Pavasaris – nuostabus metų laikas, gamtos pabudimo laikotarpis. Pavasarį ir mes pabundame, pradedame planuoti bei organizuoti vasaros darbus, atostogas, stovyklas... Tačiau vieną dieną viskas lėtėja, kol galiausiai sustoja.
Realizmas negailestingai smogia visam pasauliui, taip pat ir liberaliajam. COVID-19 pandemija nepaiso sienų, tautybės, lyties, socialinio statuso, o skaudžiausiai smogia mūsų tėvams ir seneliams. Aišku, kad šis pavasaris, taip pat ir vasara bei po to ateisiantis laikotarpis bus visiškai kitoks, negu mes esame pratę. Su tuo susitaikyti sunku.
Akivaizdu, kad Vakarų visuomenės piliečiui raginimas #LikNamuose sunkiai pakeliamas iššūkis, ypač tam, kuris nenori aukoti savo laisvių dėl „kažkokios“ pandemijos. Savaitėmis po įvairius miestus blaškosi sergantys veikėjai, grįžę iš užsienio, nesilaiko saviizoliacijos reikalavimų. Dėl to nenuostabu, kad Lietuvos policija gauna vis daugiau pranešimų dėl karantino nesilaikymo. Karinės bendruomenės atstovai, ir ne tik, puikiai suvokia, kad net ir maža detalė bet kokį veikimą gali paversti niekais. Nepakrauta radijo stotelė gali sužlugdyti karinę operaciją, pasibaigęs paso galiojimas gali sugriauti šeimos kelionės planus, o žaidėjų neįgyvendintos Šaro krepšinio schemų detalės gali atnešti tik viena – pralaimėjimą.
Gal dėl to vis dažniau ir dažniau visuomenėje pasigirsta raginimų skirti kariškius šiai ekstremaliai situacijai suvaldyti. Naujas naratyvas gana įdomus ir vertas platesnės diskusijos.
Naratyvo „vadovauti COVID-19 operacijai turi kariškis“ autorius profesorius Vytautas Kasiulevičius įžiebė aršias diskusijas, kas kam turi vadovauti. Stebint socialinį ir politinį diskursą, akivaizdu, kad šis naratyvas ir toliau plėtojamas. Lietuvos medikų sąjūdis išplatino pranešimą su reikalavimu „paskirti kvalifikuotą [...] krizių valdymo vadovą [...], tai gali būti ir Lietuvos kariuomenės atstovas“, o Prezidentas Gitanas Nausėda nebe pirmą kartą planuoja susitikti su Lietuvos kariuomenės vadu dėl ekstremalios situacijos suvaldymo klausimų.
Tai akivaizdžiai veda prie išvados, kad nėra bendro sutarimo, kas šiai ekstremaliai situacijai turėtų vadovauti. Tačiau šis straipsnis ne apie tai, kas kam turi vadovauti, o apie kur kas svarbesnį dalyką – Lietuvos visuomenės saugos politiką ir karinių struktūrų vaidmenį joje.
Pirmiausia norėčiau skaitytojui išdėstyti skirtis ir sąsajas tarp saugos politikos (angl. safety policy) ir saugumo politikos (angl. security policy). Buitiškai kalbant, saugumo politikos esmė – atsakyti į klausimą, kaip mes išlaikysime valstybės status quo, o saugos politikos esmė – atsakyti į klausimą, kaip mes išlaikysime žmogaus status quo.
Kadangi ši diskusija liečia ir karines struktūras, dėl to būtina išskirti ir gynybos politikos (angl. defense policy) esmę – siekį atsakyti į klausimą, kaip mes apginsime valstybės status quo. Mano vertinimu, saugos politika ir gynybos politika yra saugumo politikos sudedamosios dalys, tačiau šis klausimas diskutuotinas.
Tokių diskusijų nekelia tai, kad saugos politika ir saugumo politika yra labiau taikos, o ne krizės ar karo meto klausimas, gynybos politika – labiau karo meto klausimas. Kas yra gynybos politikos įrankis, labai konkretu ir aišku – tai karinės struktūros, o šiuo atveju – Lietuvos kariuomenė (toliau – LK). Tačiau kas yra saugos politikos įrankis – atviras ir neatsakytas klausimas. Dėl to ir kyla diskusijų, kas kam turi vadovauti šios COVID-19 krizės akivaizdoje.
