Labas, Lietuva. Čia ir vėl aš, Lukas Urkis. Sėdu prie savo rašymui nepritaikyto klibančio stalo ir pradedu rašyti. Rašyti nesinori, Lietuva, atrodo, kad sustojau kartu su pasauliu, tačiau esi vienintelė, su kuria galiu dalintis savo išgyvenimais ir pro akis bėgančiais prisiminimais, vienintelė, kuri gali suprasti, kaip jaučiuosi.
Taip pat skaitykite
Sako, kad prieš mirtį gyvenimas prieš akis prabėga. Karantinas man tarsi tas mirties momentas, bet ištęstas per kelias savaites. Bėga lėtai ir be loginės sekos visas gyvenimas prieš akis.
Aš jau antrą savaitę namuose kartu su močiute. Anksti rytais ir vėlai vakarais, kai nedaug žmonių, išeinu pasivaikščioti gryname ore. Visą kitą laiką leidžiu kambaryje. Esu pakibęs internete, kuris vienintelis primena, kad gyvenimas, nors ir ne toks, prie kokio esu pripratęs, vyksta. Staiga viskas apsivertė aukštyn kojom. Internetas tapo realybe, o realybė tapo internetu. Lėtu, stringančiu internetu, blokuojančiu didžiąją dalį svetainių. Pasaulis – tarsi kompiuteris, kurio šeimininkai nesivargino naudoti antivirusinės programos, todėl dabar trina viską iš eilės, kad išgelbėtų bent jau pagrindinę plokštę.
Merginos, kurios net su savo veido sakoma tiesa nesusitaiko, todėl slepia jį po dažų sluoksniu, kaip jos galėtų su mano tiesomis, neretai skaudžiomis, susitaikyti?
Močiutė išvis nebekalba. Ir taip ji daug nekalbėjo. Pabamba kažką po nosim su televizoriumi, papriekaištauja man dėl kokios smulkmenos, ir viskas. Ir man patinka, kad nešneka. Gal dėl to, kad motina per daug šneka. Neužsičiaupia. Blaiva šneka, girta – dar daugiau. Ir tie žodžiai tušti greit tampa. Esu tikras, Lietuva, kad girtuoklio šneka pažįstama tau. Svaičiojimai tušti, pažadai, savęs smerkimas, lėtai peraugantis į savęs gailestį. Negaliu pakęsti. Niekad negalėjau.
Daug nešneku. Visada buvau tas, kuris tyli, nieko nesako. Gąsdinu daug žmonių, bet tiesiog stringa man tie žodžiai gerklėje. Atrodo, pasakysiu, ir atsisuks į mane visi, žiūrės ir galvos: ką tas čia, visada tyli, o dabar kalba. Ir tikrai, Lietuva, kai tylus esi, jau nebesvarbu, ką pasakysi, žmones glumins faktas, kad išvis kažką pasakei. Ir esu pasakęs. Tada jaučiu tuos žvilgsnius į mane subestus, paskui tarpusavy susižvalgo, veidai šypsenas slepia. Niekas negali patikėti, kad kažką pasakiau. Dėl to nekalbu, klausau ir galvoju. Ir pratylėjau jau 30 metų.
Du draugus turiu, Katiną ir Kopūstą, užsiminiau apie juos praeitam laiške. Su jais galiu šnekėti, bet irgi dažniausiai tyliu. Kopūstas klasiokas mano buvo. Sakė, kad pirmus dvejus metus visa klasė kalbėdavo, kad galiu ateit į mokyklą su ginklu ir iššaudyt visus. Mano tyla tokias mintis keldavo. Niekada nesuprasiu, kodėl žmonėms baisu tyleniai, o visi neužsičiaupiantys pasitikėjimą ir žavesį kelia. Juk net pats žmogus savęs nepakelia, nuolat meta šiukšles iš savęs žodžių pavidalu, kad sąžinę prasivalytų. Tylus žmogus man su švaria sąžine asocijuojasi, o kitiems – su į mokyklą atsineštu ginklu ir klase iššaudyta. Negaliu suprasti.
