Vėl norisi prisistatyti. Priminti, kas esu. Lukas Urkis. Nemalonus šis momentas, bet būtinas. Nesitikiu, kad tu, Lietuva, tarp daugybės savo darbų ir reikalų, mane iš rašto imsi taip lengvai ir pažinsi. Vėl primenu, kas čia toks kas savaitę į tave, Lietuva, beldžiasi ir išgirstas būti tikisi. Čia aš, Lukas Urkis, iš buto Karoliniškėse su antrą savaitę išgerti negaunančia alkoholike motina, su į parduotuvę besiveržiančia močiute ir nuplautomis rankomis.
Rašiau praeitą kartą žadėdamas atvirumą ir atsiprašinėdamas už nuskriausto ir pažeminto padaro vaidmenį, kurį pirmuose laiškuose buvau pasirinkęs. Rašiau nesitikėdamas, kad tą kartą aplankęs įkvėpimas pavirs tuo, ką šiuo metu išgyvenu. Niekada nebūčiau patikėjęs tuo, kad, analizuodamas alkoholikės motinos riksmus ir isterijas, galėjau atsidurti, kur esu.
Gyvenime nesupratau jausmų ir emocijų. Nesugebėjau skaityti žmonių veidų, išgirsti tarp eilučių slepiamos simpatijos ar neapykantos. Uždarytas su motina, kuri jau daugybę metų bastosi ir niekada neužsibūna, nusprendžiau, kad turiu pabandyti suprasti, kodėl ji tokia, pažvelgti į savo motiną kaip į žmogų. Nemoku aš samprotauti, nemoku kelti hipotezių ir svarstyti jų, kaip daro žmonės, kurie drįsta kalbėti. Nemoku aš kalbėti, todėl stebiu.
Ir stebėjau motiną. Stebėjau, ką ji daro. Tarsi laidoje apie gyvūnus. Sekiau jos veiksmus, analizavau jų seką, ieškojau pasikartojimų, bet labiausiai stengiausi suprasti, ką aš tikiuosi pamatyti. Ką aš galiu suprasti ir atrasti stebėdamas žmogaus, priklausomo nuo alkoholio, kančią negaunant išgerti? Maždaug tas pats, kas stebėti balioną, leidžiantį orą ir besitrankantį po kambarį. Ir būkime teisingi – tikrai ne taip reikia žmogų pažinti, bet nieko negaliu sau padaryti. Per visą gyvenimą taip ir neišmokau atsivert, pajaust ir suprast, kodėl ir kada žmonės jaučiasi vienaip, o ne kitaip. Neišmokau ir samprotauti dėliodamas galimas variacijas galvoje, o vėliau paversdamas jas konsultacinio pobūdžio pokalbiu su artimu žmogumi. Stebėjau savo motiną ir užsirašinėjau. Šitaip žmogų pažinti tikėjausi.
Taip pat skaitykite
Galiausiai antrą savaitę motina atgulė. Iš lovos nepakildavo beveik, nė žodžio nebeištarė. Surūkytų cigarečių skaičius nukrito 59 procentais – tai liudija mano užrašai. Sulėtėjo judesiai, nebeliko riksmų, maisto beveik nepalietė. Paakiai ir toliau įkritę, vis dar tokia pat išdžiūvus. Nebevaikščiojo jau pirmyn atgal. Iki balkono parūkyti vos nusivilkdavo. Atrodė, cigaretė ją rūkyti verčia, atrodė, nė už ką eiti nenorėjo, bet cigaretė privertė, nes kaip pati prisidegs?
Kadangi motina išgyveno naują detoksikacijos etapą, namuose buvo daug ramiau. Galėjau peržvelgti viską, ką užsirašiau savo motiną stebėdamas. Ir pradėjau narplioti detales. Viską užsirašinėjau: ką paėmė, ką numetė, ką sušuko, ką leptelėjo. Pirmą kartą gyvenime nusprendžiau savo pastabumą detalėms panaudoti jausmams ir emocijoms perprasti. Ir negalėjau patikėti, ką tarp tų visų detalių atradau.
Galiausiai antrą savaitę motina atgulė. Iš lovos nepakildavo beveik, nė žodžio nebeištarė. Surūkytų cigarečių skaičius nukrito 59 procentais – tai liudija mano užrašai.
Nesitikėjau atsakymų iš to. Nemačiau galimybės geriau pažinti motiną ją stebėdamas. Kai tau rašiau, Lietuva, kad puikus metas atsigręžti į artimuosius, kurie tolimi tapo, galvojau, paprasčiau viskas. Nėra paprasta. Visą gyvenimą vienas praleidau. Nieko neįsileisdavau, neišmokau nei kalbėtis, nei suprasti.
Kito žmogaus negaliu suprasti, nes jausmų nepažįstu, neskiriu ir įvardinti nesugebu. Pykau ant savęs, kad prisižadėjau tau, Lietuva, atsigręžt kažkur. Kaip tą motiną pažint? Kaip suprast, kas ir kodėl? Ir viskas, ką sugebėjau sugalvoti, buvo stebėti motiną ir užsirašinėti.
