Nuomonės

2020.04.14 15:19

Darius Indrišionis. Kaip kovoti su spekuliantais?

Darius Indrišionis 2020.04.14 15:19

Šis klausimas atrodo lyg žengęs iš istorijos vadovėlio. Tų puslapių, kur kalbama apie sovietmetį, apie planinę ekonomiką, nuolatinį deficitą ir pilkšvą visuomenę, bandžiusią įvairiausiais būdais save paspalvinti. 

Tuose puslapiuose minimi spekuliantai – savotiški antisovietiniai rezistentai: ar tai būtų apsukrus tolimojo plaukiojimo jūreivis, pergabenąs džinsų ir vinilinių plokštelių, ar kūrybingas namudininkas, slapčia savo bute gaminąs kokią nors originalią produkciją, nesiteikiančią atsidurti parduotuvių lentynose, – visi tie sovietmečio spekuliantai (arba spekuliantai sovietiniu supratimu) kelia neslepiamą simpatiją: va, apsukrūs žmonės, bandė tą kvailą planinę ekonomiką įveikti, išlaikė verslumo gyslelę...

Iš šio įvaizdžio – simpatiško sovietmečio spekulianto – kyla didis šių dienų nesusipratimas, kognityvinis disonansas: kaip galėjo nutikti taip, kad šiais laisvosios rinkos ir globalizacijos laikais vėl pasigirsta žodis „spekuliacija“? Ar karantinas laikinai sugrąžino panašias į sovietmetį sąlygas? O gal tie sovietmečio spekuliantai niekur nebuvo išnykę? Gal dabar, po kelių dešimtmečių pertraukos, jie vėl atnaujino savo veiklą?

Ne. Tai didžioji mąstymo klaida – sieti dabartines spekuliacijos apraiškas (kol kas tik labai ribotas, nors ir pastebimas) su sovietmečiu. Ši mąstymo klaida – sovietmečio pasekmė: ilgamečio ideologinio propagandinio įdirbio rezultatas, kai bet koks verslumas, bet kokia individuali iniciatyva buvo apšaukiama spekuliacija. Ir viešai smerkiama, o dažnai netgi baudžiama laisvės atėmimu. Dėl to ir jaučiame simpatiją tiems sovietmečio spekuliantams, nes suprantame juos buvus tiesiog smulkiais pogrindiniais verslininkais. Bet ne sukčiais ir išnaudotojais, kaip kad bandė parodyti sovietinė propaganda.

Šiomis dienomis, pasaulio ekonomiką sukausčius koronavirusui, veikiantys spekuliantai (kurių veikla bent kol kas pasireiškia neadekvačia medicininių kaukių, respiratorių ir dezinfekcinio skysčio prekyba) yra visai kito lizdo paukščiai. Lyginti juos su sovietmečio spekuliantais, tai įžeidimas pastariesiems. Šių dienų spekuliantus reikia lyginti ne su antrojo sovietmečio (1944–1990 m.), o su Antrojo pasaulinio karo laikų spekuliantais. Tais, kurie ryžosi tarptautinę suirutę bei gandus panaudoti savanaudiškiems tikslams. Tais, kurių to meto Lietuvoje, taip pat ir visame kariaujančiame pasaulyje, buvo gausu.

Šiomis dienomis, pasaulio ekonomiką sukausčius koronavirusui, veikiantys spekuliantai (kurių veikla bent kol kas pasireiškia neadekvačia medicininių kaukių, respiratorių ir dezinfekcinio skysčio prekyba) yra visai kito lizdo paukščiai.