Dėl pasirinkimo tylėti, o greičiau, dėl negebėjimo šnekėti į kompiuterius panirau. Tėvas atvežė pirmą iš Anglijos ir nuo tada pradėjau nardyti. Mamos vienas „kailis“ internetą sureguliavo dar tais laikais, kai toli gražu ne visi turėjo. Ir panirau į virtualią erdvę. Žaidimus žaidžiau, mokiausi svetaines kurti, būdų pinigų užsidirbti internete pats atradau. Dabar mano gebėjimai leidžia greit bet kokią informaciją atrasti, nuotraukas redaguoti, kompiuterius sutaisyti ar paruošti. Taip ir pinigų užsidirbu, o jų tikrai niekada neturėjau daug.
Kopūstas, mano bičiulis, nuolat ragino mane programuoti, darbintis didelėse įmonėse. Bėda, kad nemoku aš meluoti. Vadina žmonės tai „savęs pardavimu“, bet man tai paprasčiausias melas. Meluoja žmonės pokalbiuose dėl darbo apie savo savybes, patirtį, požiūrį. Ir geriausiai meluoja tie, kurie šneka daug, neužsičiaupia. Kaip mama mano. Tik ji, kaip girtuoklė, sau meluoja daugiausia ir vyrams potencialiems, o tie, kurie negeria, – darbdaviams, klientams, antroms pusėms.
Negalėjau dėl šitos priežasties niekur niekada darbintis, verslo ar šeimos kurti, nes visada tiesą sakiau ir negražinau jos. Kopūstas galvoja, kad autizmu sergu. Ir gali būti, neatmetu to, nes tikrai negaliu meluoti, kalbu labai mažai, bet, jei ir pasakau ką, tai tik tiesą. Man baimę kelia melas. Motina, kaip ir visi alkoholikai, visada meluodavo, manipuliuodavo. Šlykštu man tai. Šlykštu stebėti, kaip žmonės savo melais patiki ir piktinasi, kai netiki jais. Šlykštu, kai įspaustas į kampą žmogus, prigautas sakantis netiesą, toliau bando meluoti ir senus melus naujais dengia. Negaliu meluoti, todėl ir „savęs parduoti“ niekada nebūčiau sugebėjęs. Net pagalvoti apie tokius bandymus visada bijojau.
Mažai vietos tokiems kaip aš, tyleniams. Ir niekada negalėčiau skųstis, adekvatus esu, suprantu, kad toks pasaulis. Sunku žmonės pamatyti dalykus, kurie nėra ant lėkštutės padėti. Koks įsivaizduosi, kad gali būti, toks ir būsi. Dėl to ir šeimos sukurti šansų niekada neturėjau. Merginoms irgi tik tiesą sakiau, negražindamas. Merginos, kurios net su savo veido sakoma tiesa nesusitaiko, todėl slepia jį po dažų sluoksniu, kaip jos galėtų su mano tiesomis, neretai skaudžiomis, susitaikyti? Negalėtų. Ir visada buvau keistuolis, kuris tyli arba tiesą sako. Nei moterų, nei pinigų tokie nesulaukia, o teisingiau būtų sakyti, kad nei moterys, nei pinigai pas tokius neužsibūna.
Negaliu sakyti, kad šita savybė tik apsunkina man gyvenimą. Daug žmonių mane mėgsta būtent todėl, kad aš tyliu ir nesakau nieko. Tokie visada į mane kreipiasi, kai reikia kompiuterį sutvarkyti ar svetainę sukurti. Nesipykstu su žmonėm dėl to, kad tyliu visada. Nei jie gali pykti ant manęs, nei aš ant jų. Aišku, visko yra buvę, bet atsitiktinai, netyčia. Svarbiausia, kad labai daug laiko apgalvoti viską turiu, susidėlioti galvoje variantus.
Kas netyli, tai motina mano. Niekada neužsičiaupia. Ir lyg tyčia dabar girdžiu riksmus močiutės ir duris daužomas. Tikrai buvo galima tikėtis, kad atsitiks taip. Parsibeldė motina iš kažkur. Nenori močiutė įsileisti, nes bijo, nežino, kur valkiojosi. Matai, Lietuva, net ir ypatingosios padėties metu sutampa problemos mūsų. Grįžta paklydėliai namo. Tokie grįžta, kad net ir įsileisti nesinori. Ar kaip ten sakė: sunku žmonėmis pavadinti?
Nei man naujiena, kad tokią motiną turiu, nei tau, Lietuva, naujiena, kad daugybė tokių motinų ir tėvų tavo pasu apdovanoti. Todėl ir neapsimetinėkim, kad tik dabar sužinojom. Ar galim žmonėmis vadintis, jei dalį savęs gyvuliais laikysim? Vargu.
