Nuomonės

2020.04.05 13:58

Lukas Urkis. Puikus metas atsigręžti į tuos, kurių, apsimetam, kad nėra

Lukas Urkis 2020.04.05 13:58

Čia ir vėl aš, Lukas Urkis. Nuotoliniu būdu. Būdas man tinkamas, nes, kiek save prisimenu, visada buvau nutolęs. Niekada arti neprisileidau nei minčių, nei žmonių. Net ir fiziškai. Jei kažkokiu būdu nutikdavo, kad kitas žmogus bando mane paliesti, paglostyti ar patapšnoti, atšoku ir tarytum nusipurtau. Gąsdino mane prisilietimai. Tarsi virusą nujausdamas ėjau per gyvenimą kitų žmonių purtydamasis. Reikdavo labai pasistengti, kad norėčiau liečiamas būti.

Ir rašau taip, tarsi miręs būčiau. Būtuoju laiku. Nuotoliniu būdu ir būtuoju laiku, kaip šiuo metu pasaulis veikia. Ir aš taip pat. Kaip visada nutolęs, bet laikas būtasis tik dabar mano gyvenime atsirado. Nėra sudėtinga namie sėdėti. Sudėtingiau, kad ir kiti sėdi. Močiutė, kuriai šita situacija tarsi vyšnaitė ant torto po trisdešimt metų vienatvės ir kančios. Jau savaitė, kaip motina atsigrūdus. Motina, iš kurios virusas atėmė vienintelę matomą neteisingo gyvenimo prasmę – gerti ir ieškoti kompanijos.

Taip pat skaitykite

Nutolino virusas mus nuo kasdienybės: nuo mokyklų, nuo universitetų, biurų, draugų. Tikrai nutolino, bet uždarė kartu su artimaisiais. Nuo jų, Lietuva, dažnai labiausiai atitolstam. Vaikomės kažko kasdien, ieškom, o per tą laiką artimieji patys tolimiausi tampa. Dabar uždarė su artimiausiais ir privertė kalbėtis apie tai, nuo ko darbais, barais ir sporto klubais žmonės bėgdavo. Iš tolimų kraštų atkeliavęs virusas su artimais žmonėmis įkalino nelaimėlius.

Taip būtasis laikas atsirado mano kasdienybėje. Jaučiuosi tarsi vaikystėje, kurios neturėjau. Kasdien matau motiną, girdžiu šlamštą tokį, kokį šneka savaitę išgerti negavę alkoholikai. Ir bėga prisiminimai pro akis. Neturėjau aš vaikystės, paauglystės, visada toks pat buvau. Nekalba daug motina apie mane ar apie save kaip motiną, bet net ir ji kartais pasako, kad niekada man niekas džiaugsmo nekėlė: nei juokiausi, nei verkdavau, tik žiūrėdavau išsižiojęs į vieną tašką, o po to dairydavausi tarsi jį pametęs.

Dėl šios priežasties prisimenu ne skonius vaikystės, ne emocijas, ne jausmus, o paprasčiausius faktus. Visada gaudžiau tuos taškus ore ir fiksavau akimirkas į jas nesigilindamas. Tik fiksavau. Tarsi fotoaparatas. Ir tik dabar, per šį neregėto masto atsitiktinumą, pradėjau į savo praeitį gilintis.

Neturiu kur ir kaip pabėgti nuo realybės ir žmonių, kurie nesvarbu, ar nori, ar nenori, į praeitį nukelia. Tikrai keistas jausmas. Neslėpsiu, Lietuva, pirmuose laiškuose rašydamas tau, kad papasakosiu istoriją savo, jau žinojau, ką sakysiu, koks pasirodyti tau norėsiu, kaip atsiskleisiu. Ir turiu pripažinti, kad visa situacija susiklosčiusi priverčia mane patį suabejoti nuoširdumu to Luko Urkio, kuriuo prisistačiau.

Jaučiuosi tarsi vaikystėje, kurios neturėjau. Kasdien matau motiną, girdžiu šlamštą tokį, kokį šneka savaitę išgerti negavę alkoholikai. Ir bėga prisiminimai pro akis.

Lengva kalbėti apie dalykus, kurių nebėra. Gali ką nori sakyti, ką nori prisiminti. Taip neretai ir apie mirusius šneka, tarsi savimi norėdami pasidžiaugti, o ne mirusį, kokį jis buvo, prisiminti. Ir aš, rašydamas pirmus laiškus, galvojau apie tai, kaip pasiteisinti galiu dėl savo netobulo gyvenimo.

