Nuomonės

2020.04.15 11:53

Elena Lazutkaitė. Kaip mes čia atsidūrėme? COVID-19, klimato krizė ir šeštasis masinis rūšių išnykimas

Elena Lazutkaitė, Notingamo universiteto doktorantė2020.04.15 11:53

COVID-19 pandemija, klimato kaita ir besaikis aplinkos išnaudojimas yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Negaliu spėlioti, kiek kainuos įveikti krizę, arba tiksliau krizes, kurias išgyvename. Bet galiu užtikrintai pasakyti, kad ekosistemų ir milijardų gyvių, su kuriais dalinamės šia planeta, išnaudojimo padariniai, švelniai tariant, yra katastrofiški. Kaip mes atsidūrėme dabartinėje padėtyje?

Zoonozinės ligos

Kad atsakyčiau į aktualiausią šiuo metu klausimą – kaip mes atsidūrėme dabartinėje padėtyje – privalau įvesti terminą „zoonozinės ligos“ ir paaiškinti jo svarbą.

Zoonozinės ligos (zoonozės) – tai infekcinės ligos, perduodamos tarp nežmoginių ir žmoginių gyvūnų (žmonės priskiriami gyvūnų karalystei).

Tiesą pasakius, dauguma infekcinių ligų, kuriomis serga žmonės, yra zoonozinės kilmės. Prieš šimtus metų maro užkratą išplatino graužikai. Ispaniškojo gripo pandemija kilo nuo paukščių. Pasiutligės virusas kėlė siaubą žmonėms tūkstančius metų, tačiau šiuo metu yra sėkmingai valdomas skiepais. Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje medžiotojai Afrikoje medžiojo šimpanzes mėsai ir greičiausiai tokiu būdu žmonės užsikrėtė ŽIV, kuris šiuo metu sėkmingai gydomas antiretrovirusiniais vaistais.

Zoonozinės ligos nėra naujiena, tačiau mums vis didesniu greičiu uzurpuojant šią planetą jos darosi vis intensyvesnės ir kelia vis didesnę grėsmę. Ekologė Kate E. Jones kartu su kolegomis nagrinėjo 335 infekcinių ligų, plitusių 1940–2004 m. laikotarpiu. Mokslininkai pabrėžė, kad didžioji dalis (71,8 proc.) plintančių infekcijų pasiekia mus iš „laukinės gamtos” ir šių infekcijų protrūkiai tampa vis dažnesni. JAV ligų kontrolės ir prevencijos centrai panašiai skelbia, kad „3 iš 4 naujų ar sparčiai plintančių infekcinių ligų žmonėms pereina iš gyvūnų.“

Dienraštyje „The New York Times“ ligų ekologas Peteris Daszakas paaiškino, kad „visos pastaruosius 30 ar 40 metų plintančios infekcinės ligos atsirado dėl žmogaus skverbimosi į laukinę gamtą ir demografinių pokyčių“. Trumpai tariant, naikindami gamtą, mes patys save stumiame į pražūtį. Net ir be COVID-19 mes gyvename nuolatinės ekstremalios situacijos amžiuje.

Persipynęs pasaulis

Mūsų planeta išgyvena visuotinę rūšių išnykimo ir klimato kaitos krizę. Mokslininkai kalba apie „biologinį sunaikinimą“, nes per pastaruosius dešimtmečius praradome milijardus gyvūnų. Vabzdžiai nyksta aštuonis kartus sparčiau nei žinduoliai, paukščiai ar ropliai. Praradus apdulkintojus ir maistinių medžiagų perdirbėjus, „iškyla grėsmė, kad gamta tiesiog sugrius“.

Skirtingai nuo ankstesnio, prieš 65,5 mln. metų vykusio masinio rūšių išnykimo, kurio metu nuo žemės paviršiaus dingo 76 proc. tuo metu egzistavusių rūšių, šeštasis masinis rūšių išnykimas yra išskirtinai žmogaus rankų darbas. Dėl miškų kirtimo, buveinių naikinimo, taršos, žmonių skaičiaus augimo, besaikio vartojimo ir kitos žmogaus veiklos naikinama biologinė įvairovė, menksta gamtos gebėjimas teikti „ekosistemos paslaugas“.

