Nuomonės

2020.03.30 12:44

Norbertas Černiauskas. Viruso testas lietuviškai tapatybei

Neramiu metu girdime daugybę prognozių apie tai, kaip pasaulyje plintantis virusas pakeis žmogų ir žmoniją. Svarstyti bei prognozuoti galime ir ne tik apie tokius globalius dalykus, bet, pavyzdžiui, ir apie lietuvišką tapatybę. Viruso testas tapatybei – tai trys klausimai: apie mūsų santykį su demokratija, su europietiškumu bei su lietuvybe.

Pirmasis testas. Pagrįstai griežtinamo karantino patirtys didina ir kalbas „nuo bačkos“, apie tokių neeilinių suvaržymų neabejotiną būtinybę ne tik kovojant su mirtinais virusais, bet ir apskritai „deramai“ patvarkant neva išskydusį valstybės bei visuomenės gyvenimą.

Pavyzdžiui, prikerpant visokias „ten“ suvešėjusias teises ir laisves. Tokių kalbų akivaizdoje idealu pasitikrinti, kiek kam iš tiesų svarbios demokratinės laisvės, žmogaus teisės ir informacijos prieinamumas, o kam tai tėra tik trukdis ir pliurpalai. Kiek visuomenėje yra vietos konstituciniam sąmoningumui, o kiek erdvės atskiriems pranašams pakalbėti apie papuvusią liberalią demokratiją, elitą, kapitalzimą, globalizmą ar dar bala žino ką.

Antrasis testas. Šiomis neramiomis dienomis galime prisiklausyti daugybės kalbų apie eilinę ir dar vieną (dabar jau tikrai) Europos pabaigą. Tokios kalbos puikiai tinka pasitikrinti, kam europietiškumas tėra tik Briuselio biurokratija ir struktūriniai projekčiukai, o kam unikali ir jau pustrečio tūkstančio metų permąstoma bendrystė bei vertybė.

Pastarosios, beje, nesunaikino nei maras, nei komunistai, nei naciai. Europos praeitis taip pat ne kartą parodė, kad konkretūs nuopoliai dažnai buvo itin skaudūs, bet po jų sekė nuoseklios reformos, atsistatymas ir nauji su(si)gyvenimo būdai. Kaip bus dabar – matysime. Tačiau, pasitestuoti, kiek esame europiečiai, o kiek tik šiaip šiame žemyne gyvenančios būtybės, visai verta.

Trečiasis testas. Pastarieji metai parodė, kad daliai Lietuvos visuomenės nepriimtini nei karo pabėgėliai (nes apsimetėliai ir galimi teroristai), nei darbo imigrantai iš Ukrainos ar Baltarusijos (nes vagia iš nedirbančių lietuvių darbo vietas).

Be to, būkštauta, kad keli šimtai karo pabėgėlių arba keliasdešimt tūkstančių darbo imigrantų (net ir buvus jų poreikiui) galėjo tapti grėsme lietuvybei apskritai. Tačiau dabar aiškėja, kad net ir iš londžių ir norgių grįžtantys savi lietuviai nėra visuomet laukiami (nes ne visada grįžta tokie, kokių norisi).

Susidūrus su kitokiais lietuviais kai kam netgi tenka suabejoti iki tol sakralizuotos lietuvybės apibrėžimu. Išvada čia peršasi paprasta, kad ligtolinis (tik) kalbinės lietuvybės sergėjimas (ir čia, ir emigracijoje) atsiejant ją nuo pilietinės ir kultūrinės savimonės tėra tik patogus saviizoliacinis mitas, o ne kažkokia strategija.

Be to, tapatybė vis dar pernelyg siejama su duotybe, o ne sąmoningumu – todėl ir saugome abstrakčią lietuvybę, bet nemėgstame konkrečių lietuvių. Čia viruso testas labiausiai gali parodyti, kiek šiandieninis lietuviškumas yra realaus pasaulio reiškinys, o kiek jis tėra nuolatinio tūnojimo karantine būsena.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.