Mama – alkoholikė, tėvas – slides patepęs, traumos, kurios charakterio savybes suformavo ir kelius užkirto save realizuoti. Galvojau, papasakosiu apie vyrus motinos, sunkią vaikystę ir sudėtingą gyvenimą, ir viskas, išsisuksiu. Tikrai, Lietuva, nebuvau nuoširdus. Ne tau aš rašiau, o sau. Dabar išvydau priešais viską, apie kalbėti ruošiausi. Ir viskas pradeda kitaip atrodyti.

Atsiprašyt galėčiau, bet kitaip susipažinę nebūtume. Gal dėmesį tavo pamečiau, bet dabar viliuosi susigrąžinti. Tikrai, Lietuva, abiem svarbu apie tai pakalbėti. Juk valstybė – kaip šeima. Ir visokių valstybių yra, kaip ir visokių šeimų. Mažesnės valstybės, didesnės valstybės, skurdžios ar turtingos. Šeimos – taip pat. Ir taip pat kaip valstybėse, šeimose irgi visi pykstasi tarpusavyje, nesutaria dėl sprendimų, siekia galios, laisvės ar pripažinimo. Vėliau kartu švenčia šventes taip, tarsi pykčių nebuvo, bet neretai ir prie šventinio stalo ambicijos paima viršų. Tada pripažįsta arba neigia savo kaltes, tikisi supratingumo arba reikalauja teisingumo.

O kas valstybė yra, jeigu ne krūva žmonių skirtingais vaidmenimis? Lygiai kaip ir šeima. Tik krūva šeimos mažesnė. Ir lygiai taip pat kaip valstybę, šeimą irgi, turim tokią, kokios esame verti. Aš pasijaučiau nevertas. Būčiau vertas šeimos, būčiau savo sukūręs. Nesukūriau. Neturiu. Lygiai taip pat, kaip ir teisės skųstis.

Esu priverstas į viską iš arčiau pažiūrėti, nes virusas uždarė mane mano mažoje valstybėje, įsikūrusioje sovietiniame bute Karoliniškėse. Kaip ir tave, Lietuva. Tenka tai, ką per tuos trisdešimt metų išmokom, supratom ir užgyvenom, permąstyt. Ir tikrai labai daug klausimų dėl ateities kyla, bet seniai buvo pasitaikius tokia galimybė atsigręžti į nutolusius artimuosius, kurie su praeities šešėliu iš paskos atsivelka. Bent jau man tai tikrai.

Visada prisiminiau tik tai, ką prisiminti noriu, kas mane nuramina ar pateisina, o dabar sugrįžo į atmintį tai, nuo ko visada pabėgti stengiausi. Ir kas galėtų patikėti, kad to priežastis –neužsičiaupianti, savaitę blaivi alkoholikė motina?

Motina mano – neaukšta, visada susivėlusiais tamsiais, nors ir žilstančiais, plaukais. Paakiai įkritę, tarsi akys styrotų dviejuose duobėse. Liekna, labai liekna. Jos amžiaus moterys dažniausiai gali tik pasvajoti apie tokį sudėjimą – vaikšto į sporto klubus, perka mitybos planus ir kitaip ieško įkvėpimo mažiau valgyti. O mano motina pasirinko tiesiog 30 metų gerti. Vargu ar mano komplimentą suprastų moteris, jei pasakyčiau, kad jos figūra tarsi dešimt metų atpylus.

Esu priverstas į viską iš arčiau pažiūrėti, nes virusas uždarė mane mano mažoje valstybėje, įsikūrusioje sovietiniame bute Karoliniškėse. Kaip ir tave, Lietuva. Tenka tai, ką per tuos trisdešimt metų išmokom, supratom ir užgyvenom, permąstyt.

Grįžo motina iš savo gastrolių praeitą savaitę. Pameni, Lietuva, pasakojau. Nebuvo ji girta tąkart, nors jau sunku ir suprasti. Kai tiek metų geria žmogus, gali ir suklysti, kada jis girtas, kada girtėja, o kada jau blaivus ar pagiriojasi. Visos šios būsenos geriančiam žmogui susipina. Kaip ir paros, savaitės, o galiausiai ir metų laikai susipina, susimaišo į vieną ir išnyksta po grabo lenta. Girtuokliai visą gyvenimą akimirka paverčia ir išnyksta amžinybėje kartu su ja. Tarsi vienas didelis magiškas triukas yra geriančio žmogaus gyvenimas.

Iš pradžių motina pradėjo reguliuoti, ką ir kaip daryti, kaip ruoštis, ką nupirkti. Tikrai neturi pinigų, bet reguliuoja. Ir visada taip – vos grįžta, pradeda elgtis kaip šeimos galva, taip, tarsi jos visi klausyti turim, tarsi grįžo manim ir močiute pasirūpinti. Niekas, aišku, jos neklausė. Aš pratylėjau, o močiutė sau po nosim bambėjo kažką. Net neabejoju, kad teisingas ir kokybiškas bambėjimas buvo. Per visus metus alkoholikei savo dukrai tiek neapykantos ir pykčio išliejo, kad tapo profesionale. Aš tuo tarpu galėčiau būti bambėjimo kritikas. Daug ir man teko išgirsti.

