„Daugelis Amerikos konservatorių per vėlai suprato, kad užsikrėtimas koronavirusu yra rimta liga ir kad išmintingų, visus gyventojus apimančių priemonių imtis reikia ne tik tam, kad būtų apsaugomi pažeidžiamieji, bet ir tam, kad dėl nesuvaldyto ligonių antplūdžio nesubliūkštų visa mūsų sveikatos apsaugos sistema“.
Taip žurnale „American Conservative“ rašė jo bendradarbis Emile‘is Doakas ir toliau aiškino, kad „potencialūs pandemijos mastai tiersiog stulbina: pagal naujausias CDC (Amerikos Ligų kontrolės ir prevencijos centrų) prognozes, net trečdalis visų JAV gyventojų gali koronavirusu užsikrėsti.
Darant prielaidą, kad vienas procentas užsikrėtusiųjų numirs, tai reikštų apie vieną milijoną netekčių. Šių skaičių akivaizdoje sunku įrodinėti, kad šitos socialinio atsiskyrimo ir įmonių uždarymo priemonės nereikalingos.
Vis dėlto tie, kurie joms nepritaria, kelia nepatogius klausimus apie tai, ar kai kurie dalykai nėra vertingesni už gyvybės pratęsimą bet kokia kaina. Dar įdomiau tai, kad šitie klausimai keliami išeinant iš smarkiai skirtingų ideologinių pozicijų.
Štai tokie libertarai kaip Katono instituto bendradarbis Tedas Galenas Carpenteris susirūpinę, kad vyriausybės įgaliojimų išplėtimas kovai su pandemija stiprinti gali sukurti grėsmingą precedentą. Piliečių laisvę reikia saugoti, net jei tai sumažintų mūsų pajėgumą kontroliuoti viruso plitimą.
Tų libertarų nuomone, laisvė kartais turi imti viršų prieš visuomenės sveikatą.
Kitų libertarų stovykloje pirmuoju smuiku groja ekonominiai rūpesčiai. Štai žurnale „Reason“ vienas jo redaktorių Nickas Gillespie įspėja, jog turėtume daug rimčiau įvertinti ekonomines karantino pasekmes.
Jis cituoja kovotoją su infekcinėmis ligomis, Niujorko gydytoją Davidą Katzą, kuris esąs „giliai susirūpinęs, kad socialiniai, ekonominiai ir viešosios sveikatos padariniai, kylantys iš beveik visiško normalaus gyvenimo sustabdymo – mokyklos ir įmonės uždaromos, žmonių susitikimai draudžiami – bus ilgalaikiai, katastrofiški ir galimai skaudesni nei tiesioginė viruso žala.
Akcijų rinka su laiku atsigaus, bet daugelis įmonių – niekada. Galimas iš to kylantis nedarbas, nuskurdimas, vilties praradimas bus didžiulė bandymo gelbėti viešąją sveikatą nelaimė“.
Nobelio premijos laureatas, biofizikas Michael‘as Levittas, prognozavęs – matyt, teisingai – daug spartesnį koronaviruso išplitimo sumažėjimą Kinijoje bei kitur, teigia, jog perdėta reakcija į šią ligą gali pridaryti dar daugiau žalos nei pati liga.
Anot pranešimo dienraštyje „Los Angeles Times“, „nors daugelis epidemiologų kalba apie mėnesius ar net metų metus truksiantį masyvų socialinį irimą ir milijonus mirčių, M. Levittas įsitikinęs, jog duomenys neverčia tikėti tokio skaudaus scenarijaus realumu – ypač ten, kur įgyvendintos protingos socialinės distancijos priemonės.
Jis į sveikatos rūpesčius nenumoja ranka, bet vadovaujasi tais skaičiais, kuriuos suranda. Net ir tokiose smarkiai paveiktose šalyse kaip Iranas, kur pasak pranešimų labai trūksta medicinos išteklių, naujų infekcijų lygis stabilizavosi, jis nedidėja.