„Ekosistemos paslaugų“ sąvoka išpopuliarėjo pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje ir šiuo metu plačiai vartojama priimant su aplinkosauga susijusius sprendimus. Man šis terminas nepatinka; jis atspindi neoliberalizmo ir žmogaus viršenybės ideologiją, kuri į ekosistemas žvelgia kaip į teikiančias mums „nemokamas paslaugas“.

Šių „ekosistemos paslaugų“ pavyzdžiai yra pasėlių apdulkinimas, kurį atlieka bitės, vandens ir oro valymas, klimato reguliavimas, vaistai iš gyvūnų, grybų ar augalų genetinės medžiagos, ligų prevencija, įkvėpimas ir t. t.

Gamta mums visuomet kėlė grėsmę, tačiau žmogaus destruktyvus ir išnaudotojiškas elgesys sukuria dar didesnį pavojų. COVID-19 pandemija verčia net tik suabejoti prekybos laukiniais gyvūnais turguose ateitimi, bet ir permąstyti patį mūsų santykį su nežmogiškuoju pasauliu.

Deja, naikindami sveikas ekosistemas ne tik netenkame naudos ar „pridėtinės vertės“, kurią ekosistema teikia žmogui, bet ir sudarome sąlygas plisti prisitaikyti gebančioms rūšims, kurios mums neteikia jokių „paslaugų“. Šiame užburtame rate klimato krizė dar labiau padidina mūsų neigiamą poveikį laukinei gamtai, o tuo pačiu ir patiems sau. Uodų pernešamos vektorinės ligos, tokios kaip maliarija, dengės karštinė ar dirofilariozė (širdies kirmėlė), yra jautrios klimatui – šiltesnis klimatas sudaro geresnes sąlygas uodams visti. Be to, mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad dėl klimato krizės uodai gali imti sparčiau vystytis, taip dar labiau padidindami vektorinių uodais pernešamų ligų grėsmę žmonėms ir kitiems gyvūnams.

Net ir palyginti nedidelis ekosistemos sutrikdymas gali turėti rimtų pasekmių visuomenės sveikatai. Europoje, įskaitant ir Lietuvą, Laimo liga yra tapusi endemine. Laimo boreliozę sukelia bakterijos, kurias žmonėms perduoda erkės. Graužikai, vabzdžiaėdžiai gyvūnai, kiškiai ir paukščiai yra Laimo ligą sukeliančių bakterijų gamtinis rezervuaras.

Erkių pernešamų ligų plitimas siejamas su antropogenine veikla bei klimato krize. Dėl miško fragmentacijos susitraukusios buveinės tampa nebepajėgios išlaikyti plėšrūnų, kurie sumažintų gamtinių Laimo ligos sukėlėjų rezervuarų populiaciją. Žmonės – ne vienintelės erkių aukos. Šunų mylėtojai susiduria su šunų babezioze – erkių platinama parazitine liga, kuri puola šunų raudonuosius kraujo kūnelius. Anksčiau retai pasitaikanti liga per pastaruosius keletą dešimtmečių Lietuvoje labai išplito.

Yra ir daugiau menkai žinomų klimato krizės padarinių. 2019 m. Kalifornijos universiteto mokslininkų atliktas tyrimas susiejo sumažėjusį ledo kiekį Arkties jūrose su jūros žinduoliams mirtino viruso plitimu šiaurinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Kai ruonių maro virusas (PDV) (ruonių tymų atitikmuo) išplito iš Europos į Aliaską, mokslininkai negalėjo suprasti, kaip tai galėjo įvykti. Tyrimai nustatė, kad Arkties jūrose nelikus ledo, ruoniai laisvai migruoja iš Atlanto į Ramųjį vandenyną. Žmonės šiuo virusu neužsikrečia, tačiau jis kelia grėsmę ruonių populiacijai ir tuo pačiu Aliaskos bendruomenių pragyvenimo šaltiniui.

