Nuomonės

2020.04.05 19:26

Darius Indrišionis. Bus papildyta

Darius Indrišionis, istorikas, publicistas2020.04.05 19:26

Iš pradžių šį tekstą norėjau pavadinti kitaip. „Su kuo permiegojo žinoma politikė už paramą rinkimuose“, – toks pirmas variantas. Antrasis skambėjo taip: „Kiekviename sode auganti vaistažolė, įveikianti koroną”. Kadangi tekstas nei apie vieną, nei apie kitą, o visiškai susitapatinti su aprašoma problema nesinori, tai pasirinktas neutralus pavadinimas – frazė, kuri skaitytojui teikia didelių lūkesčių („kas gi tokio įdomaus bus papildyta“), bet galiausiai atneša vien nusivylimą.

Galvojant apie šią antraščių žurnalistikos problemą, prieš akis iškyla du vaizdiniai. Pirmasis vulgarus: raudonųjų žibintų kvartalas, per kurį braukiame rodomuoju pirštu. Slenkame žiūrėdami į vitrinas – straipsnių antraštes, kurių viena ar kita mus sugundo. Bakstelime tuo pačiu pirštu ir patenkame į straipsnį, kuris mus nuvilia, dažniausiai.

Tokia žurnalistinė prostitucija, kurios klientais, deja, tampame. Antrasis vaizdinys – žvejyba. Mes – žuvys, plaukiančios siauru kanalu. Abiejuose krantuose sustojusios penkios galybės žurnalistų, reporterių, redaktorių, marketingo ir reklamos specialistų žvejoja: meta į vandenį įvairiaspalvius masalus ir blizges. Ir mes užkimbame. Ir mes skaitome jų straipsnius, patikėję, kad rasime tai, kas žadama antraštėje. Bet nerandame. Dažniausiai.

Antraščių žurnalistika – noras skaitytoją sugundyti intriguojančiu pavadinimu, nors pačiame tekste nieko intriguojančio nėra. Patys akivaizdžiausi pavyzdžiai neabejotinai susiję su bulvarine žiniasklaida. „Scenos žvaigždė papasakojo siaubingą paauglystės patirtį“, – tokia antraštė gali sudominti bet ką, nes joje vartojamas abstrakcijas („scenos žvaigždė“, „siaubinga patirtis“) mūsų vaizduotė išsyk pripildo tam tikro turinio ir mes viliamės, kad tekste ir bus tai, kas daugmaž atitiks mūsų susikurtą vaizdinį. Deja. „Scenos žvaigždė“ pasirodo besantis šešiolikmetis paauglys, nusifilmavęs kažkokioje reklamoje, o jo „siaubinga patirtis“ – tai, kad mokyklos valgykloje teko valgyti manų košę. Arba lūžo nagas. Arba sugedo telefonas. Kažkas tokio – iš didžiųjų, globalių, tragedijų.

Bulvaras bulvaru, antraščių žurnalistika įsikerojusi ir gerokai rimtesnes problemas aprašančiuose tekstuose. Ir tai pasakytina ne vien apie kriminalų ir nelaimių rubriką (kur epitetai „šiurpus“ nusikaltimas ar „siaubinga“ nelaimė jau seniai nuvalkioti ir mažai dirginantys). Nereta Lietuvos politinio gyvenimo naujienėlė įvairių portalų antraštėse virsta kone apokalipsės raiteliu. Koks nors Seimo narys pasiūlo keistoką įstatymo pataisą, visai nesvarbu, kad tai tik siūlymas (kuris greičiausiai bus atmestas) šiek tiek pakeisti kokį nors menkai kam aktualų teisės aktą, portaluose tuojau nuskamba „Gyvenimas keisis: Seime kelią skinasi radikalios reformos”. Įdomi antraštė? Patrauktų dėmesį? Spusteltumėte pelės mygtuką, baksteltumėte pirštu į telefono ekraną? Ko gero, taip.

Ir viskas. Nuo šio momento jūs – nebeįdomūs. Nes jūsų susidomėjimas antrašte virto kliku – jūsų pasirinkimas įskaitytas, statistikoje užfiksuotas. Ką darysite toliau – skaitysite, keiksitės, rašysite skundus ar žudysitės – niekam neįdomu. Jūs užkibote, jus sugundė antraštė ir jūs virtote statistiniu vienetu – kliku, kuris aktualus verslo subjektams, kurie jūsų skaitomame naujienų portale perka reklamą. Tik tiek jūs ir svarbūs – kaip statistinis vienetas, apsigavęs pigia antrašte ir negavęs turinio, kurio tikėjosi, bet fone pamatė kažkieno nusipirktą reklamą.

