Nuomonės

2020.04.12 06:51

Simonas Dubnovas: garsus žydų istorikas ir mąstytojas, emigravęs dėl lietuvių profesūros pasipriešinimo

Dabartinių J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankirtoje esančiame name viršutiniame aukšte 1903-1906 m. gyveno Simonas Dubnovas (1860-1941), garsus žydų istorikas ir politinis mąstytojas. Gyvendamas Vilniuje, Dubnovas tyrinėjo ir rašė savo dešimties tomų „Pasaulio žydų istorijos“ dalis (pirmos publikacijos 1925-1929).

Dubnovas gimė Mstislave (dab. Baltarusija), mokėsi chederyje ir ješivoje, tačiau vėliau mokslus tęsė sekuliarioje valstybinėje žydų gimnazijoje, kur buvo mokoma pasaulietinių mokslų ir rusų kalbos. Tokios mokyklos buvo panaikintos ir Dubnovas mokslų nebaigė, tačiau tęsė savo studijas pats.

Kaip istorikas Dubnovas pasižymėjo savo sekuliariu požiūriu į žydų tapatybę ir bendruomenę bei rašė socialinę ir politinę istoriją. Tuo metu tai buvo naujas požiūris, o naudota sociologinė prieiga buvo daug moksliškesnė nei ankstesnių istorikų. Dubnovas žydų istoriją periodizavo pagal „migruojančius centrus“ – tam tikrais laikotarpiais, tam tikrose vietose, žydai gyveno itin autonomiškai ir klestėjo – taigi tie centrai skirtingais laikotarpiais buvo Izraelio Žemė, Babilonas, Osmanų imperija, Abiejų Tautų Respublika (ATR) ir kt. Pavyzdžiui, žydų gyvenimo pakilimo rodikliu jis laikė stiprias autonomines institucijas (kahalą ir Vaad‘ą), veikusias XVI-XVIII a. ATR. Taigi, tuo laikotarpiu ATR ir buvo visų žydų gyvenimo centras.

Politinės Dubnovo pažiūros buvo tampriai susijusios su jo žydų istorijos naratyvu – jis buvo žydų autonomizmo, diasporos nacionalizmo idėjos propaguotojas ir pagrindinis ideologas. Autonomizmas iš esmės reiškė, kad žydai neturėtų kurti savo valstybės, taip prieštaraudamas sionistams, bet mėginti kurti stiprias, žydiškas, bendruomenines institucijas diasporoje, t.y. ten, kur gyvena.

Jis taip pat atmetė ir socializmą, ypač griežtai marksistinį, manydamas, kad klasių kova žydams nėra svarbiausias uždavinys, nes visi žydai, nepriklausomai nuo jų ekonominės ir socialinės padėties, buvo engiami ir turėjo vienytis kovojant su priespauda. Savo politines pažiūras jis skleidė ne tik žodžiu, bet ir darbais – padėjo kurti įvairias žydų institucijas, kvietė modernizuoti žydų švietimą ir kovoti už lygias teises su nežydais, buvo vienas iš Jidiš mokslo instituto – JIVO – tarybos narių.

Gyvendamas Vilniuje, Dubnovas buvo aktyviai įsitraukęs į politines diskusijas. Kaip tik tuo metu Rusijos imperijoje vyko didelės permainos, o 1905 m. prasidėjo ir revoliucija. Kelis metus prieš Dubnovui atsikraustant į Vilnių, taip pat buvo įkurta žydų socialistų partija – Bundas, bei įvyko pirmasis pasaulio sionistų kongresas. Taigi vyko didelės politinės permainos ir imperijoje ir tarp žydų.

Savo autobiografijoje Dubnovas paskiria 30 puslapių gyvenimui Vilniuje papasakoti ir daugiausiai kalba būtent apie savo veiklą politikoje. XX a. pradžioje Dubnovas jau buvo gerbiamas istorikas ir mąstytojas, tad jo paramą mėgino užsitikrinti įvairių žydų politinių srovių atstovai, o jo bute dažnai vyko slapti susitikimai su jais. Dubnovas dažnai tapdavo ir vienu iš Vilniaus žydų atstovų platesniuose Rusijos imperijos žydų susitikimuose, kuriuose buvo tariamasi, kaip žydai turėtų reaguoti į kintančią imperinę politiką.

1922 m. Dubnovui buvo pasiūlyta profesoriaus vieta Lietuvos universitete, Kaune, tačiau, sulaukęs lietuvių profesūros pasipriešinimo, išvyko gyventi į Berlyną. Atėjus į valdžią nacionalsocialistams, 1933 m. Dubnovas su šeima pasitraukė į Rygą. 1941 m. jis buvo nušautas Rygos gete.

--

Tekstai publikuojami bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu ir Žydų kultūros paveldo kelio asociacija. Jie skirti paminėti 2020-uosius metus, kurie Lietuvos Respublikos Seimo yra paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Daugiau istorijų apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir paveldą galima rasti programėlėje Discover Jewish Lithuania http://discoverjewishlithuania.com/