai – jie moka maloniai įtraukti nereikalaudami pastangų. Pirmąją karantino savaitę tik tuo ir galėjau užsiimti. Bet po jos žvilgterėjusi atgal, kiek nusigandau – nenuveikta nieko, lygiai tiek pat ir nesugalvota, nesusvajota ir nesuprasta, maža to – emocinės bangos niekur nedingo, o nerimas net dar labiau suputojo.

Bet jei rimtai, tai menas reikalauja susikaupimo ir apskritai yra reiklus. O susikaupti sunku. Žymiai draugiškesni serialai ir socialiniai tinklai – jie moka maloniai įtraukti nereikalaudami pastangų.

Tuomet pagalvojau, kad šiomis dienomis vos daugiau supratau apie menininkus, kūrusius karų metais. Ne tik skurde, bet ir nežinomybėje, išgyvenant panašius, tik daug intensyvesnius emocinius kalnelius nei mes dabar. Ir jie ne tik kūrė, bet ir sukūrė kūrinių ar prisiūlė idėjų, kuriais žavimės ir dėl kurių ginčijamės iki šiol. Jei kažkas galėjo susikaupti ir kurti aplink vykstant karui, tai kuo man skųstis – šildymas, vanduo ir elektra yra, naktimis galima miegoti ramiai, žinant, kad bomba neužkris. Viskas, ko reikia, – tai sėdėti namuose. Būtent tai, ką daro menininkai kurdami.

Mes nežinome, kas tiksliai tas menas yra, nežinome, kam jis reikalingas. Bet per 40 tūkstančių metų pasaulis keitėsi daugybę kartų, o žmogus vis dairėsi, kaip čia išgavus ypatingesnę spalvą, garsą ar judesį. Keista, tiesa? Šis žinojimas ramina. Šiandien, pavyzdžiui, galvojau apie Leonardo da Vinci Moną Lizą. Kiek visokių masinių mirčių ir baisių krizių ji jau prašypsojo! Šypsosi ir dabar. Jai tai kas, kad niekas nemato. Ir ji, ir visas kitas niekam nereikalingas menas bus reikalingas ir toliau.

Menininkai tikrai kurs, kaip tą darė per visus karus, marus ir ekonomines krizes. Jų kuriamas menas bus visoks: džiuginantis, nuobodus, guodžiantis, gąsdinantis, moralizuojantis, labai jausmingas ir labai racionalus – visoks, kaip ir jį kuriantys yra visokie. Ir visokie žiūrovai, kurie žiūrės, kraipys galvas ir ginčysis dėl to, ką pamatė ar išgirdo. Tai reikš, kad mes vis dar turime ką pasakyti vienas kitam. Niekam nereikalingus dalykus kuriantys žmonės yra pažadas, kad gyvenimas tęsiasi ir jis gali būti įdomus.

Net jei kurį laiką visi sėdime namuose, laikas nesustojo. Tirpsta dienos ir savaitės, kurių niekas mums negrąžins ir niekaip nekompensuos. Kiekviena nauja situacija (ypač krizė) – tarsi iš kitos pusės nei įprasta nušvitusi saulė: vienam šviesos pasirodys per mažai įprastiems darbams atlikti, kitam spinduliai tvykstels tiesiai į voratinklius, dar kitam leis netikėtai atrasti naujų smulkmenų įprastoje aplinkoje. Žinoma, visada galima užsitraukti užuolaidas ir ignoruoti pasikeitimus. Bet nuo to niekas nepasikeis. „Renkuosi keistumą rašyti eiles, o ne keistumą jų nerašyti,“ – rašė poetė Vislava Šymborska. Visi mes renkamės, kol kvėpuojam.

Jei kažkas galėjo susikaupti ir kurti aplink vykstant karui, tai kuo man skųstis – šildymas, vanduo ir elektra yra, naktimis galima miegoti ramiai, žinant, kad bomba neužkris. Viskas, ko reikia, – tai sėdėti namuose. Būtent tai, ką daro menininkai kurdami.

Menininkai itin jautrūs besikeičiančiai šviesai. Ir nuotaikoms. Galvoju, šiomis dienomis mes visi truputį daugiau menininkai. Nuolat fiksuojame aplinką, esame jautresni ir, taip, sėdime namuose. Čia galime skirti visą savo laiką ir mintis tam, kas iš tiesų svarbu. Mums patiems svarbu, ne aplinkiniams. Darbo daugybė: sugalvoti, kas gi svarbu, nuspręsti, kaip to siekti, tuomet – dirbti, nežinant, koks bus galutinis rezultatas, ir stengiantis net negalvoti apie tai, ką, pamatę tą rezultatą, pasakys kiti. Maždaug taip gimsta prasmingi meno kūriniai. Galima, žinoma, ir chaltūrinti. Tuomet kada nors ateityje, kai žmonės dalinsis savo patirtimis ir virsmais šiomis keistomis, neįprastomis dienomis, žinosi, kad parašei bent dešimt genialiai tūžmingų komentarų po žmogaus, kurio nebeatsimeni, įrašu ir peržiūrėjai keliasdešimtis serialų, kuriuos jau irgi pamiršai. Praleidai dienas pro pirštus, sumetei jas į juodąjį veidrodį. Tai, žinoma, irgi patirtys. Bet kas, jei pamėgintume traktuoti šias savaites kaip meno kūrinį?

Daug kas nepavyks taip, kaip suplanuota, pavyks netobulai, kartais vis tiek užlies viena kita nerimo ar pykčio banga, bet, pasikartosiu, kaip kartoju sau, – žmonės kuria jau dešimtis tūkstančių metų. Yra net versijų, kad evoliucijos grandinėje laimi visai ne stipriausi ir greičiausi, o kūrybingiausi. Man patinka ši mintis. Galbūt jau kažkieno sukurti meno kūriniai – paveikslas ar skulptūra, opera ar simfonija, spektaklis ar filmas – yra raktas patekti pas tą kūrybingą tolimą protėvį, kuris šokdavo taip, kad atplaukdavo lietaus debesys, ar mokėjo kurti audinio raštus, kurie garantuodavo saldų miegą. Tokio tikrai būta, gal prieš penkis šimtus, gal prieš penkis tūkstančius metų.

Kuo menas gali padėti mums, šiuo metu netekusiems darbo ar, priešingai, netikėtai užverstiems darbais, baigiantiems išprotėti nuo maisto gaminimo, pavargusiems nuo nepaliaujamo namiškių čiauškesio ar jau pradėjusiems šnekučiuotis su voru vonioje? Mes labai skirtingi ir skirtingai išgyvename šį keistą, naują mums metą. Menas yra ne tik pažadas, kad žmogaus kūrybiškumas yra nesibaigiantis, bet ir rankena, už kurios galima įsikibti ir atverti duris į naują kambarį. Tereikia tik sustoti ir susikaupti. Žinau, kad nelengva, bet truputį pasitreniravus – įmanoma, bent trumpam.