Kasdien vis sunkiau jai buvo. Eidavo rūkyti į laiptinės balkoną maždaug kas penkiolika minučių. Vėliau visus namus kniso, ieškojo kažko. Neišbūna vietoje ji, kaip ir burnos užčiauptos ilgai neišlaiko. Ir visada tokia buvo. Galvojau: dėl to nerami, nes geria. Nebuvau teisus, nes gėrė ji todėl, kad visada nerami buvo. Visada turėjo judėti ir vietos sau nerasdavo. Dėmesio neišlaikydavo. Daugiau tokių žmonių pažįstu. Nemažai jų geriantys, kiti vaistus vartoja raminančius, dar kiti sportuoja po kelis kartus per dieną ar meditaciją atranda. Draugas mano, Martynas Katinas, toks visada buvo ir yra.

Motina niekada nesugebėjo su savimi išbūti. Ir, manau, dėl to geria. Neturėjo jėgų savyje su galva susitvarkyti, apie ateitį galvoti, neieškot išeičių trumpalaikių. Aš kaltinu savo motiną dėl daug ko, tarsi nuo manęs naštą numestų. Niekada apie ją negalvojau kaip apie žmogų. Niekada negalvojau, kad turi priežasčių būti tokia, kokia yra. Tiesiog atrodė, kad davė man gyvenimas tokią motiną ir kitokia būti negali. Tik dabar, klausydamasis jos psichozės ir monologų, pradėjau abejoti, kas per žmogus yra ši moteris. Nuotoliniu būdu, atitolęs nuo motinos, paklausiau savęs to, ko niekada neklausdavau: kodėl?

Ir nebūčiau niekada apie tai galvojęs, jeigu ne šita izoliacija. Tikrai, Lietuva, puiki proga mums iš naujo permąstyt prabėgusius metus. Sakau tau kaip trisdešimtmetis trisdešimtmetei. Dažnai problemomis paverčiam tuos, kurių nesuprantam. Ir padėti bandom jiems jų nesuprasdami. Smerkiam irgi nesuprasdami. Nesuprantu aš savo motinos, nes nepažįstu. Ir čia galėčiau ją kaltinti, bet visada vengiau išgirsti, o ji vengė kalbėti. Pripažink, Lietuva, kad nenoras klausyti ir kalbėti dažna problema mums, tavo vaikams, lietuviams. Tie, kurie nesiklauso, sako, kad su jais nekalba, o tie, kurie nekalba, sako, kad jų niekas nesiklauso. Ir valstybėje, ir šeimoje.

Atrodė, kad viskas, ką šneka motina mano, yra psichės riksmai. Nesugebėdavo ji šnekėti, pasakyti, parodyti, kad svarbu jai kažkas, visada tik pyktis, rėkimas, ginčai. Niekada nesistengiau racijos suteikti tiems monologams. Visada sukąsdavau dantis ir laukdavau, kol užsičiaups. Tik dabar, uždarytas su ja savaitę, išgirdau, kad jos riksmuose kartojasi tam tikri momentai, vardai, žmonės, prisiminimai. Atrodo, kad ir ji kažką pasakyti nori. Niekada negalvojau, kad, be gėrimo ir vyrų, galvoja dar kažką. Apie mane, apie močiutę, apie tėvą. Niekada negirdėjau nieko, o dabar išgirdau. Per šį neregėto masto atsitiktinumą.

Neįtikėtinas dalykas įvyko. Klausiausi motinos monologų, sekiau jos elgesį, stebėjau ją ir bandžiau detales sudėlioti, kurios leistų atsakyti, kodėl mano motina tokia. Siaubingus dalykus daro su žmogumi karantinas. Aš, Lukas Urkis, visą gyvenimą nutolęs, vengiantis žmonių ir bet kokio dėmesio, pradėjau ieškoti atsakymų į klausimus. Pradėjau tyrimą, kuriuo stengsiuosi suprasti savo motiną. Gal tikrai geras metas atsigręžti į tuos, kurių, apsimetam, kad nėra? Ką manai, Lietuva?

Viską papasakosiu kitame laiške. Dabar man skambina draugas. Martynas Katinas. Nujaučiu, kad šis sutapimas gali tapti lemtingas. Su Katinu kažkaip susiję ir tai, ką mano motina bijo pasakyti, todėl bando išrėkti, blaškydamasi tarp buto ir balkono. Atrodo, pats likimas nori, kad išgirsčiau naują, dar negirdėtą, istoriją. Labai tikiuosi, Lietuva, kad ją išgirsim kartu.

Iki greito, Lietuva! Lukas Urkis