Ar tai galėtų ir turėtų būti LK? Taip, tikėtina galėtų, tačiau yra mažas „bet“. Karinės struktūros pirmiausia yra skirtos ginti valstybės status quo, o dar konkrečiau – jos suverenitetą. Šioje srityje yra sukauptos pagrindinės LK kompetencijos, tuo tarpu COVID-19 puolimo objektas yra žmogaus status quo, ir tai esminis skirtumas, bet kartu ir ribojimas, kalbant turimos kompetencijos prasme.
Sutinku su prof. V. Kasiulevičiumi, kad būtų galima panaudoti karinių struktūrų sukauptą stabilizavimo operacijų patirtį, tačiau, kaip minėjau, tai nėra tapatu, nes priešininkas, su kuriuo kovojama, ir jo puolami subjektai nėra tapatūs. Todėl drįsčiau teigti, kad LK dabartinė kompetencija yra artima, bet nėra ta kompetencija, kuri labai tiktų COVID-19 sukeltai krizei suvaldyti.
Kompetencija nėra įgyjama per trumpą laiką, tai glaudžiai susiję su praktiniu patyrimu, tinkamais ištekliais ir svarbiausia – tinkamais žmonėmis. Dėl to, ar LK tai turėtų daryti, labai abejotinas ir diskutuotinas klausimas. Net neabejoju, LK tai padarytų kiek įmanoma geriau, nes yra karių, kurie specializuojasi CBRN srityje, tačiau, kaip minėjau, COVID-19 sukelta krizė niekaip netelpa į karo, o tuo labiau į karybos sampratos rėmus. Tai nėra karas, tai – krizė.
Antrasis ne ką mažiau svarbus „bet“ – institucijos teisėtumas veikti. Teisėtumas apima užduotis, kompetencijos ir atsakomybės ribas bei sąlygas, kurioms esant, institucija gali veikti. Demokratinėje visuomenėje teisėtumas yra labai svarbus principas. Tai nėra tapatu dr. Deivido Šlekio išreikštam principui, kad „civiliai visada viršesni už kariškius“. Buitiškai kalbant, tai darbai ir pasiskirstymas tuos darbus atlikti. Teisėti įgaliojimai nusako, kaip tuos darbus leidžiama atlikti.
Akivaizdu, kad Vakarų visuomenės piliečiui raginimas #LikNamuose sunkiai pakeliamas iššūkis, ypač tam, kuris nenori aukoti savo laisvių dėl „kažkokios“ pandemijos. Savaitėmis po įvairius miestus blaškosi sergantys veikėjai, grįžę iš užsienio, nesilaiko saviizoliacijos reikalavimų.
Ar LK turi įgaliojimus veikti šios krizės metu kaip pagrindinė institucija? Šiuo konkrečiu atveju – ne. Taip ne visada buvo. Buvo tokia institucija, turinti įgaliojimus veikti krizių sąlygomis, tarp kitko, pavaldi Krašto apsaugos ministerijai (toliau – KAM). Todėl dr. D. Šlekio išsakyti argumentai, kodėl kariškiai neturėtų vadovauti kovai su koronavirusu, bus tik kaip papildoma vakarietiškos mąstysenos iliustracija, koks požiūris į karines struktūras vyrauja.
Grįžtame prie klausimo – kas tai turėtų daryti? Mano atsakymas būtų – civilinės saugos institucija. Deja, akivaizdu, kad šiuo metu civilinės saugos institucijos Lietuvoje tiesiog nėra. Oro uostuose budi Krašto apsaugos savanorių pajėgos, ir tai akivaizdžiausias įrodymas, kad tokios institucijos trūksta. Tačiau taip ne visada buvo.