Jeigu užmestumėte akį į 1939 m. rudens lietuvišką spaudą, būtumėte nustebę, kaip dažnai ten minimi (tiksliau sakant, peikiami ir išjuokiami) spekuliantai. Iš kur jų atsirado vis dar laisvoje Lietuvoje? Juos pagimdė įsitempusi tarptautinė situacija ir prasidėjęs karas. 1939 m. rugsėjį, Vokietijai užpuolus Lenkiją, Lietuvoje kilo tai, ką galima būtų pavadinti prekių krize: suvokdami, kad laisvos Lietuvos, kaip ir laisvos Lenkijos, greitai gali nebelikti (taip pat ir litai gali tapti tik beverčiais popieriais), pirkėjai suskato iš anksto apsirūpinti būtiniausiais produktais – miltais, cukrumi, žibalu. Prasidėjo parduotuvių šturmavimas ir lentynų šlavimas. Atsiminkime šių metų kovo pradžią – kažkas pažįstamo, ar ne?

Prekybininkus kamavo lygiai ta pati baimė: o kas bus, jei litas taps bevertis? Parduotuvių savininkai, veikiami tos pačios įtemptos tarptautinės padėties, karo (kuris dargi labai apsunkino Lietuvos galimybes apsirūpinti prekėmis iš užsienio) ir staigiai išaugusios paklausos, pradėjo slėpti prekes ir uždarinėti parduotuves. Savaime aišku, kad tai dar labiau kėlė paniką – pirkėjai šluote iššluodavo tebeveikiančias parduotuves. Lietuva sparčiai grimzdo į suirutę, grėsė neramumai. Ir tada į sceną įžengė Kainų Tvarkytojas.

Tiesą sakant, Kainų Tvarkytojas, pareigūnas, vadovavęs prie Finansų ministerijos veikusiai Kainų tvarkymo įstaigai, Lietuvoje veikė jau senokai – nuo 1935 m. Beveik visą laiką šias pareigas ėjo ekonomikos mokslų daktaras Vladas Juodeika. Iki karo pradžios jo vadovaujamai įstaigai daugiausia tekdavo kovoti su prekybos monopolio siekiančiais pramonininkais ir jų sukurtais sindikatais. 1939 m. rudenį Kainų Tvarkytojui teko gerokai sunkesnis uždavinys, reikalaujantis operatyvaus ir efektyvaus veikimo, – sukontroliuoti prekių krizę ir neleisti šalyje prasidėti socialiniams neramumams (kurie netrukus būtų virtę politine krize, ir galbūt Lietuva būtų buvus okupuota metais anksčiau: aplinkiniai grobuonys nesnaudė).

Ko ėmėsi Kainų Tvarkytojas? Visų pirma, aiškiai įvardijo, kad tiek prekių slėpimas ir kainų kėlimas (spekuliacija), tiek ir spontaniškas pirkėjų elgesys (juos įvardijo kaip panikos skleidėjus) yra smerktinas ir baustinas. Antra, Kainų Tvarkytojas išleido įsakymus, draudžiančius kelti kainas ir kaupti atsargas. Trečia, pradėjo bausti tuos, kurie šių įsakymų nesilaikė. Maža to, nubaustųjų sąrašus pradėjo viešinti spaudoje.

Šioje vietoje trumpam sustokime ir užbėkime įvykiams už akių. Mano įsitikinimu, šioje vietoje Kainų Tvarkytojas stipriai suklydo. Taip, galbūt viešas nusižengusiųjų spekuliantų gėdinimas buvo taktiškai naudingas žingsnis, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje jis Lietuvai atnešė žalos. Kodėl? Todėl, kad dėl specifinės to meto Lietuvos ūkio struktūros prekyboje dominavo žydų tautybės asmenys. Nubaustųjų prekybininkų sąrašuose – taip pat. Pats Kainų Tvarkytojas teigė, kad tokia situacija normali: lietuvių prekybininkų mažai nubaudžiama, nes jų mažai ir yra. Nepaisant to, spekuliantų sąrašų viešinimas aštrino tautines įtampas ir kurstė antisemitinį gaivalą, tai ypač ryšku žvelgiant į radikalios pakraipos spaudą (pvz., lietuvių prekybininkų savaitraštį „Verslas“).