2017 m. mokslininkai įspėjo, kad šylant klimatui lede ir amžinajame įšale įkalintos bakterijos bei virusai atsigauna. Įšalęs Sibiro dirvožemis sudaro puikias sąlygas potencialiai patogeninėms bakterijoms ir virusams išgyventi ilgesnį laiką, galbūt net tūkstančius ar milijonus metų.

Sujudinus senuosius amžino įšalo sluoksnius, atsiranda rizika susidurti su įvairiais ligų sukėlėjais. Mokslo žurnalistė Jasmin Fox-Skelly iškėlė labai aktualų klausimą: „Kas nutiks, jei staiga susidursime su mirtinomis bakterijomis ir virusais, kurie tūkstantmečius buvo dingę arba su kuriais mums dar nėra tekę susidurti?“

COVID-19 pandemija atskleidė brakonieriavimo bei legalios, bet ne mažiau atgrasios prekybos laukiniais gyvūnais bei jų veisimo maistui ir pseudomedicinai pramonės mastą.

Nepaisant to, ekologiškai pragaištinga žmonių veikla – naftos ir dujų gavyba Sibire – iki šiol nesiliauja.

Mėsos kultūra – zoonozinių pandemijų židinys

Nuo Sibiro iki Afrikos vis ryškėja sąsajos tarp žmonių, kitų gyvūnų ir ekosistemų sveikatos. Pastarojo meto Ebolos protrūkiai Vakarų Afrikoje siejami su laukinių gyvūnų, tarp jų ir šikšnosparnių, medžiokle ir vartojimu. Be to, Ebolos karštligės (bei daugelio kitų zoonozių) protrūkiai atskleidė miškų kirtimo apimtį. Kaskart kai kertamas miškas ir žmogus priartėja prie laukinės gamtos, iškyla patogenų išplitimo pavojus.

Uždraudę prekybą šikšnosparnių mėsa, smarkiai sumažintume zoonozių grėsmę. Tačiau šikšnosparniai galimai virusus perduoda ne tik per mėsą, bet ir palikdami užkrėstas išmatas, kurias vėliau surenka kiti gyvūnai (šikšnosparniai taip pat yra natūralūs šeimininkai SARS bei MERS virusams, kurie mus pasiekė per tarpinius šeimininkus civetas ir kupranugarius). Nusprendę išnaikinti šikšnosparnius, susidurtume su milžiniška etine bei praktine problema – šikšnosparniai yra svarbūs apdulkintojai ir sėklų platintojai.

Manoma, kad naujojo koronaviruso, sukeliančio COVID-19, šeimininkais taip pat pirmiausia buvo šikšnosparniai, kurie šį virusą žmonėms perdavė per kitą laukinių gyvūnų rūšį, parduodamą Uhano gyvūnų turguje. Genetinė analizė rodo, kad šia tarpine rūšimi galėjo būti skujuočiai – nykstantys žinduoliai, kuriais masiškai prekiaujama nelegaliai. COVID-19 pandemija atskleidė brakonieriavimo bei legalios, bet ne mažiau atgrasios prekybos laukiniais gyvūnais bei jų veisimo maistui ir pseudomedicinai pramonės mastą.

Gamta mums visuomet kėlė grėsmę, tačiau žmogaus destruktyvus ir išnaudotojiškas elgesys sukuria dar didesnį pavojų. COVID-19 pandemija verčia net tik suabejoti prekybos laukiniais gyvūnais turguose ateitimi, bet ir permąstyti patį mūsų santykį su nežmogiškuoju pasauliu.