Kalbant apie civilinės saugos institucines ištakas, svarbu neignoruoti praeities, kokioje mūsų visuomenė gyveno. Turiu omenyje laikotarpį iki 1990 m. Sovietinės okupacijos laikotarpis neišvengiamai darė ir dar ilgai darys įtaką mūsų institucinei kaitai. Kaip teigia D. C. Northas, institucinė kaita išlieka evoliucinė, net ir įvykus reikšmingiems pokyčiams visuomenėje.
Besikuriančią krašto apsaugos sistemą veikė niekur nedingęs sovietinių karinių institucijų paveldas bei, žinoma, sovietinės karinės minties idėjos. Dėl to nenuostabu, kad pirmąją civilinės saugos instituciją įkūrė būtent KAM ministras, tai įvyko 1991 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. 226.
Svarbu tai, kad KAM turėjo ir ministro pavaduotoją – inspektorių gelbėjimui ir civilinei saugai. Įkurta Gelbėjimo ir civilinio saugumo tarnyba, vėliau reorganizuota į KAM Civilinės saugos departamentą. KAM Civilinės saugos departamentas buvo vienareikšmiškai karinė struktūra su visais tokiai struktūrai būdingais atributais.
2010 m. ši institucija reorganizuota į Civilinės saugos departamentą prie KAM. Tai turbūt ta institucija, kurią, tikėtina, prof. Vytautas Kasiulevičius norėtų matyti vadovaujančią COVID-19 sukeltos krizės suvaldymui. Skaitant Civilinės saugos departamento prie KAM nuostatus, galima rasti atsakymus į beveik visus šiandien taip rūpimus klausimus, pvz.: esant valstybinio lygio ekstremaliai situacijai, organizuoja Ekstremalių situacijų valdymo centro darbą; nustatytąja tvarka organizuoja civilinės saugos mokymą; tvarko civilinės saugos materialinių priemonių valstybinį rezervą; organizuoja gyventojų ir civilinės saugos pajėgų aprūpinimą individualiosiomis ir kolektyvinėmis apsaugos priemonėmis, prietaisais bei įranga ir t. t.
Tačiau kur dingo ši institucija? Ir svarbiausia – kodėl? Būtent šie klausimai mane labiausiai domina. Teisine prasme Civilinės saugos departamentas niekur nedingo, jį galima rasti Registrų centro registre – įregistruotas Nr. 188700672. Tačiau ten rasite vieną esminį skirtumą – Civilinės saugos departamentas priskirtas ne prie KAM, o prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM). Kodėl pasikeitė Civilinės saugos departamentą valdanti centrinė institucija, kelia papildomos diskusijos poreikį.
Civilinės saugos departamento pavaldumas VRM priskirtas 2004 m. balandžio 1 d. Šis perdavimas žymi ir pabaigą, kai sovietinių karinių struktūrų institucinė samprata nustojo daryti reikšmingą įtaką Civilinės saugos departamento institucinei kaitai. Noriu atkreipti dėmesį, kad sovietinių karinių struktūrų civilinės saugos vienetai buvo ir, tikėtina, iki šiol yra karinės organizacijos.
Kad sovietinės vyriausybės į civilinę saugą žiūrėjo labai rimtai ir atsakingai, galima įsitikinti nuvykus į slaptą sovietų politiniam elitui skirtą bunkerį Latvijoje arba pažvelgus į išlikusį civilinės saugos slėptuvių tinklą. Sukauptų strateginių atsargų civilinei saugai kiekiai tą patį liudija. Vienareikšmiškai galima teigti, kad sovietinėje karinėje architektūroje civilinė sauga užėmė svarbią vietą ir buvo skirta konkrečiai karo inžinerijos funkcijai – išgyvenamumui (angl. survivability) užtikrinti. Tačiau Vakarų pasaulio, o ypač europinės dalies požiūris į civilinę saugą reikšmingai skiriasi.
