Nuo seno yra aiškinimų, kad pasaulyje visada grumiasi tamsos ir šviesos jėgos. Tai per daug paprasta ir primena utopinę demagogiją apie „šviesų rytojų“ bei panašius dalykus. Bet sunku paneigti, kad bent nuo XX amžiaus vyksta esminė kova tarp demokratinės pažangos ir tamsesnių gaivalų. O demokratinė pažanga yra ne tik politinės kultūros, bet dažniausiai ir gerovės rodiklis. Juk ne tik pabėgėliai bei imigrantai iš trečiojo pasaulio, bet ir lietuviai plūsta į senosios demokratijos šalis, o ne, pvz., į Rusiją.
Pastaruoju metu daug kalbėta apie Rusijos propagandinį karą. Skleidžiamos propagandos visuma gali sudaryti keistą įspūdį – ji nėra tokia nuosekli ir ribotai kryptinga, kokia buvo sovietmečiu, tokia dabar ir neįmanoma. Maskvoje suprantama, kad, kitaip nei savo piliečius, užsieniečius sunkoka įtikinti neabejotinu Rusijos valdžios teisumu ir pranašumu. Tačiau gal galima paskleisti sumaištį ir nepasitikėjimą savo šalies pasirinktu keliu, kišti mintį, kad tą kelią pasirinko ne pati šalis, o jai primetė Amerika. Ir apskritai versti abejoti dalykais, kurie pažangiausių ir kultūringiausių šalių visuomenėse daugumai seniai aiškūs, pvz., tuo, kad demokratija yra geriau negu diktatūra.
Šiandieninė Rusijos propaganda ir apskritai visa viešoji erdvė primena siurrealistinį mišinį, kuris taikliai apibūdintas neseniai lietuviškai pasirodžiusios Peterio Pomerantsevo knygos pavadinimu: „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma.“ Ten kalbama apie didelio užmojo protų jaukimą ir beprotybės skleidimą.
Pagrindo tam yra ir Lietuvoje, nes dalis žmonių išankstiniu nusistatymu atmeta tai, ką sako ekonomistai, istorikai, politologai ir kiti specialistai, o tiki sąmokslo teorijomis ir gandais. Kam gi tikėti oficialia statistika arba vakarietiškais ekonomikos ir demokratijos modeliais – juk lengviau yra eiti tamsybių keliu ir pasigauti paprastus sudėtingų reiškinių paaiškinimus. Užuot įsigilinus į padėtį, lengviau pasakyti, kad visi politikai vagys. Arba kad pasaulyje svarbios tik didžiosios valstybės, kurių kiekviena siekia savo interesų, ir Amerika nė kiek ne geresnė už Rusiją.
Panašias mintis paprastai skleidžia ne didžioji Rusijos žiniasklaida, o Rusijai tarnaujantys smulkesni interneto ištekliai, pvz., anoniminiai komentatoriai. Tačiau nereikia ir jų – Lietuvoje yra gana daug nusivylusių žmonių, automatiškai atmetančių viską, ką kalba mūsų valdžios atstovai, ir patikinčių bet kuo kitu.
Tokią liaudį galime išgirsti kiekvieną šiokiadienį, skambinančią į radijo diskusijų laidas. Jeigu diskutuojama apie kainas, toks žmogus pasakys, kad, įvedus eurą, viskas pabrango dvigubai. Jeigu diskutuojama apie Afganistaną arba Iraką, su tamsaus provincialo patosu pasipiktins: kam apie tai kalbėti – ar mes savo problemų neturim? Jeigu kalbama apie dabartinę pabėgėlių problemą, paaiškins, kad tegul pabėgėliais rūpinasi Amerika, nes ji sukėlė visus karus.
Pastarasis priekaištas, nusigriebtas iš rusiškos propagandos, vertas komentaro, nes į jį paprastai neatsakoma. Iš tikrųjų vadinamasis arabų pavasaris, prasidėjęs ir gana taikiai laimėjęs Tunise, kilo iš vidaus – tai buvo demokratiškai nusiteikusių arabų siekis nuversti korumpuotus diktatūrinius režimus savo šalyse – deja, kai kur iniciatyvą perėmė islamo ekstremistai. JAV karine jėga prieš valdantį režimą įsikišo tik Libijoje, prieš tai Afganistane ir Irake. Visais šiais atvejais norai buvo geri – palaužti despotus bei teroristus ir skleisti demokratiją. Gal ne visada tai buvo protinga, bet tuo pat metu Rusijos tikslai buvo remti visokią tironiją – M. Gaddafiį, B. al-Assadą, Irano ajatolų režimą.
Tai yra tarnavimas tamsybei, o mes Lietuvoje turime pripažinti, kad tamsybės esama ir… „musyse“.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