Greičiau M. Levittas nuogąstauja, kad didelius ekonomikos sektorius išjungusios viešosios sveikatos priemonės gali pačios sukelti sveikatingumo katastrofas dėl to, kad darbo vietų netekimas veda prie neturto ir beviltiškumo.
Jau ne vieną sykį tyrėjai yra nustatę, kad savižudybių procentas kyla į viršų, kai ekonomika smunka žemyn.
Politologė Heather MacDonald, rašydama žurnale „New Criterion“, „su liūdesiu“ pastebėjo, kad dauguma „koronaviruso aukų jau buvo priartėję prie savo gyvenimo pabaigos“.
Aišku, skaičiuoti lyginamąją gyvybių vertę yra makabriškas užsiėmimas, tačiau esame verčiami klausti, ar įsižiūrėję į keletą medžių nepražiūrime viso miško? Jeigu priemonės, kurių imamės apsaugoti keleto pažeidžiamųjų saujelę, juos drauge su visa likusia visuomene išstato dar didesnei rizikai, ar tai išvis apsimoka?
Toji dar didesnė rizika – tai užsisklendimo nuo pasaulio ekonominiai nuostoliai. Čia vėl darome prielaidą, kad esama brangesnių dalykų nei keleto žmonių sveikata ir gyvybė.
Panašiai galvoja ir daugelis vadinamųjų pažangiųjų. Pavyzdžiui, bioetikas Ezekielis Emanuelis jau 2014 m. žurnale „Atlantic“ paskelbė straipsnį, kuriame kalbėjo apie svarbesnius dalykus nei prailgintas gyvenimas ir paaiškino, kodėl jis norėtų mirti sulaukęs 75-erių.
Juk mirti yra lengviau nei kęsti fizines senatvės kančias pasiekus tam tikrą amžių.
Galop, socialinis konservatorius Russellas Ronaldas Reno savo redaguojamame žurnale „First Things“ paskelbė straipsnį, kuriame suabejojo Niujorko valstijos gubernatoriaus Andrew Cuomo peršamomis radikaliomis priemonėmis „bent vienai gyvybei išgelbėti“.
„Ar viskas darytina tik dėl fizinės gyvybės, – klausė R.R. Reno, – o kaip tada su teisingumu, grožiu, garbingumu? Yra daug dalykų, brangesnių už gyvybę“, rašė jis ir pasisakė prieš bažnyčių uždarinėjimą, nes tai „visiškai nereikalinga“.
Kaip sakė popiežius Pranciškus, „drastiškos priemonės ne visada geros“. Bažnyčios Romoje vėl atidarytos, nors viešos mišios suspenduotos iki mėnesio pabaigos.
Juk žmonės gali ateiti pasimelsti prieš didįjį sakramentą ir kartu laikytis viešosios sveikatos ekspertų siūlomo „socialinio atstumo“. Nedidelės mišios gali būti aukojamos taip, kad jomis nebūtų neatsakingai rizikuojama viruso platinimu.
Tas pats galioja ir krikštams bei laidotuvėms. Kai kuriais atvejais klebonai gali apriboti dalyvavimą tik keliems šeimos artimiausiems žmonėms.
„Kaip krikščionys, – teigė R.R. Reno, – turime aukštesnius prioritetus. Mūsų pabaiga yra su Dievu“. Anot jo, mūsų prisiimta atskirtis nuo vienas kito ir Dievo sakramentų sugestijuoja netvarkingus prioritetus.
Pilietiniai libertarai, susirūpinę išlaikyti „laisvę“, pažangieji, trokštantys išvengti susenėjimo kančių, ir socialiniai konservatoriai, siekiantys subordinuoti šį gyvenimą tam, kuris dar ateis, – jie visi supranta, kad šis mūsų gyvenimas, šis fizinis egzistavimas prieš neišvengiamą mūsų baigtį yra ne tikslas pačiam sau, bet kažkam kitam.
Tada ir lieka klausimas, dėl ko, ar tiksliau pasakius, Kam buvome sukurti? – baigia savo straipsnį žurnale „American Conservative“ jo bendradarbis Emile‘is Doakas.
Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.