Paradoksaliai pastebėčiau, kad vieninteliai, kurie tikrai nekalti dėl visos šios apgaulės, – reklamos pirkėjai. Iš tikrųjų, be jokios ironijos. Jų interesas – kad žmonės žinotų apie jų verslą, teikiamas paslaugas. Ir jie perka reklamą. Ir tai sveikintina, nes reklama – prekybos variklis.

Mano kuklia nuomone, labiausiai kalti dėl neigiamų antraščių žurnalistikos padarinių yra portalų atstovai (vyriausieji redaktoriai ar marketingo atstovai, nesvarbu), kurie parenka (arba bent jau leidžia) publikuoti tekstus su beprotiškai skambiomis antraštėmis ir debiliškai nykiu turiniu. Tiek pat kalti tų tekstų autoriai: labiau kalti, jei patys sugalvojo antraštes; mažiau kalti, jei tiesiog sutiko su pasiūlytomis.

„Palauk, autoriau..., – sakytų kas nors. – O kokie tie neigiami antraščių žurnalistikos padariniai?” Išties gal nereikia sureikšminti tokių dalykų? Na ir kas tos apgaulingos antraštės? Na ir kas, kad jos neatitinka tekstų turinio? Na ir kas tie klikai? Na ir kas tos kelios minutės, prarastos skaitant kažkokį silpną tekstą, neaktualią ar tiesiog neadekvačiai išpūstą naujieną? Iš tiesų – na ir kas?

Nuoširdžiai manau, kad antraščių žurnalistika daro mus cinikais. Smaugia mūsų empatiją, gebėjimą užjausti ir suprasti kitus.

Nuoširdžiai manau, kad antraščių žurnalistika daro mus cinikais. Smaugia mūsų empatiją, gebėjimą užjausti ir suprasti kitus. Mes bukinami, mes kvailinami kiekvieną dieną, valandą ar minutę, kai mūsų akys slenka tomis skambiomis antraštėmis. „Reikšmingas įvykis“, „svarbūs pokyčiai“, „kuriozas“, „skandalas“, „tragedija“, „siaubinga nelaimė“, „katastrofa“, „kraują stingdantis nusikaltimas“, – mes žiūrime į tokius žodžius antraštėse ir suprantame: neverta, laiko gaišti neverta. Žinome, kad nerasime ten to, ko tikimės. Žinome, kad tai – tik pigus triukas. Ir tuo mes stiprūs. Ir tuo mes silpni, tuo pat metu. Nes mes jau atbukę.

Šį atbukimą geriausiai atskleidžia realios grėsmės, tikros nelaimės ir neišpūstos tragedijos. Kai pasimato, kad rašantiesiems ima ir pritrūksta epitetų bei būdvardžių, skirtų nusakyti situacijos tragiškumui. Kai pasimato, kad skaitantiesiems pritrūksta noro patikėti situacijos rimtumu. Tada ir gimsta sąmokslo teorijos apie tai, kad visi pavojai – išgalvoti. Tada ir atsiranda tokių, kuriems nusispjauti į visą pasaulį sukausčiusį karantiną, nes jie netiki, kad ši tragedija yra tragedija. Nes jie mano, kad tai eilinė „tragedija“, eilinis žurnalistų išpūstas burbulas.

Ką daryti? Prisiimti atsakomybę už savo žodžius. Nustoti apgaudinėti skaitytojus. Nustoti svaidytis jautriais (kai kam gal jau nebe) epitetais ir dramatiškais būdvardžiais. Orientuotis į tekstų kokybę, o ne pritrauktų skaitytojų kiekybę. O jeigu ne? Tada išmokys laikas. Kai masės skaitytojų, pavargę nuo apgaulingų antraščių, ims rinktis alternatyvius naujienų šaltinius – gal tai bus socialiniai tinklai, gal tai bus kokybiškai kitokia žiniasklaida. Kai kris klikų statistika, o su ja ir reklamos pardavimai. Kai teks vieną po kito atleisti kolegas ar net užsidaryti – laikas kartais būna itin griežtas mokytojas.

Žiniasklaida yra svarbi kiekvienam mūsų. Žiniasklaida dažniausiai būna visų procesų avangarde – greičiausiai pažįsta ir įsisavina naujoves, plačiausiai žvelgia į pasaulį. Tačiau tai neapsaugo nuo galimybės žiniasklaidai sirgti. Ne, ne koronavirusu. Antraščių žurnalistika, manau, jog tai liga, kuria serga didelė dalis Lietuvos žiniasklaidos.

Koronaviruso epidemija – it lakmuso popierėlis, leidžiantis mums matyti, kaip giliai dalį visuomenės jau paveikė antraščių žurnalistikos liga. Toliau pasekmės bus tik skaudesnės. Gal dar nevėlu susimąstyti? Gal dar nevėlu pradėti sverti savo žodžius?

Taip pat skaitykite

Populiariausi