Grįžkime prie prekių krizės suvaldymo. Dar vienas labai ryškus Kainų Tvarkytojo veiklos momentas yra susijęs su Vilniaus atgavimu. 1939 m. spalio pabaigoje Lietuva atgavo Vilnių. Tuo laikotarpiu Kauno Lietuvoje prekių krizė jau iš esmės buvo suvaldyta, o štai karo tiesiogiai paliestame ir sovietų apiplėštame Vilniuje ji smogė Lietuvai visa jėga. Privačios parduotuvės daug kur buvo uždarytos, Vilniuje netgi kilo antižydiškas pogromas, pasklidus gandams, kad žydai prekybininkai pabrangino duoną. Mažai gelbėjo ir valdžios inicijuotas kooperatyvo „Maistas“ parduotuvių atidarymas – pirkėjai į eiles stodavo šeimomis, išpirkdavo produktus, o po to jais patys spekuliuodavo gatvėje. Šį chaosą suvaldė Kainų Tvarkytojo radikalus ėjimas. Jis įvedė Vilniuje maisto korteles.

Suprantama, kad mūsų laikų skaitytojui, įpratusiam prie gausos parduotuvių lentynose, tokie dalykai kaip maisto kortelės atrodo it amžinai išnykę istoriniai reliktai, juokingi laiko hieroglifai. Galbūt, tikėkimės. Tačiau istorinis rezultatas tąsyk išties buvo pasiektas – iki 1939 m. pabaigos situacija Vilniuje normalizavosi ir maisto kortelių pradėta atsisakyti.

Pabandykime gerąją patirtį adaptuoti šiems laikams: maisto šių dienų Lietuvos parduotuvėse pritrūkti neturėtų, tačiau nuolatos girdima skundų dėl medicininių kaukių, respiratorių ir dezinfekcinio skysčio. Jei situacija taptų kritiška, o kaukes ir skystį vėl imtų šluoti šių dienų spekuliantai, ar labai netikusi atrodytų mintis įvesti korteles šioms prekėms? Ne popierines, savaime suprantama, laikai juk keičiasi: tebūnie tai išmaniosios kortelės kiekvieno mūsų telefone – visai kaip elektroniniai bilietai.

Po pastarųjų eilučių įsivaizduoju užspringusį laisvosios rinkos ekspertą. Taip, tai neįprasta. Bet ir laikai neįprasti: jeigu kas nors praėjusių metų pabaigoje įsivaizdavo ką nors panašaus į šiandieninę situaciją, meskite į mane plytą. Suprantu, kad šį tekstą galėtų į miltus malti ekonomikos ekspertai, tačiau klausimas lieka atviras: kaip kitaip laisvos rinkos sąlygomis (kai visi gali pirkti tiek produktų, kiek tik turi pinigų), esant ribotam tam tikrų būtinų prekių (kaukių, respiratorių ir iš dalies dezinfekcinio skysčio) kiekiui, galima užtikrinti, kad neatsiras „naujųjų spekuliantų“, tų, kurie pigiai supirks viską urmu, o po to pardavinės gerokai brangiau? Kaip, veikiant „naujiesiems spekuliantams“, bus galima užtikrinti, kad visuomenė gautų pakankamą kiekį kaukių ir skysčio bei tuo pat metu nebūtų apiplėšta?

Sugrįžkime į 1939-ųjų pabaigą. Maisto kortelės sutvarkė Vilniaus chaosą, žinoma, tai buvo radikali priemonė. Iš esmės – karo meto priemonė. O kaip susitvarkė situacija Kauno Lietuvoje? Spekuliaciją suvaldė Kainų Tvarkytojo baudos ir... pati tarptautinė padėtis: per mėnesį iš žemėlapio pradingus Lenkijai, karo veiksmai Rytų Europoje nurimo, o kartu su jais aptilo ir apokalipsę žadantys gandai. Aprimo pirkėjai, išdrąsėjo pardavėjai. Prekyba vėl stojo į normalias vėžes. Gan greit iš prekių krizės pradėta net šaipytis, spaudoje juoktasi iš kiemuose pelijančių miltų, Nemunu plaukiančių sužiedėjusios duonos gabalų ar vieno kauniečio nusipirktų keturių karstų – iškart, visai šeimai, a priori.