Kaip teigia D. Šlekys: „Liberalioje politinėje sampratoje karas nustumtas į šoną, marginalizuotas ir sukurta sistema, leidžianti labiau kontroliuoti karybą.“ Karas yra „blogis“, o tą „blogį“ kuriančias organizacijas reikia represuoti. Akivaizdu, kad civilinės saugos institucijos, taip pat kaip ir karinės struktūros, yra tiesiogiai siejamos su karu. Dėl to nėra keista, kad Civilinės saugos departamentas buvo atskirtas nuo KAM ir visai netrukus, 2005 m., prijungtas prie Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (toliau – PAGD). Taip Civilinės saugos departamentas nustojo veikęs kaip savarankiška, už konkrečią sritį atsakinga institucija.
Iš buvusio departamento liko tik PAGD Civilinės saugos valdyba, o užsukę į jų žiniatinklio puslapį, pamatysime tik tuščią informacinį langą. Ta tuštuma labai iškalbinga COVID‑19 sukeltos krizės akivaizdoje.
Esu įsitikinęs, kaip Ukrainos konfliktas parodė, kad karas niekur nedingo, ir dėl to karinės struktūros valstybinei egzistencijai būtinos, lygiai taip pat ir COVID-19 pandemija parodys, kad plataus masto grėsmės žmonių saugai irgi niekur nedingo, ir dėl to civilinės saugos institucijos žmogiškajai egzistencijai irgi būtinos.
Apibendrinant galima teigti, kad realus pasaulis niekur nedingo, kad ir kaip liberali visuomenė bandytų tai neigti ar nematyti. Pasaulis vis dar pavojinga vieta gyventi, tik dabar mes susiduriame su senais, bet jau užmirštais iššūkiais. Esu įsitikinęs, kaip Ukrainos konfliktas parodė, kad karas niekur nedingo, ir dėl to karinės struktūros valstybinei egzistencijai būtinos, lygiai taip pat ir COVID-19 pandemija parodys, kad plataus masto grėsmės žmonių saugai irgi niekur nedingo, ir dėl to civilinės saugos institucijos žmogiškajai egzistencijai irgi būtinos.
Ar šiuo metu mes pralaimime? Sunku vertinti ir spręsti, tačiau panašu, kad išsikapanosime. Liko kol kas tik vienas klausimas – kokia kaina ir kada mes užbaigsime šią krizę?
Tačiau jau dabar turime užduoti kelis klausimus į priekį. Kas, jeigu kitą kartą visas pasaulis vienu metu sirgs, o mirštamumas bus kelis kartus didesnis? Ką mes ruošiamės žmonių saugos klausimu daryti šiandien? Kaip mes formuosime savo saugos politiką? Ir svarbiausia – kokia institucija tai darys?
Kas, jeigu kitą kartą visas pasaulis vienu metu sirgs, o mirštamumas bus kelis kartus didesnis? Ką mes ruošiamės žmonių saugos klausimu daryti šiandien? Kaip mes formuosime savo saugos politiką? Ir svarbiausia – kokia institucija tai darys?
Dar 2015 m. Billas Gatesas įspėjo apie pasaulinės pandemijos grėsmę ir kartu pasiūlė sprendimus. Vienas iš jų – įsteigti specializuotą sukarintą instituciją, kuri gebėtų tvarkytis su šiuolaikinėmis grėsmėmis. Kaip jau minėjau, tai galėtų būti civilinės saugos departamentas ar tarnyba, tačiau tik kitu amplua. Mano vertinimu, tai turėtų būti tarpministerinė institucija, tiesiogiai pavaldi vyriausybei. Ji turėtų į vieną vietą sutelkti geriausias medicinos, gelbėjimo, karines žinias ir kompetentingus žmones.
Jos vienintelė paskirtis turėtų būti – efektyviai įgyvendinti saugos politiką tiek taikos, tiek krizės, o jeigu prireiks, ir karo metu. Tikėtina, kad tada nekiltų tokių nereikalingų diskusijų, kokių šiuo metu kyla, kas kam turi vadovauti, o mūsų atsakas būtų greitas, konkretus ir veiksmingas.
Ar ateis pavasaris ir į saugos politikos sodą su nauja jėga ir forma? Labai norėčiau tuo tikėti...
Autoriaus pastaba: šis straipsnis yra asmeninis autoriaus įvertinimas ir neatspindi institucinės pozicijos, kurioje jis atlieka tarnybą.
