Nuomonės

2020.04.06 10:43

Ramūnas Bogdanas. Virusas kaip testas

Ramūnas Bogdanas, apžvalgininkas2020.04.06 10:43

Pasklidus virusui, atliekami jį aptinkantys testai. Ar galima ką nors aptikti analizuojant priešinga kryptimi, kada ne žmogus ieško, kaip atskleisti viruso buvimą, o kada virusas atskleidžia ką nors naujo apie žmones ir visuomenes? Jei pirmoji kryptis yra gydytojams, tai antroji prieinama visiems įvairių specialybių mąstantiems žmonėms.

Kodėl koronavirusas taip paveikė žmonių protus ir jausmus? Statistiškai pažiūrėjus, per daugiau nei tris mėnesius trunkančią jo kelionę per pasaulį juo užsikrėtė 1,2 mln. (balandžio 5 duomenimis). Tai sudaro 0,00017 proc. žmonijos. Iš jų beveik 250 000, arba penktadalis, jau pasveiko. Mirė beveik 65 000 žmonių. Šitas virusas gąsdina savo naujumu.

Tarkime, yra kita baisi ir neišnaikinta liga, irgi paveikianti plaučius – tuberkuliozė. Tik ją sukelia ne virusas, o bakterija. PSO duomenimis, 2018 m. ja susirgo 10 mln. žmonių, o 1,5 mln. mirė. Bet niekas ant kiekvieno kampo nekišo informacijos apie tai, ir ramūs gyvenome. Sakysite, kad tuberkuliozė šiais laikais išgydoma. Deja, PSO skelbia, kad 2018 m. beveik 500 000 žmonių mirė nuo atsparios vaistams tuberkuliozės.

Galima daryti prielaidą, kad temos aktualumą lemia informacijos apie ją kiekis. Bet ne tik jis.

Gyvename atvirame pasaulyje, džiaugiamės galimybėmis laisvai ir greitai keliauti, dirbti svečiose šalyse, kasdien gauti prekių iš tolimų kraštų. Mūsų akyse sugriuvo pramoninė ekonomika. Ją pakeitė paslaugos. Apleistos gamyklos virsta madingais loftais.

Aplink – kalnai perteklinių daiktų. Didelė jų dalis yra vienkartiniai, kad būtų kuo užsiimti, gaminant vis naujus ir naujus. Nesinorėjo net pagalvoti, kad nuolat tiekiamas užjūrio gėrybių srautas gali nutrūkti. Galbūt tik giliai pasąmonėje kirbėjo laikinumo, vienadieniškumo, nuolatinės priklausomybės nuo nekontroliuojamos išorės būsena, kurią virusas išlaisvino ir paleido kaip baimės jausmą.

Gal būtų racionalu paaukoti kelis milijonus gyvenimų virusui, kad keliasdešimt milijonų neišmirtų nuo stresų, nepagydytų ligų, pajamų stygiaus dėl nedarbo. Bet pasaulio reakcija rodo, kad šitokia aritmetika liko praeityje.

Jei grįžtų daiktų ilgaamžiškumas, toks vartojimo kluptelėjimas neišgąsdintų, ramiai pralauktume prie penkiolikmečio televizoriaus, kaisdami seną nuo vaikystės pažįstamą virdulį ir pasigirdami, kad automobilis rieda kaip naujas jau dvidešimt metų, o močiutės žirklės dar puikiai kerpa. Daugumai žmonių reikia materialių daiktų sąmonei atsiremti, o jie tokie laikini, be istorijos. Supantis pasaulis darosi nejaukus, be atminties ir tęstinumo.

Nėra sienų, kuriomis bent jau užsitvertum savo trapumą nuo kitų. Darosi populiarios partijos, kalbančios apie bet kokius barjerus. Nėra partijų, kurios kalbėtų, kas toji savastis, kurią reikia aptverti. Juk tai ne partijų, o mąstytojų tema. Tačiau kelią rodo ne mąstytojai, o influenceriai. Iš žmonių ir iš tautų išpurtomas turinys, aptvėrimui lieka nederlinga plynė, kur besitvertum: kaime, rajone, valstybėje ar žemyne. Tuščias niekieno pilis beprasmiška ginti. Iš pradžių reikia sukurti, ką aptverti. Tada greičiausiai paaiškės, kad sienas statyti nėra reikalo.

Į pasaulį be sienų ir be atramų caktelėjęs koronavirusas jį supurtė. Iš pradžių šalys susigūžė. Giliai tūnojęs nesaugumo jausmas pagaliau virto idealia personifikacija. Vardą gavusi grėsmė Covid-19 ne tokia baisi, kaip maras, ne tokia tolima, kaip Ebola, ir ne tokia sudėtinga, kaip gąsdinimas GMO ar pasaulio pabaiga dėl klimato atšilimo.

Po susigūžimo ateina nauja fazė: paaiškėja, kad mes taip vertiname kiekvieno žmogaus gyvybę, kaip dar niekada žmonija jos nebrangino. Gal būtų racionalu paaukoti kelis milijonus gyvenimų virusui, kad keliasdešimt milijonų neišmirtų nuo stresų, nepagydytų ligų, pajamų stygiaus dėl nedarbo. Bet pasaulio reakcija rodo, kad šitokia aritmetika liko praeityje.

Ir dar aiškėja, kad globalizmas turi savo šviesiąją pusę. Ko trūksta vienoje šalyje, ji gali gauti iš kitos. Bendrystė yra proveržio kelias, o užsidarymas – tik sanitarinė priemonė. Tarptautinė ir vietinė logistika užtikrina, kad netrūktų būtinų prekių. Mokslininkai nesėdi kaip atsiskyrėliai urvuose, jie dalijasi patirtimi ieškodami vakcinos.

Virusas veikia ir kaip testas valstybių valdymui. Visu gražumu pasimato nekompetencija, slapukavimai, kvailumas ir melai. Atsiranda vilties, kad matomi vaizdeliai augins brandesnius rinkėjus, kurie labiau galvos, kam patikėti mandatą spręsti kiekvieną iš mūsų liečiančius klausimus. Virusas kadieniniais pavyzdžiais įrodinėja ir kala į galvas, kas vairas valdžiai duodamas ne žaisti, o vairuoti.

Taip pat skaitykite