1939-ųjų rudens spekuliantus miltais, cukrumi ir žibalu dar galima iš dalies pateisinti netikrumu dėl savo valstybės ateities, o štai 2020-ųjų spekuliantus kaukėmis ir dezinfekciniu skysčiu galima tik keikti už nelemtą norą pasipelnyti iš visuotinės nelaimės.

Ši istorijos pamoka apie 1939-ųjų rudens prekių krizę Lietuvoje ir jos suvaldymą leidžia mums susimąstyti apie šiandieną. Žinoma, koronaviruso pandemija nekelia (bent kol kas) tokių ekonominių problemų, kokias kėlė prasidėjęs pasaulinis karas. Tačiau kai kurių asmenų, norinčių išsigandusios visuomenės sąskaita pasipelnyti iš savo nemoralaus apsukrumo, esama.

Nevyniokime žodžių į vatą, jų, „naujųjų spekuliantų“ (arba, kalbant šių dienų terminologija, socialiai neatsakingų verslininkų) veikla yra smerktina. Nes viena yra būti apsukriu pirkliu ir perpardavinėtoju ramybės ir klestėjimo laikotarpiu, o visai kas kita – pasaulinės pandemijos ir gresiančios ekonominės krizės akivaizdoje. 1939-ųjų rudens spekuliantus miltais, cukrumi ir žibalu dar galima iš dalies pateisinti netikrumu dėl savo valstybės ateities, o štai 2020-ųjų spekuliantus kaukėmis ir dezinfekciniu skysčiu galima tik keikti už nelemtą norą pasipelnyti iš visuotinės nelaimės.

Kaip kovoti su jais? Būkime protingi ir nepasiduokime panikai. Nepulkime pirkti būtinos mums medicininės kaukės ar dezinfekcinio skysčio iš pirmo pasitaikiusio pardavėjo, paanalizuokime rinką: ką siūlo kiti prekybininkai, galbūt tą pačią kaukę galime rasti keliskart pigiau, tereikia paieškoti, paanalizuoti. Susidūrėme su akivaizdžia spekuliacija ir vartotojų apgaudinėjimu? Informuokime apie tai teisėsaugos pareigūnus ir atsakingas institucijas.

Siekime to, kad, pasibaigus koronavirusui, „naujieji spekuliantai“ liktų prie tos pačios geldos, kaip ir tie 1939-ųjų rudens panikos kėlėjai: tegul pasidžiaugia dėžėmis ir paletėmis medicininių kaukių, kurių niekam nebereikia, tegul pasimaudo dezinfekciniame skystyje. Gal ateis į protą.

Pabaigoje norėtųsi tarti keletą žodžių žinomiems visuomenės atstovams. Pastarųjų dienų istorija, kai visuomenės teismui buvo atiduota jauna mergina, bandžiusi spekuliuoti už geranoriškų žmonių paaukotus pinigus nupirktomis medicininėmis kaukėmis, yra nemaloni. Nemaloni, visų pirma, dėl pačios merginos amoralaus elgesio.

Kita vertus, esame krikščioniai ir nė vienas neturime imuniteto nuodėmėms. Nubausti ir pasmerkti visada lengviau nei atleisti ir suteikti antrą šansą. Sugriauti reputaciją šiais socialinių tinklų laikais galima greitai ir nepataisomai. Kovodami su „naujaisiais spekuliantais“ nepamirškime žmogiškumo ir nekartokime Kainų Tvarkytojo klaidos.

Ir viskas turėtų būti gerai.