Ar kiltų pandemijos, jei žmonės valgytų augalinį maistą? Be abejo, zoonozines ligas gali perduoti ir maistui nevartojami gyvūnai. Taip pat apstu mūsų intervencijos į gamtą padarinių, nesusijusių su mėsos valgymu. Visgi mėsos bei kitų gyvulinės kilmės produktų vartojimas yra esminė šiuolaikinio gyvenimo būdo dalis. Ji tarsi pamatas kultūros, kuri vis labiau išnaudoja gamtą ir stengiasi įsiskverbti bei „suvartoti“ kiekvieną mūsų planetos kampelį.

Visame pasaulyje mūsų elgesys su gyvūnais toli gražu nerodo mūsų civilizuotumo. Nepasotinamas žmonių godumas gyvulinės kilmės produktams sukelia neapsakomas gyvūnų kančias, skatina miškų kirtimą, užteršia gruntinius vandenis, kelia beprecedentę grėsmę laukinei gamtai ir turi labai didelės įtakos klimato krizei.

Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (MŽŪO) paskaičiavo, kad gyvulininkystės sektorius atsakingas už 18 proc. visų pasaulinę klimato kaitą lemiančių dujų (daugiau nei transportas), tuo tarpu Pasaulio stebėsenos institutas (angl. Worldwatch Institute) nurodo dar didesnį skaičių – net 51 proc.

Gyvulininkystės sektorius atsakingas už 18 proc. visų pasaulinę klimato kaitą lemiančių dujų, daugiau nei transportas.

Su gyvulininkyste susijusios rizikos sveikatai mastas yra toks didžiulis, kad čia tiesiog neužtektų vietos viską aprašyti: salmoneliozė, paukščių gripas, kiaulių gripas, galvijų kempinligė, nagų ir snukio liga (dėl pastarosios 2001 m. Jungtinėje Karalystėje buvo deginami tūkstančiai karvių ir avių lavonų) – tai vos keletas pavyzdžių.

Mūsų žiaurus elgesys su ūkiuose laikomais gyvūnais kelia dar daugiau nerimo dėl besiformuojančio bakterijų atsparumo antibiotikams. 2017 m. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) rekomendavo „ūkininkams ir maisto pramonės įmonėms nustoti reguliariai naudoti antibiotikus, siekiant paspartinti sveikų gyvulių augimą ir užkirsti kelią ligoms (…). Kai kuriose šalyse 80 proc. visų suvartojamų antibiotikų tenka gyvulininkystės sektoriui.“

Nepaisant to, PSO maisto saugumo ir zoonozių skyriaus vadovas Dr. Kazuaki Miyagishima įspėjo, kad antibiotikų vartojimo gyvulininkystės ūkiuose apimtys visame pasaulyje tik auga „dėl didėjančios intensyviuose ūkiuose gaminamo gyvulinės kilmės maisto paklausos“.

Antropocenas

Mėsos valgytojai vis dažniau renkasi pramoniniu būdu augintą vištieną. Prognozuojama, kad netrukus vištiena taps populiariausia mėsa pasaulyje. Per 50 metų mėsai pjaunamų viščiukų skaičius išaugo nuo 9,5 mlrd. 1968 m. iki 68,8 mlrd. 2018 m.

Archeologų teigimu, „bendra viščiukų broilerių (…) masė viršija visų kitų žemės paukščių masę“ ir gali būti laikoma „beprecedentės žmogaus sąlygotos žemės biosferos kaitos“ simboliu.

Dienraštyje „The New York Times“ paskelbtame straipsnyje „Tai gali būti viščiuko amžius“ vištos apibūdinamos kaip geologinis pasaulinės vartotojų visuomenės simbolis; antropocenas bus prisimenamas iš vištos liekanų kaip šiam laikotarpiui „būdingos fosilijos“.

Dar vienas pretendentas į antropoceno simbolius yra plastikas, nes šiuo metu jo galima rasti praktiškai visur. 2020 m. Niukaslo universiteto mokslininkai naujai atrastą giliavandenių gyvūnų rūšį pavadino Eurythenes plasticus dėl jų viduriuose rasto plastiko.