Ji šešias dienas blaškėsi po namus ir dėstė savo monologus. Konspektavausi ir juos. Vėliau perskaitęs užfiksavau, kad net devynis kartus ji kažkaip užsiminė apie Martyną Katiną. Apie jį arba jo šeimą. Visi riksmai buvo tokie, kurių neįmanoma suprasti. Dalis jų būna suprantami, nors nebūna rišlūs ar sklandūs, bet gali suprasti. Kita dalis riksmų skamba kaip „Google“ vertėjo pažodžiui išversta poezija. Padriki žodžiai, ir jokios prasmės.
Tarp padrikų žodžių, kur prasmės aš negaliu įžvelgti, atsirado ir Martynas Katinas. Sunku patikėti. Sunku patikėti, kad tikrai nagrinėju savo motinos riksmų sąrašą. Tarsi kokį tekstą ar tas pačias eiles. Tarsi mokykloje. Nagrinėju, ieškau prasmių. Ir negaliu patikėti tuo, bet atrandu ar bent jau atrodo, kad kažką suprantu. Sunku patikėti ir tuo, kad tarp tų prasmių išnyra ir mano bičiulis.
Martynas Katinas mano pirmas gyvenimo draugas. Pirmoje klasėje tapom klasiokais ir kažkokiu būdu – draugais. Gal dėl to, kad jis labai daug šnekėjo ir visada buvo kupinas idėjų, kaip kokybiškai iššvaistyti laiką, o aš visada tylėjau ir turėjau daug laiko. Kaip ir mano motina, Martynas beveik niekada neužsičiaupdavo. Visada manė, kad privalo kiekvieną mintį pasakyti kitiems. Visada norėjo įgarsinti kiekvieną detalę aplinkui, nieko nepalikdavo tylai.
Paauglystėje visi jį vadino Morčium. Dėl to, kad Martynas turėtų būti Marčius, bet jis – Katinas, todėl Morčius. Aš jo taip nevadinau, nes niekada nesupratau pravardžių esmės. Negaliu suvokti, kokiu tikslu reikia praminti žmogų dar vienu vardu. Man pravardė skamba tarsi įžeidimas, tarsi kažkaip užgauti kito žmogaus tikrą vardą ir pavardę bandytume. Žmones vardais ir pavardėmis vadinti esu linkęs. O gal viskas dėl to, kad mano pavardė kaip pravardė ar įžeidimas. Pavardė kaip kokio urkio.
Martynas visada norėjo ką nors veikti ir, jeigu aš būdavau su juo, ir mane į tą veiklą įveldavo. Tikrai, nuo pat vaikystės jis negalėjo nustygti vietoj. Rudos akys visada tarsi dega, blaškosi ir kažko ieško. Buvome ir esame absoliučiai skirtingi. Atrodytų, kad jokia pasaulio jėga, joks pasaulio vertėjas negalėtų padėti mums susikalbėti. Absoliučiai skirtingos ne tik mūsų sielos, bet ir šeimos.
Taip pat skaitykite
Katino šeima yra vienintelė tikra šeima, su kuria man teko susidurti. Tėvas – teisininkas, mama – verslininkė. Daug dirbantys, turi gražius ir didelius namus. Dabar prisimenu, kad ištisas dienas pas Martyną namie leisdavom. Kompiuteriniai žaidimai, naujos konsolės, picos, parduotuvėse nematyti saldainiai, namai kaip iš kino filmo ir visada besišypsanti ir klausinėjanti, ar nieko netrūksta, Katinienė. Taip prisimenu Martyno namus.
Ir tikrai, Lietuva, tarsi du skirtingi pasauliai buvo mūsų abiejų vaikystė. Paliekam šone dabar visus pasiteisinimus, kurių nejučiomis su tavimi kalbėdamas imuosi. Nenoriu sunkia vaikyste teisintis ir sakyti, kad būtų viskas kitaip, jeigu tas ar anas. Ne. Tik noriu atkreipti dėmesį, kad aš ir Katinas labai skirtingą pasaulį aplink matėm. Dažnai nerandam kalbos bendros, atrodo, kad kalbamės skirtingais dažniais. Taip gyvenime būna.
Reikia susidėlioti faktus, Lietuva. Jau šiek tiek daugiau žinau, bet neatskleisiu, nes nemokėčiau. Sakiau tau, kad samprotauti nemoku. Ir tikrai reikia permąstyti viską. Niekas neaišku man dabar.
Į visokias istorijas mane Martynas yra įtraukęs. Tikrai, jei kada turėsim laiko, Lietuva, papasakosiu. Vis dėlto šiuo atveju ne tos istorijos yra svarbios. Nors gal ir jos svarbios, ką gali žinoti. Supratau, kad žmonės nuolat stebina kitus ir patys save. Palieka pėdsakus emocinius tokiose vietose, kuriose net patys nepagalvotų. Ir tik aš, kuris tikisi pažinti žmogų jį stebėdamas iš šono, ir specialistai gali tokius pėdsakus aptikti.