Kiek tokių riksmų esu išklausęs. Močiutė rėkia ant mamos, ta atgal rėkia. Grįžta „gatava“, dažnai ir nubaladota visa, nesuprasi, ar pati nusivertus, ar sugėrovas nebeiškentė riksmų bobos, nebuvus kelias savaites ar mėnesį. Grįžta ir drįsta dar rėkaut, reikalaut kažko, piktintis. Nesuvokiama paprastam žmogui. Aš negalėdavau suprasti. Ir vis tiek pratylėdavau, iškęsdavau. Gąsdindavo močiutė rėkaujanti, nes šiaip ji kaip aš, tyli, tik dar bambėdavo. Tikriausiai ir aš senatvėj po nosim bambėti pradėsiu.
Rėkavimas laiptinėje – mūsų šeimos tradicija, kaip ir augimas be tėvo. Visą gyvenimą mano mama ir močiutė rėkavo laiptinėje. Grįždavo mama po gastrolių, ir visa laiptinė žinodavo, kad grįžo. Ir ta gėda visada tokia pat. Visada užplūsta tas jausmas. Tarsi tik tuo metu, kai rėkia, sužinotų kaimynai, kad geria motina mano. Žino ir taip visi, nebėra prasmės tą gėdą jausti arba turėčiau kasdien taip pat smarkiai gėdytis, bet jaučiu kiekvieną kartą, kai laiptinėje rėkaujama, tokią pat stiprią, kaip ir pirmą kartą. Ir galvoju: kad tik neatvažiuotų policija su kamerom, kad tik be kamerų.
Ir girdžiu dabar močiutę rėkiančią: eik ten, kur buvai, ir nesirodyk, valkata. Motina kažką atsako, bet nesuprantu ką. Neabejojau, kad kada nors grįš. Žinojau, kad apsireikš. Ir ką daryt dabar? Velnias žino, kur ji buvo ir ką ji darė. Močiutė jau tikrai rizikos grupėje, jau ir motina – ne jauniausia, bet esu tikras, kad neims jos joks virusas. Net ir virusas jos tempų neatlaikytų, neišbūtų su ja. Kartais mąstau, kad ir pati mirtis ją apeis.
Ir nepadarysiu aš nieko. Žinau, kad atsistosiu, nueisiu, nuraminsiu močiutę ir įsileisiu motiną namo. Nepaisydamas logikos ir rizikos. Tikrai ne tau, Lietuva, mane teisti už tai. Namai yra namai, o šeima yra šeima. Gal kam nors ir sunku žmonėmis pavadinti nelaimėlius visus, bet iš tokių atsiradau aš. Ir palikt nežinia kur motiną, išvadint šiukšle ir išspirt lauk? Geriau išvadinsiu šiukšle ir priimsiu. Palikt už durų besibeldžiančią? Turėčiau, turbūt, bet tada savęs negalėčiau žmogumi pavadinti. Nei man naujiena, kad tokią motiną turiu, nei tau, Lietuva, naujiena, kad daugybė tokių motinų ir tėvų tavo pasu apdovanoti. Todėl ir neapsimetinėkim, kad tik dabar sužinojom. Ar galim žmonėmis vadintis, jei dalį savęs gyvuliais laikysim? Vargu.
Nueisiu ir įleisiu. Močiutė tą patį padarytų, tik prieš tai dar dvi valandas parėkautų laiptinėje. Nieko negali padaryti, žmogus turi teisę norėti namo grįžti. Gali nesutikt su manim, Lietuva, bet kiekvienas iš mūsų galėtume tarp tų nelaimėlių būti. Juk kartais tiek nedaug reikia, kad klaidą nebepataisomą padarytum. Grįžta tie, kas nuvilia, kas kažkada paliko. Grįžta ir elgiasi taip, tarsi mes jų kažko prašyti turim. Iš patirties sakau, kad tokiu atveju patylėti geriausia, viskas savaime išsispręs ir susidėlios.
Įleisiu motiną ir pažadu parašyti, kaip seksis mums trims nuo pasaulio izoliuotis. Panašu, kad viskas tik įdomiau ir įdomiau darosi. Pradedu bijoti, kad tėvas nesugalvotų grįžti. Apsaugok, Viešpatie. Ir apie jį papasakosiu. Laikykis, Lietuva, visiems mums nelengvas, išbandymų kupinas metas.
Iki pasimatymo!
Lukas Urkis