Galiausiai antropoceno simboliu gali tapti zoonoziniai patogenai. Jau ne vieną dešimtmetį kuriame puikias sąlygas naujų patogenų, tokių kaip paukščių gripas, kiaulių gripas, SARS, Ebola, COVID-19 ir pan., plitimui. Kasmet virusologai perspėja apie pavojų.

Dabar ne laikas politinei trumparegystei – vyriausybės turi imtis struktūrinių pokyčių, o individai privalo keisti savo gyvenimo būdą. Jei neprisidedate prie sprendimo, prisidedate prie problemos.

Paimkime paukšių gripo pavyzdį – atsiradus naujoms gripo viruso mutacijoms, kiltų pandemijos grėsmė. Migruojantys paukščiai yra natūralus gripo virusų rezervuaras, o vištos ir kiaulės yra idealūs „maišytuvai“, padedantys susidaryti įvairioms tokių virusų kombinacijoms. Nuo 2003 m. iki 2020 m. PSO pranešė apie 861 žmonių užsikrėtimo paukščių gripo virusu (H5N1) atvejį, iš kurių 455 baigėsi mirtimi. Dar baisiau tai, kad COVID-19 pandemijos akivaizdoje Kinija informavo apie itin patogeniško H5H1 štamo protrūkį viščiukų fermoje. Abejonių, kad bus daugiau pandemijų, nėra. Klausimas tėra kada jos pratrūks ir kurie patogenai jas sukels.

Globalioms problemoms reikia globalių sprendimų

Reaguodamas į COVID-19, Peteris Singeris pasmerkė prekybą laukiniais gyvūnais bei paragino uždrausti šią žiaurią praktiką ne tik Kinijoje, bet ir visame pasaulyje. Seras Davidas Attenborough nesiėmė moralizuoti apie tai, „kaip mes blogai elgiamės su gamta ir kad ji mums smogia atgal“ ir priėmė pandemiją kaip „natūralią gyvenimo dalį.“

Nors neverta į COVID-19 žiūrėti kaip į gamtos kerštą žmonijai, primygtinai raginčiau persvarstyti mūsų „gyvenimo dalį“ arba tiksliau „indėlį“ bei savęs paklausti: kaip mes gyvename šioje planetoje? Ką esame skolingi kitiems gyvūnams, ekosistemoms bei ateities kartoms etiškai ir morališkai?

Mums būtinas holistinis pasaulio suvokimas, kuris pripažintų vis aiškiau matomas sąsajas tarp žmonių, kitų gyvūnų ir ekosistemų sveikatos ir gerovės. 2019 m. daugiau kaip 11 tūkst. mokslininkų paskelbė klimato nepaprastąją padėtį ir papunkčiui išdėstė, ko privalome imtis tokiose srityse kaip efektyvus energijos vartojimas, pasaulio gyventojų skaičiaus stabilizavimas, gamtą naikinančios veiklos stabdymas ir perėjimas prie augalinės mitybos. Dabar ne laikas politinei trumparegystei – vyriausybės turi imtis struktūrinių pokyčių, o individai privalo keisti savo gyvenimo būdą. Jei neprisidedate prie sprendimo, prisidedate prie problemos.

Negaliu spėlioti, kiek kainuos įveikti krizę, arba tiksliau krizes, kurias išgyvename. Bet galiu užtikrintai pasakyti, kad ekosistemų ir milijardų gyvių, su kuriais dalinamės šia planeta, išnaudojimo padariniai, švelniai tariant, yra katastrofiški. Tikėjimas žmogaus viršenybe padarė mus aklus toms nežmoniškoms kančioms, kurias dėl mūsų patiria nežmogiškasis pasaulis. Galbūt esame ypatingi, tačiau tai parodyti turėtume ne visa aplinkui naikindami ir griaudami, o saugodami ir vertindami savo planetos stebuklus.

Elena Lazutkaitė yra įgijusi gyvūnų gerovės ir aplinkosaugos magistro laipsnį Esekso universitete ir šiuo metu yra doktorantė Jungtinės Karalystės Notingamo universitete.