Tarp motinos riksmų atradau pasikartojančią draugo pavardę. Vėliau peržiūrėjau visus daiktus, kuriuos motina kniso prieš atguldama. Lipdžiau detales ir ieškojau priežasčių. Nesupratau kodėl, bet tikėjau, kad jos isteriškas elgesys ir blaškymasis gali mane atvesti prie kažko apčiuopiamo.
Ir sunku patikėti, bet tikrai atvedė. Tarp motinos knistų daiktų radau nuotraukas. Vienoje iš jų – kūdikis. Žiūrėjau kaip į save, galvojau, kad močiutė turi išsaugojusi mano kūdikystės nuotrauką. Mintyse jau spėjau nusistebėti, kad kažkas ją padarė. Apverčiau kitą pusę.
Mane sunku nustebinti ar sudominti. Nemoku atpažinti ir įvardinti jausmų ar emocijų, todėl sunku pasakyti, kaip pasijutau išvydęs užrašą ant kitos nuotraukos pusės. Martynas Katinas. Taip buvo užrašyta. Ir data. Martyno gimimo diena. Pas mus namuose, tarp senų nuotraukų, ten, kur knisosi išgerti negaunanti alkoholikė motina.
Pameni, Lietuva, man skambino Martynas Katinas praeitą kartą, kai rašiau tau. Tada dar nežinojau visko. Tik nujaučiau, nes buvau ką tik atradęs motinos riksmuose pasikartojimus. Ir kalbėjau su juo ilgai. Tiksliau būtų, kad jis kalbėjo, o aš klausiausi. Buvom nesikalbėję daugiau nei metus, arti dvejų. Nesimatėm gal penkerius. Tarsi žinodamas, kad mano motina negauna išgert ir apie jį, ištikta isterijos priepuolių, kalba, prisiminė mane ir paskambino.
Labai laisva siela yra Katinas. Žaidžia kortom pokerį, blaškosi po pasaulį. Turėjo problemų ir su alkoholiu, ir su narkotikais. Visada tos pačios rudos akys laksto ir niekur neranda vietos. Dabar atrado meditaciją, nustojo valgyti mėsą. Dalyvauja apeigose su šamanais, mato haliucinacijas. Pasakoja viską iš eilės, aš tyliu ir klausausi. Visada man buvo įdomu jo gyvenimo klausytis. Tarsi vaikščiojantis kino filmas. Aš net pagalvoti nedrįstu apie dalykus, kurių Katinas lengva ranka imasi. Nemoka pasakoti, maišosi, šokinėja per istorijas, vieną pradeda, kita užbaigia. Todėl mažai kas klausosi, o aš klausausi ir nesikabinėju prie fakto klaidų. Niekada. Kaip tikras draugas.
Ir jau tada Katinas, pasakodamas apie savo naują gyvenimo filosofiją ir planus, užsiminė, kad jo mama domėjosi, kaip man sekasi ir ar viskas gerai. Kadangi jau buvau nustatęs, kad motina kliedi kažką apie Katinų šeimą, man šis faktas užkliuvo. Dabar žinau daugiau. Žinau apie Martyno Katino kūdikystės nuotrauką pas mus namuose. Skamba viskas taip nerealiai, kad net pamiršau apie karantiną. Apie pasaulį sustojusį, apie tai, kad negaliu nuo savęs pabėgti ir esu uždarytas su tais, kuriuos visą gyvenimą bandžiau ignoruoti. Puiki proga į viską pažiūrėti iš šono. Kaip aš – į savo besiblaškančią, išgerti negaunančią alkoholikę motiną.
Reikia susidėlioti faktus, Lietuva. Jau šiek tiek daugiau žinau, bet neatskleisiu, nes nemokėčiau. Sakiau tau, kad samprotauti nemoku. Ir tikrai reikia permąstyti viską. Niekas neaišku man dabar. Kokiu būdu mano draugo kūdikystės nuotrauka pas mane namie atsidūrė? Tyrimas, kurio tikslas buvo pažinti motiną, tapo kur kas labiau apčiuopiamas ir įpareigojantis. Kažkokiu būdu viskas atsisuko į Martyną Katiną, kurį lyg nujausdamas nuo pat pirmų laiškų prisiminiau.
Iškilo man prieš akis vaikystė, su Katinu praleista. Seniai užmiršti faktai ir nutikimai. Gerai prisimenu viską, bet niekada nebūna progų prisimint, kad prisimenu. Prisimenu dabar Katino šeimą, kuri su tikra šeima man asocijuojasi. Prisimenu pasaulius skirtingus svečiuose ir namuose. Skirtingi prisiminimai bėga pro akis ir reikalauja būti iš naujo įvertinti dabartiniame kontekste. Kažkas čia ne taip. Kažkas, ką tikiuosi išsiaiškinti.
Viliuosi, kad kitame laiške jau galėsiu viską papasakoti. Nežinau, ko tikėtis. Šiuo atveju apskritai labai sunku rasti logiškų paaiškinimų. Iš tėvo gavau siuntinį. Manau, Lietuva, artėja metas ir apie jį tau papasakoti.
Iki pasimatymo, Lietuva.
Lukas Urkis
