Nuomonės

2020.04.19 08:24

Vilniuje gimusiam Romenui Gari sėkmę išpranašavo motina

Žydų kultūros paveldo kelio asociacija2020.04.19 08:24

Jo gyvenimas – tai kūryba; jo kūryba – tai gyvenimas. Taip galėtume apibūdinti Romeno Gari (1914 – 1980), dar žinomą slapyvardžiais Émile Ajar, Shatan Bogat, Lucien Brûlard, René Deville ir Fosco Sinibaldi. Patikimų jo biografijos faktų mažiau nei tų, kuriuos jis pats susikūrė rašydamas ar dalindamas interviu žiniasklaidai.

Bet kol kas jis mums – Romanas Kacevas, gimęs 1914 m. gegužės 8 d., Vilniuje, Trakų antrosios gildijos pirklio Leibos Kacevo ir Minos Ovčynskos Bregštein šeimoje.

Apie ankstyvąją jo vaikystę žinių nedaug – šeima netrukus nebegyveno kartu, o Minos ir, veikiausiai, jos sūnaus, keliai vingiavo Lenkijoje, Rusijoje ir atgal. Tik 1921 m. Mina su Romanu ilgesniam laikui įsikūrė Vilniuje, Didžiosios Pohuliankos (lenk. Wielka Pohulanka) gatvės 16-ojo namo 4-ame bute (dabar J. Basanavičiaus g. 16).

Romanas su motina Vilniuje praleido vos ketverius metus – 1925 m. išvyko į Varšuvą, o po trejų metų – į Nicą. Atrodo, jog tokio blaškymosi priežastis – nepriteklius. Mina Kaceva Varšuvos miesto komisarui nurodė, kad palikta savo vyro Leono Kacevo negali išsilaikyti iš jo mokamų alimentų – 250 zlotų per mėnesį – yra priversta išvykti uždarbiauti į užsienį.

Paskatinti išvykti galėjo ir kita priežastis – Mina buvo įsitikinusi, kad jos sūnus – genijus, tad siekė jam geresnio išsilavinimo ir skatino kurti. Dar gyvendamas Vilniuje Romanas lankė dainavimo pamokas, mokėsi kalbų. Tačiau viskas pasisuko kiek kitaip – 1935 m. jis įstojo studijuoti teisės į Eks an Provanso universitetą, vėliau mokėsi Paryžiuje, lankė užsiėmimus Aukštojoje karinio parengimo mokykloje, 1938–1940 m. mokėsi karo lakūnų mokykloje Salon de Provanse. Po sėkmingo dalyvavimo oro antskrydžiuose II pasaulinio karo metu buvo apdovanotas Garbės legiono ordinu. Karui pasibaigus Romano laukė įdomi ir sėkminga diplomato karjera.

Vis dėlto, motinos įžvalgos buvo teisingos. Gari kūrė, tačiau literatūriniam darbui visiškai atsidėjo tik 1962 m., pragyvenęs bemaž pusę amžiaus. Vis dėlto, jis spėjo išleisti daugiau kaip 50 kūrinių, surežisuoti du filmus ir... du kartus laimėti prestižinę Gonkūrų premiją (pranc. Prix Goncourt), nors ši rašytojui teikiama tik kartą gyvenime.

Tačiau Gari, motinos paskatinimu pasirenkant vis kitą slapyvardį, literatūra buvo tarsi žaidimas, kuriame jis žongliravo savo gyvenimo epizodais, keisdamas, perkurdamas juos, sugalvodamas nesamų istorijų ir pateikdamas jas kaip savo gyvenimo faktus. Galiausiai, jo literatūriniai pasakojimai taip susipynė su gyvenimu, kad jis nusprendė įgyvendinti bene didžiausią savo gyvenimo pokštą. Jį paskatino Paryžiaus literatų aplinkoje pasklidusios kalbos, esą 1956 m. laimėjus Gonkūrų premiją už kūrinį „Dangaus šaknys“ (pranc. Les Racines du ciel) jo talentas ėmė blėsti.

Gari sukurpė ištisą detektyvą, pasamdęs savo giminaitį suvaidinti neva išprotėjusį rašytoją Émile Ajar, kurio vardu 1975 m. pristatė kūrinį „Gyvenimas priešais mus“ (pranc. La vie devant soi). Šis išgalvotam rašytojui atnešė Gonkūrų premiją. Tiesa išaiškėjo tik tekste „Émile Ajar gyvenimas ir mirtis“ (pranc. Vie et mort d'Émile Ajar), kuris buvo išleistas tik po Gari mirties.

Šia gerai apgalvota avantiūra Gari siekė sujudinti užsistovėjusią ir uždarą Paryžiaus literatų visuomenę, kuri nepatikliai žiūrėjo į rašytojo literatūrinę sėkmę, laikė jį sentimentaliu, išraiškos stokojančiu vidutinybe. Tačiau Émile Ajar įrodė, jog jie gerokai klydo.

Savo gyvenimo Vilniuje epizodus Romain Gary aprašė romane „Aušros pažadas“ (pranc. La Promesse de l'aube, 1960).

--

Tekstai publikuojami bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu ir Žydų kultūros paveldo kelio asociacija. Jie skirti paminėti 2020-uosius metus, kurie Lietuvos Respublikos Seimo yra paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Daugiau istorijų apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir paveldą galima rasti programėlėje Discover Jewish Lithuania http://discoverjewishlithuania.com/

Populiariausi